II. Taigi mes su jumis pakalbėjome apie tai, kas yra ramybė. Dabar pereisime prie antrojo punkto ir pamėginsime išsiaiškinti, kaip ją pasiekti. Aš jau sakiau, kad Dievas žada dovanoti ramybę, atsižvelgdamas į tai, ar vykdomi Jo įsakymai. Dievas įvykdys savo pažadą, jei jūs įvykdysite Jo valią. Dabar atkreipsime dėmesį į ketvirtą eilutę ir pažvelgsime į pirmą taisyklę, kaip atrasti ramybę. Krikščionys, ar jūs norite turėti „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą“?
Pirma, jūs turite visuomet džiaugtis. Žmogus, kuris niekuomet nesidžiaugia, o tik liūdi, aimanuoja, verkia, pamiršta Dievą ir, vadinasi, pamiršta visažinį Jahvę. Tas, kuris visada skundžiasi išbandymais gyvenimo kelyje ir savo kūno negalėmis, niekuomet neturės tokios ramybės. Draugai, ugdykite savyje mokėjimą džiaugtis, stenkitės visada šypsotis, prisiminkite, kad tai toks pat Dievo paliepimas, kaip ir įsakymas: „Mylėk Viešpatį Dievą visa savo širdimi.“ Visuomet džiaugtis – tai Dievo paliepimas, jūsų pareiga, taip pat kaip ir garbė. Todėl vykdykite jį. Prisiminkite, kad nesidžiaugti – tai nuodėmė. Džiaugtis – tai pareiga, kurios vykdymas duoda geriausių vaisių ir geriausią apdovanojimą. Visuomet džiaukitės, ir tuomet Dievo ramybė saugos jūsų širdį ir protą. Į savo gyvenimą įsileisdami pragaištingas abejones, mes sunaikiname savo ramybę.
Kitas paliepimas skamba taip: „Jūsų romumas tebūna žinomas visiems žmonėms“ .Jei norite turėti ramybę, būkite romūs. Prekybininke, tu negali sukčiauti ir tuo pat metu turėti ramybę. Jaunuoli, negalvok, kad galėsi turėti Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą, jei svarbiausias tavo troškimas – tapti žinomu ir užkariauti visą pasaulį. Tu turi būti romus ir nuosaikus savo troškimuose, ir tuomet įgysi ramybę. Pone įkaitusiu veidu, rūstaudamas tu turi būti nuosaikus. Nerūstauk ant savo kolegų, nedelsdamas sutramdyk savo irzlumą. Piktas žmogus negali turėti ramybės. Būk romus, atidėk savo troškimą keršyti. Jei vis dėlto pyksti, tai nenusidėk rūstaudamas. Krikščioni, pamilk nuosaikumą visame tame, ką darai ir ko lauki. Jei tavo lūkesčiai nėra dideli, tai nedideli ir nusivylimai. Atsimink, jog niekuomet nereikia trokšti pernelyg daug. Tas, kuris nori patekti į Mėnulį, nusivils, jei įveiks tik pusę kelio. Jei jis apribos savo troškimus, tai džiaugsis užkopęs aukščiau, nei pradžioje numatė. Būkite romūs savo troškimuose; ko jūs benorėtumėte, tegul jūsų troškimai atitinka Dievo troškimus, ir tuomet galėsite įvykdyti paliepimą, kuris padės įvykdyti Dievo pažadą: „Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Paskutinis paliepimas, kurį reikia įvykdyti, yra toks: „Niekuo nesirūpinkite, bet visuomet malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tebūna žinomi Dievui.“ Jūs neturėsite ramybės, jei nepapasakosite Dievui apie savo problemas. Tik Jam galima išlieti savo sielą. Jei savo problemomis pasidalysite su draugais, tik akimirkai galėsite jų atsikratyti, o paskui jos vėl sugrįš. Jei apie jas papasakosite Dievui, tuomet manykite, jog palaidojote jas: jei atidavėte Jam, jos daugiau niekada nekels jums nerimo. Jei savo naštos akmenį ridenate ne Dievui, tai veltui vargstate, panašiai kaip Sizifas. Bet jei naštos akmenį ridenate Dievui, vadinasi ritate jį gilaus tarpeklio kryptimi. Jei ji nukris ten, daugiau jos nepasieksite. Numeskite savo problemas ten pat, kur numetėte savo nuodėmes – į jūros gelmes. Niekada nelaikykite savo problemos pas save – atiduokite ją Dievui. Kai tik ji atsiranda, nedelsdami maldoje apie tai papasakokite Tėvui. Prisiminkite, kad kuo ilgiau ją slepiate nuo Dievo, tuo labiau silpsta jūsų ramybė. Kuo ilgiau tęsiasi šaltis, tuo giliau įšąla tvenkinys. O jūs šalsite tol, kol neišeisite į saulę. Kai išeisite į saulę – pas Dievą, – tuomet ledas ims tirpti, o jūsų problemos ims nykti. Nedelskite, nes kuo ilgiau laukiate, tuo ilgiau tirps ledas. Jei ilgai būsite šaltyje, jūsų problemos virs storais ir tvirtais ledo gabalais, ir prireiks daugelio dienų intensyvios maldos, kad ištirpdyti juos.
Bėkite prie Dievo sosto. Stenkitės būti panašūs į vaiką, kuris iš karto, kai tik kas įvyksta, bėga pas mamą. Bėkite pas Tėvą tą pačią minutę, kai jus ištiko bėda. Ir taip visame kame, net ir smulkmenose. „Visuomet malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tebūna žinomi Dievui.“ Dievui atneškite savo vyro galvos skausmą, savo vaikų ligas; atneškite visa: ir mažas šeimynines problemėles, ir sunkias komercines nesėkmes. Jam išliekite savo širdį. Savo troškimus atskleisdami Dievui, jūs įvykdysite paliepimą, ir „Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“
Štai šie paliepimai. Tegul Dievas Šventoji Dvasia padeda mums įvykdyti juos, ir tuomet mes amžinai būsime Dievo ramybėje.
III. Dabar mums beliko tik parodyti, kaip širdis išsaugo tą ramybę, kurią ką tik apibūdinome,. Jūs sužinosite, kaip ramybė išlaiko širdį sklidiną.
Pas Dievo ramybę turintį žmogų jūs neatrasite tuščios širdies. Jis supranta, kad Dievas dėl jo padarė labai daug ir kad jis turi mylėti savo Dievą. Amžinas jo ramybės pamatas slypi Dievo išrinkime, – tai tvirta Jo ramybės atrama; dangus – tai vieta, kur Jo džiaugsmas ir ramybė taps tobuli. Apie tai derėtų visiems pamąstyti su dėkingumu, ir šie pamąstymai būtinai sukels meilės augimą. O kur meilė, ten ir didelė bei sklidina širdis. Todėl saugokite ramybę su Dievu, ir jūs išlaikysite iki kraštų sklidiną širdį. Ir prisiminkite, kad gyvenimo pilnatvė tiesiog proporcinga širdies pilnatvei. Jeigu jūsų širdis tuščia, vadinasi, jūsų gyvenimas tuščias. Jeigu jūsų širdis sklidina, vadinasi, jūs gyvenate visavertį, turiningą, tikrą gyvenimą, kuriuo galite liudyti pasauliui. Todėl rūpestingai saugokite ramybę su Dievu. Visada prisiminkite, kad ji egzistuoja tik dėl Jėzaus Kristaus. Ir tegul jūsų sąžinė būna rami, tuomet jūsų širdis bus sklidina, o siela tvirta, tuomet jūs galėsite daryti savo Viešpaties darbą.
Saugokite ramybę su Dievu, ir tuomet jūsų širdis bus švari. Jei ateis pagundymas, jūs ramiai tarsite jam: „Ką tu man siūlai? Pasimėgavimą? Žiūrėk, aš jau turiu jį! Tu siūlai man auksą? Ir aukso aš turiu, viską aš turiu – tai Dievo dovana! Aš turiu ne rankomis statytą miestą, aš turiu buveinę danguje, ne rankomis statytus amžinus namus. Kam man tavo netikras auksas?“ „Bet aš tau duosiu šlovę ir garbę“, – nerimsta šėtonas. „Man pakanka šlovės, aš ją turiu, – atsakys širdis, kurioje yra ramybė. – Dievas pašlovins mane paskutiniąją dieną.“ „Aš duosiu tau visa, ko panorėsi,“ – sako gundytojas. „Aš turiu visa, ko trokštu,“ – atsako krikščionis.
Čia aš nieko nenoriu –
Laimingas esu Kristaus meilėje.
Ramybę su Jėzumi aš vertinu
Labiau už visą gerovę, šėtone.
Nagi, šalin, šėtone! Kol aš esu ramybėje su Dievu, atlaikysiu visus pagundymus! Tu siūlai man sidabrą – aš turiu aukso. Tu priešais mane atveri žemiškuosius lobius – aš turiu dangaus lobius. Eik šalin, žmonių sielų gundytojau! Šalin, šėtone! Tavo pagundymai ir meilikaujančios kalbos neveikia to, kuris turi ramybę su Dievu. Ši ramybė širdį išlaiko sklidina, nepadalyta. Tas, kuris turi ramybę su Dievu, visą savo širdį gali atiduoti Viešpačiui. „Kam man dar kažko ieškoti žemėje, jeigu jau atradau ramybę Dieve? – paklaus jis. – Tuomet aš tapčiau panašus į paukštį, išklydusį iš kelio. Aš atradau šaltinį, kam gi man gerti iš sudužusio indo, kuriame nesilaiko vanduo? Aš ilsiuosi savo Mylimojo glėbyje, kam gi man ieškoti ramybės kažkur kitur? Aš įsitikinęs, kad šis tikėjimas yra teisingas, tad kam gi man palikti švarų Libano sniegą? Aš jaučiu ir žinau, kad šis tikėjimas yra vaisingas, nes jis duoda manyje šimteriopą ramybės vaisių, tad kam gi man sėti kitoje vietoje? Aš, kaip Rūta, ateisiu į Boozo laukus ir pasiliksiu ten visiems laikams.“
Be to, Dievo ramybė praturtina širdį. Jūs turbūt jau pastebėjote, kad aš grįžtu prie šio ryto pamokslo punktų, rodydamas, kaip ši ramybė padeda įvykdyti būtinus reikalavimus, apie kuriuos kalbėjome šiandien ryte. Ramybė su Dievu praturtina širdį. Žmogaus, kuris nuolatos abejoja ir kremtasi, širdis skurdi – joje nieko nėra. Bet žmogus, kuris yra ramybėje su Dievu, turi turtingą širdį. Jeigu aš esu ramybėje su Dievu, galiu drąsiai prieiti prie Jo sosto, kur atrasiu turtų.
Žodžio apmąstymas – štai dar viena sfera praturtinimui. Jei mano širdis yra ramybėje su Dievu, aš galiu stebėti Dievą, jei ne – stebėjimas neįmanomas, nes paukščiai užpuls auką, o aš nepajėgsiu nuvyti jų, jei mano dvasia nebus ramybėje su Dievu (Pradžios 15, 11).
Žodžio klausymasis – tai dar vienas būdas tapti turtingu. Jei mano protas yra netvarkoje, aš negaliu dorai klausytis žodžio. Jei į bažnyčią mintyse „atsinešu“ savo šeimą, savo darbą, savo avis ir arklius, aš negaliu klausytis. Jei greta manęs bažnyčioje sėdi karvės, šunys, arkliai, aš neišgirsiu Evangelijos pamokslo. Jei darbas nepalieka manęs ramybėje, ir aš negaliu negalvoti apie reikalus, tai negalėsiu nieko išgirsti. Bet jei aš turiu ramybę, jei į viską žiūriu ramiai ir pasikliauju savo Tėvo valia, tuomet su malonumu klausysiuosi Evangelijos, ir kiekvienas pamokslo žodis bus naudingas man, kadangi mano lūpos bus tuščios ir aš galėsiu pripildyti jas dangiškais Žodžio turtais. Taigi jūs matote, kad ramybė su Dievu praturtina sielą. Ji praturtina širdį, saugodama širdį ir mintis Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Kažin ar verta sakyti, kad Dievo ramybė įvykdo dar vieną Dievo reikalavimą, apie kurį aš neužsiminiau, kadangi tai savaime suprantama. Dievo ramybė padaro širdį taikinga. Ramybė pripildo ją taika, į upę panašia taika, teisumu, panašiu į jūros bangas.
O dabar, broliai ir seserys, aš pasakysiu svarbiausia, be ko negalima išsaugoti širdies. Jūs galite išsaugoti ją tik vienu būdu – tik jei rasite Dievo ramybę, puoselėsite ją ir džiaugsitės ja. Meldžiu jus visus, išpažįstančius tikėjimą, neišeikite šiandien iš čia, kol neįsitikinsite, kad turite ramybę su Dievu. Dar štai ką pasakysiu. Jei rytoj ryte, pirmadienį, jūs išeisite iš namų be Dievo ramybės širdyje, negalėsite visą savaitę ramybėje išlaikyti širdies. Jeigu šiandien vakare įsitikinsite, kad esate ramybėje su Dievu ir likusiu pasauliu, tuomet galėsite užsiimti savo reikalais. Tada nesijaudinsiu dėl jūsų. Jūs išstovėsite bet kokiame pagundyme: nei klaidingas mokymas, nei prastas pavyzdys, nei blogas žodis nesugundys jūsų. Nes tas, kuris turi Dievo ramybę, yra apginkluotas, jis apginkluotas nuo kojų ligi galvos. Strėlės gali lėkti į jį, bet jos nesužeis, nes Dievo ramybė – tai tokie patvarūs šarvai, jog į juos atsimušęs šėtono kalavijas, kuriuo jis mėgins sumušti jus, perlūš pusiau. Atidžiai stebėkite, ar esate ramybėje su Dievu. Jei ne, rytoj į mūšį jūs vyksite beginkliai, be šarvų, ir tepadeda Dievas žmogui, kuris, būdamas beginklis, stoja į mūšį su žeme ir pragaru. Nebūkite kvailiai, apsirenkite visais Dievo ginklais ir nieko nebijokite.
Kalbant apie likusiuosius, tai jūs neturite ramybės su Dievu, kadangi „nėra ramybės bedieviams, – sako mano Dievas.“ Aš negaliu jūsų raginti saugoti savo širdį. Mano patarimas jums: kuo greičiau atsikratykite savo senosios širdies ir įsigykite naują. Jūs turite melstis taip: „Viešpatie, paimk mano akmeninę širdį ir duok man kūno širdį.“ Aš neturiu ką jums pasakyti iš šios ištraukos, bet iš kitos pusės pasakysiu jums štai ką. Nors jūsų širdis ir nedora, jūs galite gauti naują, teisią. Jei jūs turėsite teisią širdį, tuomet aš turėsiu ko pareikalauti iš jūsų. Prisimenate, Kristus sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti?“ O paskui tęsė: „Nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Jūsų širdis išdidi, išpuikusi, pilna geidulių ir nešvaros. Bet pažvelkite į Kristaus širdį – Jis romus ir nuolankus. Jei ateisite pas Jį, Jis neatstums jūsų su panieka. Ar jaučiate, kad pernelyg mylite pasaulį, nors patys esate niekas? Kristus yra nuolankus, Jis nepaniekins jūsų. Jei Kristaus širdis būtų tokia pat, kaip jūsų, jūs tikrai būtumėte pasmerkti. Tačiau Kristaus širdis ne tokia, kaip jūsų, Jis nesielgia taip, kaip jūs elgiatės. Kai žiūriu į jūsų širdį, man atrodo, kad jums nėra vilties. Bet kai žiūriu į Kristaus širdį, matau, kad turite daug pagrindo viltis.
Pagalvokite apie Jo palaimintą širdį! Ir jei šiandien grįšite namo su sugniuždyta ir liūdna dvasia, apsunkinta nuodėmės naštos, įeikite į savo kambarį, uždarykite duris ir nieko nesibaimindami pasikalbėkite su šia romia ir nuolankia Širdimi. Ir nors jūsų žodžiai galbūt bus negražūs, o jausmai nenuoseklūs, Jis išgirs jus ir atsakys iš dangaus, kur gyvena. O išgirdęs jus, Jis atleis ir priims dėl Savo vardo.
1858 m. vasario 21 d. vakaras
_64x64_9de.jpg)
