Širdies užkietėjimas (II)

Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, - kol dar sakoma „šiandien“, - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta (Žyd 3, 13).

Kartais aš eidavau per tamsą, nematydamas šviesos.Turiu prisipažinti, kad jaučiu didelę gėdą ir gilų liūdesį dėl to, jog kartkartėmis man būdavo vis vien, ar Jo veido šviesa apšviečia mano kelią, ar ne.

Sutuoktinė, iš tiesų mylinti savo vyrą, kai jo nėra, laukia jo sugrįžtant. Užsitęsęs išsiskyrimas su mylimuoju panašus į sielos mirtį. Taip yra ir sieloms, kurios myli Gelbėtoją: joms reikia matyti Jo veidą, jos negali pakelti to, kad Jis pasitraukė į kalnus (Giesmių giesmė 2, 17) ir daugiau nebebendrauja su mumis. Vaikas, mylintis savo tėvus, negali ilgai iškęsti jų nepasitenkinimo. Pykčio sukeltas plekštelėjimas atsiliepia pačioje širdyje. Priekaištaujantis žvilgsnis, kietai suspaustos lūpos, grėsmingai pakeltas pirštas būtinai užgaus ir nuliūdins mylinčius vaikus, kurie bijo įžeisti savo brangų tėvą ir nenori matyti nieko kito, išskyrus šypseną jo veide. O, mylimieji, kažkada ir jūs tokie buvote. Ištrauka iš Šventojo Rašto, pagrasinimas, kentėjimų lazdos prisilietimas - ir jūs su ašaromis akyse sukniubote prie savo Tėvo kojų: Parodyk man, kodėl Tu kovoji su manimi? O kaip dabar? Ar galite ramiai palikti Jėzų? Ar išliekate ramūs, suvokdami, jog palikote Tėvo namus? Ar galite be nerimo galvoti apie bendravimo su Jėzumi nutrūkimą? Ar galite pakelti tai, kad Mylimasis eina prieš jus, nes jūs einate prieš Jį? Ar nemaištauja jūsų širdis tuo metu, kai jūsų nuodėmės atskyrė jus nuo jūsų Dievo? Mano mylimas broli, leisk man iš visos širdies ir net su ašaromis įspėti tave, nes tavo gyvenime matomi apgailėtini užkietėjusios širdies požymiai. Kaip ilgai tu, nematydamas savo Gelbėtojo veido, gali ramiai gyventi?

Eikime toliau. Kai sielą užvaldo užkietėjimas, tai nuodėmė nesukelia ankstesnės širdgėlos. Broli, juk tu prisimeni, kaip su ašaromis nusižeminai prieš Dievą, supratęs, kad padarei nusižengimą. Tu naktimis negalėjai miegoti. Net brangūs Dievo pažadai negalėjo nuraminti tavo sujaudintos sielos. Tu pačiomis karčiausiomis ašaromis apraudojai save ir dejavai savo lovoje: „Aš padariau gėdą Viešpačiui, atpirkusiam mane, aš pasielgiau prieš savo vardą ir Jėzaus meilę.“ Tavo dvasia negalėjo nurimti net kitą dieną, laikas negalėjo užgydyti tavo žaizdos. Ir tik tuomet, kai pats Gelbėtojas paguodė tave ir vėl savo brangiu krauju apvalė tavo sąžinę, tavo dvasia atrado ramybę. Mano broli, galbūt neseniai tu nusidėjai kur kas labiau nei tuomet, bet nė pusės nesikankini dėl šito, kaip anksčiau kankinaisi dėl mažesnės nuodėmės. Tavo gyvenimas ne toks tyras, kaip anksčiau, bet tavo širdis rami, nes piktoji dvasia šnibžda: „Ramybė, ramybė“, nors ramybės nėra.

Daktaras Prestonas papasakojo istoriją apie vieną tikinčiuoju laikomą žmogų, kuris kartą nusigėrė. Jis labai sielojosi dėl savo kvailumo, bet velnias pamėtėjo jam pagundymą: „Vėl tai padaryk ir tuomet daugiau nebesigrauši dėl šios nuodėmės.“ Šis žmogus pasidavė pagundymui ir nuo to laiko niekuomet ne besigailėjo dėl girtavimo. Taigi dabar jis gyveno ir numirė kaip girtuoklis, nors buvo laikas, kai jis buvo uolus tikintysis.

Daryk visa, kas įmanoma, kad nekartotum nuodėmės, jei kartą ją padarei, kadangi antrasis kritimas gali tapti rimta kliūtimi atgailai ir sugrįžimui į teisingą kelią, nes įprotis sukaustys tave geležine grandine ir, tvirtai laikydamas tave, drauge su panašiais veidmainiais nuvilks į pragaro gelmes. Jei mes nerūpestingai tauškiame apie nuodėmę, teisiname ją, juokaujame apie ją, ramiai žiūrime į ją kitų gyvenime ir nejaučiame deginančios gėdos dėl savo nuodėmės, tai liūdnas artėjančio, o tiksliau, jau atėjusio dvasinio kritimo ženklas.

O štai kitas laiptelis, vedantis vis žemyn, žemyn, žemyn į pražūtį - nuodėmė, kuri nesukelia didelės širdgėlos, vis dažniau pasikartoja. Pirmą kartą žmogus suklumpa ir krenta, antrą kartą jis jau gulasi pats. Iš pradžių nuodėmė įsikabina į žmogų, paskui žmogus įsikabina į nuodėmę ir vaikosi neteisybę. Pirmą kartą jis buvo auka, antrą kartą jis tampa savanoriu. Iš pradžių jis išgeria taurę per klaidą ar iš prievartos, bet po to savo kojomis eina į Artakserkso puotą, kurioje niekas neverčia gerti, ir su džiaugsmu vadovauja išgertuvėms. Iš pradžių jis išgėrė gurkšnį, bet štai jau kaip jautis maukia kibirais. Iš pradžių jo sieloje buvo nedidelė kibirkštis, o dabar įsidegė visas laužas, ir jis tikina, kad tai puiku. Žmogus dar nepribrendo tam, kad atsiduotų nuodėmei atvirai, visam pasauliui matant, kol kas jis dar slepia neteisybę. Jis slaptoje valgo neteisybės duoną. Jis girtuokliauja, bet niekas nelaiko jo girtuokliu. Jis atsiduoda geismui, bet niekas neapkaltina jo, kadangi jis rūpestingai išvalo pėdsakus ir atsiduoda nedorybei tik tada, kai niekas jo nemato. Jis sukčiauja versle, bet niekas nesugavo jo už rankos. Jo buhalterinė apskaita visiškai tvarkinga, bet galai su galais sueina tik todėl, kad šis veiklus žmogus įgudo meluoti, jis atlieka bjauriausias vagystes, bet nutaiko išorinį žvilgesį ir atrodo kaip sąžiningiausias žmogus, kurio neįmanoma negerbti. Į tokią būseną kuriam laikui gali patekti net Dievo vaikų širdys, bet greičiausiai tie, kurie krenta taip žemai, - veidmainiai, nepažinę Dievo malonės.

Po to gali sekti dar didesnis širdies užkietėjimas: žmogus nepakelia apkaltinimų. Jis nuodėmiavo taip ilgai ir tuo pat metu buvo gerbiamas bažnyčios narys, kad netgi aiški užuomina į jo nuodėmę papiktina jį, tarytum kas nors būtų įžeidęs jį. Su juo negalima kalbėtis - jis taip ilgai buvo laikomas ištikimu krikščionimi, kad jo neįmanoma kuo nors įtarti. Jūs galite apkaltinti visą susirinkimą, bet jis būtų dėkingas jums, kad nekaltintumėte ko nors konkrečiai. Kitų žmonių akivaizdoje jūs galite apie nuodėmę kalbėti apskritai, bet tik išdrįskite vienas prieš vieną pamokyti jį! Kuo labiau žmogus myli savo nuodėmę ir kuo labiau jam reikia apkaltinimo, tuo daugiau jis neapkęs draugo, kuris geriausių ketinimų vedinas bando su juo pakalbėti apie jo problemą.

Atkreipkite dėmesį, kad jei užkietėjimo procesas tęsiasi, tai ateina diena, kai Dievo žodis žmogui nebedaro jokio poveikio: nesvarbu ar jis skaito Žodį, ar klausosi, tačiau Šventasis Raštas liovėsi jam būti kaltinamuoju balsu. Atvirkščiai, jis kiekvieną sykį atranda jame lopšį ir, užliūliuotas savo nuodėmės miega iki amžinos pražūties dienos. Paklausite: „Ar gali Dievo vaikas nueiti taip toli?“ Mano broliai, aš manau, kad ne; bet dabar aš kalbu apskritai apie visus žmones, vadinančius save krikščionimis, o su jais taip gali nutikti. Galų gale jie įgyja sugebėjimą miegoti ant paties pragaro krašto ir svajoti apie dangų tuo metu, kai jiems paskelbtas mirties nuosprendis. Baiminuosi, kad kai kurie esantys tarp mūsų taip pat lengvai pakelia Dievo įstatymo griaudėjimą, kaip kalvio šuo savo šeimininko kūjo smūgius bei žiežirbas, lekiančias nuo jo priekalo.

Kai kurie iš jūsų, kurie iš tikrųjų neatsivertė, taip ilgai girdėjo Evangeliją ir taip seniai buvo įsitikinę savo išgelbėjimu, kad jums beveik neliko jokios vilties. Evangelija neturi jokios galios jums, jūs žinote ją taip gerai, o mylite taip mažai. Jei būtų galima nufotografuoti jūsų gyvenimo būdą, jūs nepripažintumėte jo. Kai mes pamokslaujame prieš veidmainystę, veidmainiai šaukia: „Kaip puiku! Tiesiog nuostabu!“ Kai mes užsipuolame slaptas nuodėmes, slapti nusidėjėliai pradžioje jaučia šiokį tokį nerimą, bet greitai pamiršta jį ir sako: „O, koks geras pamokslas!.“ Jie užkietino savo sprandą prieš Dievo Žodį, padarė savo veidus tvirtesnius už titnagą, o širdį - kietesnę už granitą. Ir dabar jie gali eiti į Dievo namus, o gali ir neiti, - viltis, kad Žodžio klausymas suteiks jiems palaiminimą, labai menka, kadangi jų sielos, pasidavusios nuodėmės vilionėms, užkietėjo.

Ar turime uždrausti jiems naudotis malonės priemonėmis? Ne, nes Dievui nėra nieko neįmanomo. Visagalė Dievo malonė dar gali įsiterpti, ir turintis galią gydyti, iš didelės meilės gali prabilti akmeninei širdžiai ir išgauti iš jos, kaip iš senovinės uolos dykumoje, atgailos srautus.

Bus daugiau

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė