Širdis kaip didysis šaltinis (II)

Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).

Nebus jokios naudos, jei vandens talpyklos bus pilnos, tačiau vanduo jose bus nešvarus. Kartą viename provincijos laikraštyje perskaičiau prekybininko skundą dėl vandens tiekimo įmonės darbo. Jis tvirtino, jog ši įmonė vietoj vandens jam tiekia žuvį - iš vandentiekio vamzdžio pas jį kartą iššliaužė didžiausias ungurys.

Visiems žinoma, kad iš krano kartais teka nešvarus vanduo. Žinoma, tai niekam nepatinka. Vandens saugykla turi būti švari. Kokia pilna bebūtų talpykla, jei vanduo joje nešvarus, jei vandenyje yra priemaišų, vandens tiekimo įmonė niekuomet nepajėgs patenkinti savo klientų, vandens vartotojų. Todėl mes su savo širdimi turime daryti tą pat, ką įmonė daro su vandens talpykla. Savo širdį mes turime laikyti švarią, nes jei širdis nešvari, tai ir gyvenimas nešvarus. Pavyzdžiui, jūs sutinkate žmogų, kurio kalba anaiptol ne šventa. Kalbėdamas jis taip ir žarsto pažadus, jis gali svarstyti tik apie menkus dalykus, jį domina tik tai, kas bloga, jis negali pakilti aukščiau šuns būdos ir mėšlo krūvos. Sutinkate ir kitą žmogų, kuris pakankamai išmintingas, kad nevartotų nepadorių posakių, bet tuo pat metu jam patinka nešvankūs juokeliai, jis mėgsta aplinkiniams sėti nedoras mintis. Jis nesistengia pažinti Dievo kelių, Dievo namuose jam nuobodu, ir Dievo žodyje jis neranda nieko įdomaus sau. Kodėl tai vyksta? Kai kurie tai aiškina tuo, kad užaugo tokioje šeimoje arba sukasi tokioje visuomenėje, tuo, kad nuo pat pradžių buvo taip išmokyti. Ne, ne ir dar kartą ne. Priežastis ta pati, kaip ir ankstesniu atveju. Tokie žmonės turi problemų su širdimi: jei jų širdis būtų švari, tai ir gyvenimas būtų švarus. Nešvari versmė išteka iš nešvaraus šaltinio.

Puikioje vokiečių patarlių knygoje, kurią pakankamai seniai parašė vienas krikščionis, vardu Skriver, yra tokia metafora: „Gotcholdui atnešė gėrimą, turėjusį indo, kuriame jis buvo, kvapą. Truputį atsigėręs, Gotcholdas pastebėjo, kad šis indas ir jo turinys yra mūsų minčių, žodžių ir darbų simbolis. Mūsų širdis yra suteršta nuodėmės, ir todėl nuodėmės antspaudas, deja, lieka visur, prie ko mes prisiliečiame; ir nors iš įpročio mes to galbūt ir nepastebime, bet niekas nepraslysta pro visa reginčio, švento ir teisaus Dievo žvilgsnį.“

Iš kur gi atsiranda mūsų prisirišimas prie kūniškumo, godumo, išdidumo, tinginystės ir netikėjimo? Ar ne iš sugedusios širdies? Jei laikrodžio rodyklės rodo neteisingą laiką, o žadintuvas skambina netinkamą valandą, galime būti tikri, kad sugedo jų mechanizmas. Draugai, mums tiesiog būtina tvarkingai palaikyti mūsų sielos mechanizmą, kad mūsų motyvai būtų teisingi!

Krikščioni, išlaikyk savo širdį švarią. Paklausi: „Kaip gi galiu tai padaryti?“ Senovės Maroje buvo vandens, o troškulio išvarginti keliautojai priėjo prie šaltinio atsigerti. Bet paragavus, vanduo pasirodė esąs tokio bjauraus skonio, kad jiems atrodė, jog užsidegė jų liežuvis, o burną apėmė liepsna. Jie negalėjo gerti šio kartaus vandens. Ar prisimenate, kaip Mozė įsakė pasielgti toje situacijoje? Tą patį įsakymą jis duoda šį rytą ir jums. Jis į vandenį įmetė medį, ir vanduo tapo saldus ir švarus. Jūsų širdis iš prigimties yra kaip Maros vandenys - karti ir nešvari. Bet yra medis, ir jūs žinote, kaip jis vadinasi - tai medis, ant kurio kabojo Gelbėtojas, tai kryžius. Paimkite šį medį, nuleiskite jį į savo širdį, ir net jei ji būtų dar nešvaresnė nei jūs galvojate, saldus kryžius per Šventąją Dvasią greitai sugrąžins ją į pirmykštę būseną ir padarys švarią. Kristus Jėzus širdyje - tai saldus apvalymas. Jis mus pašventina. Elijas metė į vandenį druską, o mes turime mesti širdį į Jėzaus kraują. Kai tik pažinsite ir pamilsite Jėzų, kai tik Jo kryžius taps jūsų garbinimo objektu ir džiaugsmo šaltiniu, tą pačią akimirką pradės valytis jūsų širdis, pradės valytis ir gyvenimas. Draugai, te kiekvienas iš mūsų išmoksta širdyje laikyti kryžių! Krikščionys, dar labiau pamilkite savo Gelbėtoją, šaukitės Šventosios Dvasios, kad jūsų jausmai Viešpačiui dar labiau suliepsnotų, ir tuomet, kokios bebūtų gausios jūsų nuodėmės, jūs sakysite:
Jo vardą aš priėmiau kaip Jo meilę.
Ką anksčiau įsigijau, visa dabar praradau.
Ir su gėda prisimindamas ankstesnį išdidumą,
Savo šlovę aš prikalu prie Kristaus kryžiaus.

Kryžius sieloje apvalo visą sielą, protą. Krikščioni, saugok savo širdį, nes „iš jos teka gyvenimo versmė.“

Trečia, yra vienas dalykas, dėl kurio įmonėms, tiekiančioms mums vandenį, neverta jaudintis. Jei jų vanduo yra švarus, o talpyklos pilnos, jiems nereikia rūpintis ramybe gamtoje, nes net audros ir vėtros metu mes kaip įprastai gausime vandenį. Bet su širdimi yra kitaip. Jei širdyje nėra ramybės, gyvenimas nebus laimingas. Jei ramybė neviešpataus virš sielos ežero, iš kurio išteka gyvenimo upės, tai upės taip pat nebus ramios. Iš mūsų elgesio bus aišku, kad mūsų širdyje - audra.

Pamėginkite tai pritaikyti pirmiausia sau. Visi mes norime, kad mūsų gyvenimas būtų džiaugsmingas, visi žmonės nori būti patenkinti gyvenimu. Bet prisiminkime, kad išsaugoti ramybę ir laimę gyvenime galima tik išlaikant širdį ramybėje. Tai vienintelis būdas. Nesvarbu, ar būtumėte neturtingi, ar turtingi, ar būtumėte gerbiami, ar niekinami, ar turėtumėte daug, ar mažai, bet jei jūsų širdis rami, jūs bet kokioje situacijoje būsite laimingi. Bet kaip ryškiai bešviestų saulė jūsų gyvenime, jei širdį įveikia problemos, visas gyvenimas virsta problema.

Viename vokiečių veikale apie kankinius perskaičiau nuostabią istoriją, kurią noriu dabar papasakoti. Sykį kalėjime ilgą laiką buvo kalinamas šventas kankinys, visus stebinęs savo tvirtumu ir kantrybe. Galų gale mirties bausmės dieną jį išvedė iš kalėjimo, kad būtų sudegintas ant laužo. Ir štai jis prašo leidimo dar kartą kreiptis į teisėją, kuris, pagal švedų tradicijas, turėjo dalyvauti vykdant mirties bausmę. Kurį laiką teisėjas atsisakinėjo, bet paskui vis tik išėjo į priekį. Ir tuomet valstietis tarė jam: „Šiandien jūs man įvykdysite mirties bausmę. Taip, aš pripažįstu, kad esu nusidėjėlis, bet atmetu, kad esu eretikas, kadangi iš visos širdies tikiu tuo, kas parašyta apaštalų tikėjimo išpažinime (ir po to nuteistasis mintinai pacitavo visą šį išpažinimą). Pone teisėjau, - tęsė jis, - aš turiu paskutinį prašymą. Pirmiausia padėkite savo ranką ant mano krūtinės, paskui ant savo, o vėliau ir kitiems sąžiningai ir atvirai pasakykite, kieno širdis plaka dažniau, kieno bijo ir nerimauja. Aš su džiaugsmu pasiruošęs palikti šį pasaulį - esu pasiruošęs eiti pas Kristų, kuriuo visuomet tikėjau. O ką jūs jaučiate šią akimirką, jūs pats gerai žinote.“ Teisėjas nieko neatsakė, bet davė nurodymus greičiau užkurti laužą. Buvo akivaizdu, kad jis bijojo labiau nei kankinys.

Todėl, brangūs draugai, laikykite savo širdį teisume. Šventoji Dvasia apie Dovydą taip sako: „Ir sudrebėjo Dovydo širdis.“ Garbingam žmogui drebulys širdyje daug skausmingesnis už smūgį kumščiu. Drebulys širdyje - tai smūgis į pačią sielą. Todėl saugokite savo širdį. Neleiskite jai kovoti su jumis. Stenkitės, kad Dievo ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugotų jūsų širdis ir jūsų mintis Kristuje Jėzuje. Naktį klaupkitės ir, išpažindami visas savo nuodėmes, kalbėkite apie savo tikėjimą Kristumi, ir tada mirties bijosite ne daigiau negu bijote lovos. Pabudę ryte atiduokite savo širdį Dievui, įsileiskite ten mielus tobulos meilės ir švento tikėjimo angelus, ir tada eikite į pasaulį. Nors jūs ten kiekviename žingsnyje sutiktumėte liūtus ir tigrus, bet nebijosite jų, kaip nebijojo Danielius, kai buvo pasodintas į liūtų narvą. Ramybėje laikykite savo širdį, ir jūsų gyvenimas bus laimingas.

Antra, prisiminkite, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitus žmones. Aš manau, kad mes visi norime gyventi tykiai, ir kiek tai įmanoma, būti taikoje su visais žmonėmis. Dabar atsirado kažkokia nauja žmonių veislė (nežinau, iš kur jie atsirado), bet jie susimaišė su anglais ir visur išplito. Susidaro įspūdis, kad jie gimė su vienu tikslu - nuolatos ginčytis ir visuomet būti nepatenkinti. Jie sako, jog visi anglai laimingi tik tuomet, kai yra ant ko paniurnėti. Jie tvirtina, kad anglui negali būti didesnės bausmės, kaip atimti iš jo murmėjimo objektą, kad tuomet anglas mirtinai įsižeidžia, nes iš jo atėmė galimybę išreikšti save. Aš nežinau, ar tai teisinga visų anglų atžvilgiu, bet tikrai teisinga kai kurių anglų atžvilgiu. Jūs negalite su jais būti viename kambaryje, kadangi jie kalba tai, su kuo jūs visiškai nesutinkate. Jūs negalite su jais nueiti ir pusės mylios - jie būtinai visur, ką tik mato aplink, atras trūkumų. Apie bažnyčios tarnus jie postringauja: šio mokymas pernelyg pakilus, o ano - pernelyg žemas, vienas jiems atrodo pernelyg silpnavalis ir pedantiškas, kitas - pernelyg grubus, jo visiškai neįmanoma klausyti. Vienas, jų nuomone, nelanko žmonių, o turėtų, kitas - lanko taip dažnai, kad pamiršta sakyklą. Trumpiau kalbant, nėra nei vieno gero žmogaus - visi blogi.

Kodėl taip atsitinka? Iš kur atsiranda šis nuolatinis nepasitenkinimas? Visko priežastis - širdis. Jų vidinis žmogus yra niūrus ir rūškanas, ir savo kalba tokie žmonės išduoda save. Jie nenori pajusti, kad Dievas per savo kraują apjungė visas žemėje gyvenančias tautas, o jei ir jaučia, tai niekuomet neleidžia šiam jausmui įsiskverbti giliai į širdį. „Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą.“ Šių žmonių širdyse niekada nebuvo užrašytas vienuoliktas įsakymas: „Naują įsakymą jums duodu: mylėkite vienas kitą“, nors visiškai įmanoma, kad jame buvo surašyti visi likusieji dešimt. Jie tai pamiršta.

Krikščionys, stenkitės, kad jūsų širdys būtų pilnos meilės, ir jei jūsų širdis tokia maža, kad tik iš broliškumo galite mylėti brolius ir seseris, tai pasistenkite praplėsti savo širdį, kad „vamzdžiai“ iš jos nusidriektų iki visų Dievo žmonių, gyvenančių žemėje, kad sutikę tokį žmogų, jūs nedelsdami atsuktumėte čiaupą, ir iš jūsų mylinčios širdies trykštų tikros, karštos, savanoriškos, gyvos meilės srovė. Ramybėje laikykite savo širdį, ir jūsų gyvenimas bus ramybėje, nes iš jūsų širdies teka gyvenimo šaltiniai.

Kaip gi tai pasiekti? Vėl pakartosiu, kad mes turime prašyti Šventosios Dvasios pasėti ramybę į mūsų širdis. Tik tas balsas, kuris kažkada įsakė nurimti Galilėjos ežero vandenims, gali nuraminti šėlstančias mūsų širdies bangas. Tik Savo jėga Visagalis gali nuraminti jūsų prigimties audrą. Šaukitės Jo. Jis vis dar su savo bažnyčia miega valtyje. Pažadinkite Jį, kad jūsų dievotumas nežūtų nesantaikoje. Šaukitės Jo, prašykite Jo suteikti jūsų širdžiai ramybę ir laimę. Ir tuomet jūsų širdyse atsiras ramybė; ramybė, kuri išliks visada - ir džiaugsme, ir liūdesyje.

Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė