Daugiau nei prieš šimtmetį sugriautos Jeruzalės sienų atstatymo istorija prasidėjo skausmingu išgyvenimu. Jį patyrė išeivijoje gyvenęs Nehemijas. Bendraudamas su savo broliais, kurie ką tik buvo grįžę iš griuvėsiais likusios Jeruzalės, jis išgirdo pasakojimą apie apgailėtiną Dievo tautos ir senosios jų sostinės būklę. Pats Nehemijas savo reakciją į šią žinią aprašė tokiais širdį draskančiais žodžiais: Išgirdęs šituos žodžius, atsisėdau, verkiau ir liūdėjau ištisas dienas; pasninkavau ir meldžiausi prieš dangaus Dievą (Neh 1,4).
Tyrinėtojai teigia, kad Nehemiją greičiausiai pasiekė žinia apie Ezdro nesėkmes atstatant Jeruzalės šventyklą bei priespaudą ir didelį pasipriešinimą, kuriuos šis patyrė iš aplinkinių pagoniškų tautų. Pats Nehemijas tuo metu buvo karaliaus vyno pilstytojas, tai yra, jis buvo pasiekęs karjeros viršūnę karaliaus rūmuose. Jis gyveno Persų imperijos sostinėje, apsuptas gerovės, prabangos ir klestėjimo. Tačiau, kai ši žinia apie tautiečių vargą pasiekė jo ausis, Nehemiją perskrodė dvasinis skausmas. Staiga toli esančio miesto bei jo gyventojų vargai sudiegė skausmingiausiais dygliais krūtinėje. Prabanga žėrintys rūmai ir gerovė apkarto, nes tautos skausmas tapo Nehemijo skausmu.
Neretai man tenka sutikti žmonių, kurie siekia atsiriboti nuo negatyvios informacijos. Nes, jų tvirtinimu, negatyvi informacija labai apsunkina, neleidžia į viską žvelgti teigiamai ir yra „bloga energija“. Jie renkasi žiūrėti tas TV laidas, kurios spindi pozityvumu, skaito tuos interneto portalus ir straipsnius, kurie savyje pulsuoja pozityvumu, skaito tik įkvepiančias, inspiruojančias knygas. Taip kruopščiai atrinkdami informaciją, jie sukuria aplink save realybės neatitinkantį vaizdą. Tarytum užsidėję rožinius akinius, jie žvelgia į šį pasaulį neregėdami jame nei skausmo, nei ašarų, nei kitų negatyviųjų šio gyvenimo pusių. Taip iš gyvenimo jie išbraukia skausmingąją, tačiau tikrą gyvenimo dalį.
Šiame straipsnyje nenagrinėsiu, kokios priežastys gali paskatinti žmones taip elgtis. Tačiau Nehemijo istorija atveria svarbią pamoką, kad Dievo tarnas turi būti atviras visiems gyvenimo įvykiams – tiek džiugiems, tiek skausmingiems. Tikėjimas Dievu suteikia jėgų žvelgti į sunkiausius ir skaudžiausius gyvenimo išbandymus atmerktomis akimis, nepridengiant jo tikrovę iškreipiančiomis gynybos schemomis. Toks atvirumas artimo skausmui ir nelaimei neturėtų tapti pesimizmo pergale. Nes pesimizmas, kaip sielos nuodas, skandina žmogų kartėlio, savigailos ir neveikimo jūroje. Atvirkščiai, Viešpats ragina tikinčiuosius atviromis akimis žvelgti į tikrovę, nusimesti gynybą ir iliuzijas, kad šis tikrovės suvokimas paskatintų mus adekvatiems sprendimams bei veiksmams.
Ne kartą Šventajame Rašte skaitome, jog Viešpats panaudoja sukrečiančią žinią, kad pažadintų žmones iš dvasinio miego (prisiminkime Išėjimo įvykių priešistorę, Dovydo, Jeremijo, Jėzaus, apaštalo Pauliaus ir kitas istorijas). Tad ir Jeruzalės sienų atstatymas prasideda skausmingu praregėjimu. Sėkmingai karjeros laiptais kilęs ir ramų gyvenimą gyvenantis Nehemijas staiga buvo pažadintas iš svajonių gyvenimo. Tautiečių patiriamas vargas jį prislėgė. Tai paskatino Nehemiją melstis. O malda jau yra nuotykio su Viešpačiu pradžia. Kai Dievo tauta neužmerkia akių aplinkinių skausmui ir kančiai – Dievas gali padaryti neįtikėtinų dalykų. Istorija tai įrodė ar tai pasitvirtins ir mūsų laikais?
Nehemijo knygos nagrinėjimas – I dalis
Lijanos Tagmann nuotrauka
_64x64_9de.jpg)
