Apie nesugebėjimą melstis

Mes nuolatos skundžiamės, kad aplinkybės klostosi ne taip, kad neturime galimybių gyventi gilaus vidinio gyvenimo. Tuo mes pateisiname save, kad nemokame melstis, kad mūsų jausmai paviršutiniški, kad mūsų sieloje nėra gilumos.
Tačiau tokiu būdu mes parodome tik tai, jog net žmogiškajame lygmenyje nežinome, kad joks giluminis dalykas negali būti sudrebinamas išorinių atsitiktinių aplinkybių. Kai kieno nors siela džiūgauja, jam atrodo, kad ir jūra ligi kelių; atsitiktinės negandos, trumpalaikės nuoskaudos, gyvenimiški sunkumai negali užgesinti šio džiaugsmo, net jei jis ir menkas, tarytum kibirkštis. Senovėje buvo sakoma, jog visa pasaulio tamsa nepajėgi užgesinti vienos liepsnojančios ugnies kibirkštėlės. Giliam sielvartui užgulus sielą, sielvartui dėl kažko, kas mums iš tiesų reikšminga, visgi ir tuomet išorė yra bejėgė prieš mus. Nei pramogos mūsų nelinksmina, nei gyvenimo tuštybė nedaro mūsų tuščiais. Gyvenimas tampa gilus ir džiaugsme, ir sielvarte. O mūsų vidinis gyvenimas su Dievu taip lengvai pažeidžiamas atsitiktinių aplinkybių tik todėl, kad jis yra paviršinis, t. y. nėra gilus.

Kaip pavyzdį noriu paminėti atvejį iš pagoniškos senovės. Pas vieną žmogų atėjo keliautojas, ir viso judviejų pokalbio metu namiškiai labai tyliai sėdėjo aplink palapinę. Kažkuriuo momentu namų šeimininkas tarė savo svečiui:
„Man laikas melstis", ir ėmė melstis; o visi namai staiga atgijo, visi pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Svečias nustebęs tarė: „Ką gi jūs darote? Jis dabar meldžiasi, o jūs jam trukdote..." Ir vienas iš namiškių atsakė: „Nebijok! Kol jis kalbėjo tik su tavimi, menkiausias triukšmas galėjo jį išblaškyti; bet dabar, kai jis kalbasi su savo Dievu, niekas negali atitraukti jo nuo šio pokalbio."

Argi tai nėra pavyzdys, kuriuo mes, krikščionys, galėtume, turėtume sekti? Mes turėtume taip sustiprinti savo vidinį gyvenimą, kad jis taptų tikru gyvenimu. Kristus ne veltui pasakė: „kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis"; o kur mūsų širdis, ten sutelkta ir visa mūsų stiprybė. Mes nemokame melstis susikaupę ir giliai, nemokame sieloje išsaugoti tos gilios maldos ramybės, kurią įgyjame šventykloje arba kuri kartais mums duodama kaip netikėta Dievo dovana. Mes nemokame nuo šurmulio pasitraukti į tą gylį, kur galima netrukdomai mąstyti apie Dievą ir kur subręsta gyvenimas, kaip Dievo vertas veiksmas. Visa tai byloja tik apie tai, kad mūsų širdis nėra giliai ir kad mūsų gyvenimo lobis - ne Dievas. Apie tai vertėtų pamąstyti, kadangi kito viso pasaulio gyvenimo centro nėra; be Dievo žmogui nėra kito gyvenimo centro. Kai žmogus ne Dievą stato į centrą viso to, ką daro, jis blaškosi iš vienos pusės į kitą ir neranda sau ramybės niekame ir niekada.

Stebėkime save diena iš dienos ir atkreipkime dėmesį, kai gyvenimas bei nuotaikos mums liudija, jog mūsų lobis - ne Dievas. Ir atgailaukime dėl to, tai yra ne tik verkime, ne tik gailėkimės, bet priverskime save atsigręžti veidu į Dievą ir laikyti save antroje vietoje, o Dievą - pirmoje, atmesti tai, ką statome į Dievo vietą. Kai Dievas taps mums lobiu, mūsų gyvenimas taps gilus. Tuomet mūsų širdyje bus ramybė, mintyse - aiškumas, valioje - tvirtumas, ir mes sugebėsime garbinti Dievą ir savo sielose, ir savo kūnuose.

Amen.

Vertė Loreta Babrauskaitė