.jpg)
Pamenu mažą, bet nepaprastos sėkmės susilaukusią J. B. Filipso (J. B. Phillips) išleistą knygutę, pavadinimu „Jūsų Dievas per mažas“. Ši knygelė metė iššūkį giliau suprasti Dievo prigimtį ir pažinti Jo charakterį. Tai akivaizdžiai sujaudino daugybę žmonių, kurie godžiai skaitė šią knygelę, norėdami pagilinti savo žinias apie Dievo didybę.
Norėčiau, kad žmonės taip trokštų pažinti Kristų. Tuo metu, kai rengdavau ir leisdavau mokomąją medžiagą krikščionims, vienas dalykas mane nemaloniai nustebino – pastebėjau, kad krikščioniškuose knygynuose nelabai perkamos knygos apie Jėzų. Kodėl? Nežinau. Galbūt tai susiję su paplitusiu įsitikinimu, kad mes jau daug žinome apie Jėzų arba kad gilinimasis į Kristaus asmenybę ir Jo darbus sudrumstų tikrą tikėjimą, į kurį mes kabinamės...
Aš mokiau daug dešimtmečių. Nors dėsčiau koledžuose ir seminarijose, didžiąją laiko dalį skyriau suaugusiųjų mokymui. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai dirbau seminarijos Filadelfijoje profesoriumi, bažnyčios, kurią su šeima lankėme, pastorius pasiūlė man vesti kursą suaugusiesiems apie Kristaus asmenybę ir Jo darbus. Tą kursą lankė namų šeimininkės, verslininkai, skirtingų profesijų atstovai. Įsigilinus į medžiagą, sulaukiau aistringesnio atsako nei kada nors sulaukiau mokydamas studentus. Šie žmonės nebuvo susidūrę su jokiu rimtu teologiniu mokymu, išskyrus tai, ko juos mokė sekmadieninėje mokykloje. Būtent šis kursas sužadino mano sielą ir paskatino visas savo jėgas skirti suaugusiųjų mokymui.
Švelnus, romus ir mielas Jėzus
Panašu, kad mes Jėzų suprantame kažkaip ne taip. Mes per saldžiai kalbame apie „švelnų, romų ir mielą Jėzų“, „malonų Jo būdą“, bet Jo prigimties gelmės ir turtai lieka mums sunkiai suprantami. Tiesą sakant, man labai patinka kalbėti apie malonų Kristų, – problema yra ne maloni kalba. Mes turime suprasti, dėl ko Kristus tikintiesiems atrodo toks „saldus“.
Jei laikome Jėzų antruoju Trejybės asmeniu, amžinuoju Logos, kuris tapo kūnu, iš karto pastebime, kad, stengdamiesi pažinti šio Asmens gelmes, mes įžengiame į gilius paties Dievo prigimties pažinimo vandenis. Šventasis Raštas apie Jėzų rašo: Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Hbr 1, 1–4).
Laiško hebrajams autorius apibūdina Kristų kaip „Dievo šlovės spindesį, Jo esybės tikslų atvaizdą“. Įsivaizduokite Tą, kuris ne tik atspindi Dievo šlovę, kaip Mozė po savo susitikimo su Dievu ant Sinajaus kalno, bet kuris iš tiesų yra dieviškosios šlovės spindesys.
Tikroji Dievo šlovė
Biblinė dieviškosios šlovės sąvoka vėl ir vėl pasikartoja Senajame Testamente. Tai dieviškos esybės šlovei niekas negali prilygti. Ši šlovė buvo akivaizdi, kai Dievas apsireikšdavo spindinčiame debesyje ar kitaip. Tai Gyvenančiojo neprieinamoje šviesoje, kuris yra ryjanti ugnis, šlovė. Tai šlovė, kuri apakino apaštalą Paulių, tuomet dar Saulių, kelyje į Damaską.
Štai ką sakė Bažnyčios Tėvai. Atanazas, komentuodamas Laiško hebrajams 1 skyrių, sakė: „Argi kas nemato, kad spindesys yra neatskiriamas nuo šviesos? Jis iš prigimties būdingas jai, išvien su ja esantis ir nepasireiškiantis vėliau nei ji pati.“ O Ambraziejus skelbė: „Nemanykite, kad kada nors buvo toks momentas, kai Dievas buvo be išminties. Lygiai taip pat ir šviesa niekados nebuvo be švytėjimo, nes kur yra šviesa, ten yra ir švytėjimas, o kur yra švytėjimas, ten taip pat yra ir šviesa. Taigi Sūnus yra savo Tėvo atspindys, amžinas dėl amžinumo jėgos ir neatskiriamas dėl savo spindėjimo vientisumo.“
Tikrasis Dievo apreiškimas
Tačiau ką mes galime pasakyti apie Kristų, kuris yra „Jo esybės tikslus atvaizdas“? Argi mes visi nesame sukurti pagal Dievo atvaizdą, ir ar ši citata nekalba apie Jėzų, tobulą žmogų, – Tą, kuriame Dievo atvaizdas nėra suterštas ar iškraipytas? Aš manau, kad ši teksto ištrauka reiškia dar daugiau. Phillipas Hughesas sako: „Graikiškas žodis, čia išverstas fraze „tikslus atvaizdas“, reiškia „išgraviruotas ženklas arba štampo ar antspaudo padarytas atspaudas“, kaip pavyzdžiui, įspaudas ant monetos; o graikiškas žodis, čia išverstas „esybė“, reiškia pačią Dievo esybę. Čia pagrindinė mintis – tikslus atitikimas. Šis atitikimas apima ne tik Sūnaus ir Tėvo esybės tapatybę, bet ir tai, kad Sūnus patikimai apreiškia Tėvą ir Jam atstovauja.“
Pamename, kaip Pilypas kreipėsi į Jėzų: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana (Jn 14, 8)? Prisiminkime ir pamąstykime apie Jėzaus atsakymą: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje, – Jis daro darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų! (Jn 14, 9–11).
Jei kas nori paragauti Kristaus gerumo pilnatvės ir suvokti Jo tobulumo saiką, turi labiausiai trokšti pažinti Jį. Tokiam siekiui ir troškimui neturi trukdyti nei sentimentalumas, nei metų laikas...
vertė Alina Meškytė
