.jpg)
Panašiai kaip šias pavojingas atliekas mūsų visuomenė bando „saugoti“ pyktį, bet anksčiau ar vėliau jis pratrūks ir daugeliui sukels skausmą ir kančią. Dalase važinėja daug automobilių su lipduku: „Aš taip pat pykstu, Edi“. O vieną dieną pamačiau lipduką su žodžiais: „Aš pykstu ant Edžio“. Tiesą sakant, yra per daug priešiškai nusiteikusių žmonių, kurie tik ir ieško būdų išlieti savo pyktį. Pyktis daro milžinišką žalą mums ir mus supantiems žmonėms: 80% visų žmogžudysčių įvykdo žmonės, kuriuos su auka sieja tam tikri santykiai. Kažkas supyksta, po ranka pasitaiko ginklas ar peilis, ir... įvyksta tragedija.
Pyktis ne tik žeidžia aplinkinius, bet žudo ir mus pačius. Užgniaužtas pyktis ir kartėlis kenkia mūsų sveikatai ir sielos ramybei. Tyrimai rodo, jog nesuvaldytas pyktis gali sukelti daug įvairių fizinių sutrikimų. Savo knygoje „Pyktis“ dr. Leo Madow rašo, jog pykčio sukeltos fizinės problemos gali pasireikšti daugybe ligų: nuo artrito iki astmos, nuo paprasčiausio peršalimo iki šlapimtakių uždegimo. Taip pat nuo seno žinoma, jog efektyviai nesuvaldžius pykčio jis gali sukelti ir rimtų emocinių sutrikimų.
Visa tai verčia mus daryti išvadą, jog pyktis yra viena didžiausių šio meto problemų. Psichiatras ir rašytojas dr. Leon Saul rašo: „Manau, jog žmonių tarpusavio priešiškumas yra pagrindinė žmogiškų santykių problema... Tai liga, kuri privalo būti gydoma, kuriai turi būti užkertamas kelias, kaip ir vėžiui, tuberkuliozei ar vėjaraupiams. Tik ją suvaldžius gyvenimas pasidarys mielesnis ir šviesesnis - ne tik visai visuomenei apskritai, bet ir kiekvienam individualiai.“
Nors ir ne visuomet, tačiau labai dažnoje situacijoje pyktį, kurį patiriame, gali numalšinti atleidimas. Nenumaldytas pyktis gimdo priešiškumą, kartėlį bei norą kerštauti. O atleidimas veda į laisvę ir sutaikinimą. Turbūt geriausias pavyzdys, atskleidžiantis atleidimo esmę, yra Pradžios knygoje užrašyta Juozapo istorija ir bene aiškiausiai atleidimo principai atsiveria 45 šios knygos skyriuje.
Per tuos metus, kuriuos Juozapas praleido vergijoje ir kalėjime, jo širdyje galėjo kauptis pyktis, kuris vėliau galėjo sprogti jo brolių akivaizdoje. Kaip Juozapas turėjo pykti ir ant Dievo, „įmetusio“ jį į tokią situaciją... O labiausiai Juozapas galėjo pykti ant savo brolių, kurie beširdiškai pardavė jį į vergiją. Tačiau Juozapas suvokė, jog visų kentėjimų metu Dievas buvo šalia, ir kad šias kančias siuntė mylinti visagalio Viešpaties ranka.
Juozapo santykių su broliais kulminaciją regime 45 skyriuje, kai jie susitaiko. Žvelgiant iš brolių pusės, susitaikyti buvo įmanoma todėl, kad šie nuoširdžiai gailėjosi ir atgailavo dėl savo nuodėmių Juozapo atžvilgiu, bei todėl, jog, pasikartojus panašiai situacijai su Benjaminu, jie pasielgė visiškai priešingai. Tačiau žvelgiant iš Juozapo pusės, susitaikymas įvyko, kai šis nuoširdžiai atleido savo broliams už visą blogį, kurį jie buvo padarę.
Atleidimas yra gyvybiškai svarbus krikščionių gyvenime. Jis yra būtina mūsų santykių su Dievu dalis: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14-15).
Atleidimas yra ir esminė mūsų atsakomybės kitų žmonių (tiek draugų, tiek priešų) atžvilgiu dalis: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 31-32).
Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‚Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo‘. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 43-45).
Taigi siekime išmokti pamokas, pateikiamas 45 Pradžios knygos skyriuje. Jei 44-ame šios knygos skyriuje esminis žodis buvo „atgaila“, tai 45-ame skyriuje svarbiausias žodis yra „atleidimas". Šie du elementai yra esminiai, siekiant nuoširdaus ir ilgalaikio susitaikymo, - atgaila ir atleidimas. Ypatingą dėmesį norėčiau skirti atleidimui.
Atleidimo apibūdinimas
Jei trokštame būti atlaidžia bendruomene, pirmiausia turime suprasti, kas yra atleidimas. Graikų ir hebrajų kalbose yra keletas atitikmenų, tačiau iš esmės žodis „atleisti“ reiškia paleisti į laisvę arba išlaisvinti. Jis vartojamas kalbant apie atleidimą nuo skolų, atleidimą nuo juridinių įsipareigojimų ir apie santuokos nutraukimą (kai išsiskyrusiems žmonėms leidžiama vėl tuoktis (Įst 24, 1-4)). Galime sakyti, jog atleidimas yra sąmoningas įžeistosios pusės sprendimas atleisti įžeidusiąją pusę nuo bausmės ir nuo kaltės dėl padarytos skriaudos. Toks atleidimas ne tik išlaisvina skriaudėją nuo kaltės ir bausmės, bet ir atleidžiantįjį išvaduoja nuo pykčio ir kartėlio.
Atleisti nereiškia būti švelniam ar ignoruoti nuodėmę. Tik kartą Naujajame Testamente randame nuorodą, jog Dievas „nenubaudė už nuodėmes“: Nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau (Rom 3, 23-25).
Dievas žmonių „nenubaudė už nuodėmes“ ne dėl to, kad atsainiai į jas pažvelgė, bet kaip tik todėl, kad labai rimtai jas priėmė ir praliejo už jas vienintelio savo Sūnaus kraują. Jis „nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau", nes žinojo, jog kaina už jas bus sumokėta, kai ateis Kristus, kuris bus žmonių atmestas ir pasmerktas mirti ant Golgotos kryžiaus.
Atleidimas nėra duodamas veltui. Už nuodėmę visuomet turi būti sumokėta kaina. Tačiau atleidimas tai yra įžeistosios pusės apsisprendimas prisiimti bausmę vietoje skriaudėjo. Pavyzdžiui, jei bankininkas dovanoja skolą, tai reiškia, jog skolininkas nebeturi jos grąžinti, tačiau tai taip pat reiškia, kad skolintojas negrįžtamai netenka paskolintų pinigų. Jei visuomenė dovanoja nusikaltėliui jo nusikaltimą, tai reiškia, kad ta pati visuomenė, ne pats nusikaltėlis, kentės nusikalstamų veiksmų pasekmes. Jei ateičiau į jūsų namus ir sudaužyčiau vazą, o jūs man tai atleistumėte, dėl vazos praradimo kentėtumėte jūs, o ne aš.
Tokį atleidimą Dievas siūlo žmogui per Jėzaus Kristaus kryžių. Visi nusidėjo prieš Dievą ir nusipelnė mirties (Rom 3, 23; 6, 23). Bet Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Dievas nepažiūrėjo į mūsų nuodėmes pro pirštus, bet pats iškentė bausmę už jas. Tai ir yra tikras atleidimas. Visi, pasitikintys Jėzumi Kristumi kaip Vieninteliu, kuris numirė už jų nuodėmes, patirs tokį atleidimą. Žmonės gali tokį atleidimą arba priimti (ir įgyti išgelbėjimą), arba atmesti (ir užsitraukti pasmerkimą): Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Jn 3, 18).
Apibūdinant atleidimą būtina paminėti dar vieną svarbų dalykų - faktą, jog atleidimas nėra užsitarnaujamas. Jei žmogus įvykdo nusikaltimą ir atlieka savo bausmę kalėjime, tai nereiškia, kad jis gauna atleidimą, - jis tiesiog atidavė visuomenei skolą. Jei žmogus nesugeba grąžinti skolos per nurodytą laiką, bet gauna galimybę atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį, tai nereiškia, kad jo skola buvo dovanota. Jei atleidimą suteikiame tik tuomet, kai žmogus prieš tai „už jį sumoka“, tai nėra atleidimas. Tai galbūt ir teisinga, tačiau tai nėra pasigailėjimas. Tai gali būti įstatymas, bet ne malonė. Kaip mes negalime prisidėti prie atleidimo ir išgelbėjimo, kurį Kristus užbaigė ant Golgotos kryžiaus, taip niekas, kam mes atleidžiame, negali gauti atleidimo ir tuo pat metu būti priverstas atlyginti už įžeidimą, kurį mums padarė.
Atleidimo principai
Apibūdinę Biblijoje minimą atleidimą, pabandykime išskirti tam tikrus atleidimo principus, kuriuos randame Juozapo istorijoje, Pradžios knygos 45 skyriuje.
1. Biblinis atleidimas privalo būti teikiamas greitai. 45 skyriuje rašoma, kad nors Juozapo broliai patyrė jo atleidimą pirmą kartą, savo širdyje Juozapas buvo jiems atleidęs jau daug anksčiau. Kaipgi kitaip jis būtų galėjęs taip artimai gyventi su Viešpačiu ar taip džiaugsmingai bei ištikimai Jam tarnauti, nepaisydamas aplinkybių? Juozapas patyrė atleidimo laisvę daug anksčiau nei jo broliai.
Naujajame Testamente su pykčiu visuomet susidorojama greitai: Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir neduokite vietos velniui (Ef 4, 26-27).
Kuo greičiau yra suteikiamas atleidimas ir įvyksta susitaikymas, tuo geriau abiem pusėm: Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas - teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą (Mt 5, 25).
2. Atleidžiama turi būti asmeniškai. Juozapas labai išmintingai pasielgė, kai, sumanęs išsiaiškinti su broliais, paprašė visų tarnų palikti juos vienus. Tokiu būdu viskas įvyko kur kas paprasčiau, ir faraonui bei egiptiečiams nebuvo suteikta proga vertinti visas neteisybes, kurias buvo įvykdę Juozapo broliai. Visa tai atitinka Biblijos nurodymus: Neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes (Pat 10, 12). Kvailas tuojau parodo savo pyktį, bet nuovokus pridengia gėdą (Pat 12, 16). Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę (Pat 17, 9). Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį (Mt 18, 15).
Visuomet turėtume siekti, kad santykiai būtų atstatyti ir susitaikyti kuo siauresniame rate, nes kuo mažiau žmonių žino apie nuodėmę, tuo paprasčiau įžeidėjui gali būti atleista, o padarytos skriaudos lengviau pamirštamos.
3. Atleidimas pagal Bibliją turi būti suteikiamas laisva valia ir besąlygiškai. Atleidimas yra suteikiamas laisva valia, t.y., kai atleidžiantysis savo noru asmeniškai sutinka ištverti praradimą ar skausmą. Trumpiau tariant, atleidimas yra gailestingumas, o ne darbas, ir gailestingumas nekelia reikalavimų tam, kuris jį gauna. Juozapas turėjo būti atleidęs savo broliams gerokai prieš jiems susitaikant. Juozapas nedelsė, norėdamas pamatyti brolių sielvartą, bet padarė tai laisva valia, nekeldamas jiems jokių sąlygų. Tai reiškia, kad atleidimo galima ir nepriimti. Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus meldė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). Daug žmonių atmeta atleidimą, kurį užbaigė Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Žmonės žūsta ne dėl to, kad Dievas neatleidžia, bet todėl, kad jie atmetė Jo atleidimą.
4. Atleidimas teikiamas pasiaukojant. Juozapo atleidimo kaina buvo daugiau nei dvidešimt metų atskyrimo nuo tėvo, vergystės ir net įkalinimo. Nemaža kaina, tačiau nėra atleidimo be aukos. Būtent dėl šios priežasties atleidimą reikia parodyti, o ne apie jį kalbėti. Juozapas nevartojo žodžio „atleisti“, tačiau jo žodžiai ir darbai tai liudijo. Tiesiog ištarti „Aš tau atleidžiu" yra taip pat paprasta, kaip ir nesusimąstant pasakyti „Atsiprašau“. Nuoširdus atleidimas turi kainą ir nedaug yra norinčių tą kainą mokėti.
5. Biblinis atleidimas nėra laikinas, jis - ilgalaikis. Kaip prieš suteikiant atleidimą negali būti keliamos sąlygos, taip negalima jų dėstyti ir vėliau. Praėjus septyniolikai metų po to, kai Juozapas atleido savo broliams, šie išsigando, jog po tėvo mirties Juozapo gailestingumas baigsis (Pr 50, 15-21). Nors mums sunku „pamiršti“ kitų nusižengimus savo atžvilgiu, tačiau galime sąmoningai atsisakyti ateityje tuos faktus prisiminti: Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu (Jer 31, 34).
6. Biblinis atleidimas siekia, kad skriaudėjas pasitaisytų ir pasimokytų. Bijau, kad anksčiau išsakytos mintys nepaskatintų padaryti išvados, jog, suteikus atleidimą, nereikalingi jokie pataisymai. Taip tikrai nėra! Tikiu, jog Juozapas atleido savo broliams dar prieš sutikdamas juos, tačiau prisiminkite, jog praėjo maždaug metai, kol jis atskleidė jiems savo tapatybę. Taip jis padarė, norėdamas įsitikinti, jog brolių požiūris į jų nuodėmę pasikeitė, kad jie gailėjosi.
Kai mūsų vaikai neklauso, teisinga ne tik jiems atleisti, bet ir pliaukštelėti pamokant. Galime atleisti vagiui, pasisavinusiam mūsų pinigus, kurių galbūt daugiau niekada nepamatysime, tačiau teisėsaugos institucijos vis tiek reikalaus, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Atlaidi dvasia ištirpdo mūsų pyktį ir priešiškumą skriaudėjui ir patiki kerštą Dievui, kuris vienintelis geriausiai žino nuodėmės mastą (Rom 12, 11-21; 1 Pt 2, 21-25).
Atleidimas, kaip aš jį suprantu, visų pirma numalšina mumyse sukilusį priešiškumą bei pasirūpina pažeistomis mūsų teisėmis taip, kad į padarytą skriaudą galime pažvelgti objektyviai ir be pykčio, o matydami, jog nesugebame arba mums nedera problemos spręsti patiems, galime patikėti situaciją Dievui. Atleidimas, kaip vienas iš meilės aspektų, siekia kuo didesnės naudos kitam asmeniui, net savo sąskaita. Ir kai mes trokštame gero kitam, pataisymai yra neišvengiami (Mt 18, 15; Gal 6, 1).
Turbūt geriausiai tai iliustruoja Dievo veikimas neklusnaus šventojo gyvenime. Kadangi visos buvusios, esamos ir būsimos krikščionio nuodėmės yra atleistos Golgotoje, Dievas nebaus šventojo, kuriam jau kartą viskas yra atleista. Tačiau disciplina ir pataisymai būtini. Nuodėmių atleidimas užtikrina, jog turime ryšį su Dievu, tačiau pamokymai verčia mus dar labiau artintis prie Jo.
Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvai griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo nelinksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hbr 12, 5-11).
Atleidimo pagrindas
Kiekvienas turime suprasti, jog atlaidumas yra dievoto charakterio ir elgesio bruožas. Problemų kyla ne dėl to, kad nežinome, jog turime atleisti, bet dėl to, kad taip nedarome. Kaip atleisti tiems, kurie mus taip stipriai įskaudino? Leiskite jums pateikti keletą pasiūlymų.
1. Rimtai apsvarstykite Šventojo Rašto vietas, kuriose mums liepiama atleisti (Ef 4, 25-32; Kol 3, 12-17). Suvokime, jog mes neturime galimybės rinktis, tai yra įsakymas.
2. Pamąstykite apie savo pačių nuodėmingumą, pagalvokite apie atleidimą, kurį Dievas laisva valia suteikė jums. O Jėzus tarė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas 500 denarų, o kitas - 50. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabuč iavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. Jis tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos“ (Lk 7, 40-48).
Kuo aiškiau suvokiame savo nuodėmingumą ir gautą atleidimą, tuo paprasčiau atleisti kitiems.
3. Mąstykite apie aukščiausią Dievo valdžią net ir toje situacijoje, kai buvote įžeistas. Ar galėtumėte kaip Juozapas pasakyti: Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gerą (Pr 50, 20)? Doktrina apie aukščiausią Dievo valdžią sako, jog Dievas yra numatęs, kad visas mums padarytas blogis išeitų į gera (Rom 8, 28). Šėtono sukelti (Dievui leidus - Job 1, 2) Jobo kentėjimai baigėsi Dievo pašlovinimu, nurodymais velniui bei pamoka Jobui. Galiausiai paaiškėjo, jog Jobas buvo palaimintas kur kas labiau nei prieš visus savo kentėjimus (Job 42, 10-17).
Velnio pasiuntiniui buvo leista smūgiuoti Pauliui, kad šis neišpuiktų ir suprastų, jog Dievo stiprybė tampa tobula jo silpnume (2 Kor 12, 7-9). Už mūsų priešo stovi mylintis Dievas, kuris leidžia mums patirti skausmą ir kentėjimus, kurie išeina mūsų labui ir Jo šlovei.
4. Rimtai apmąstykite ir tarnystės aspektą. Dažnai pastebime, jog kai kiti su mumis neteisingai elgiasi, mums tenka kovoti su savo įžeista savigarba, grumtis su mintimi, jog mūsų teisės buvo pažeistos. Atleidimą sužadina tarnystės dvasia.
Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 3-8).
Geriausias nuolankumo pavyzdys yra pats mūsų Viešpats. Jis atsisakė savo teisių ir privilegijų, kad būtų atstumtas žmonių ir be kaltės prikaltas ant kryžiaus. Tarnystę mūsų Viešpats suprato kaip kentėjimą ir gėdą dėl kitų gerovės. Nuolankiam atleisti yra lengviau nei išdidžiam. Jei mūsų Gelbėtojas, kuris buvo be nuodėmės, savo noru mirė ant kryžiaus už nusidėjėlius, tai argi taip neįtikima, jog ir mes būsime paprašyti paaukoti savo asmeninius interesus kitų labui?
Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems. Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis „nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos“. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą (1 Pt 2, 18-25).
5. Pamąstykite apie biblinę meilę. Tai nėra emocijos, bet sąmoningas apsisprendimas. Paulius išvardijo svarbiausius meilės bruožus, kad galėtume juos apmąstyti: Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4-7).
Ar atradote savo nuodėmių atleidimą, mąstydami apie Jėzaus Kristaus mirtį ant Golgotos kryžiaus? Jėzus Kristus, nė karto nenusidėjęs Dievo Sūnus, atėjo į žemę, prisiėmė visus žmonių priekaištus ir Dievo atmetimą. Jis tapo nuodėme dėl mūsų (2 Kor 5, 21) ir kentėjo baisias jos pasekmes. Atleidimą už savo nuodėmes galite rasti patikėdami, kad Jėzus Kristus mirė vietoj jūsų ir jūsų nuodėmes nusinešė ant kryžiaus.
Mano krikščioni drauge, ar tu slepi pyktį ir kartėlį dėl nuodėmių, kurias kiti įvykdė tavo atžvilgiu? Meldžiu, kad atrastum Juozapo patirtą atleidimo laisvę, kuri įgalino jį susitaikyti su savo broliais bei tarnauti jiems savo ir jų pačių labui bei Dievo šlovei.
vertė Eglė Junevičiūtė
