.jpg)
Taigi keliuose tolesniuose evangelijos skyriuose Matas mums vieną po kito pateikia įvykius, kuriuose Jėzus parodė savo valdžią: valdžią ligai, gamtai, demonams, nuodėmei ir net mirčiai.
Naudinga pastudijuoti Bibliją ir pabandyti išsiaiškinti, kodėl tekstas yra išdėstytas vienokiu ar kitokiu būdu, ką Matas nori pasakyti, tokia tvarka užrašydamas pasakojimus? Aštuntame ir devintame Evangelijos pagal Matą skyriuose randame devynias Kristaus jėgos apraiškas, ir jos tiksliai sugrupuotos į tris grupes po tris įvykius. Kiekviena trijų įvykių seka iš karto duoda rezultatą. Trys pirmieji stebuklai buvo raupsuotojo išgydymas, šimtininko tarno išgydymas ir Petro uošvės sveikatos atstatymas. Iš karto po to žmogus Jam sako: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!" Į tai jam Jėzus atsako pamokymu apie mokinystės kainą.
Po to mums parodoma antgamtinė sritis, kurioje Jėzus parodo valdžią stichijoms, nuramindamas audrą, val-džią dvasiniam pasauliui - išvarydamas demonus ir valdžią nuodėmei, išgydydamas paralitiką. Žmonėms šie trys įvykiai iš karto sukėlė baimę ir pagarbą Dievui.
Trečia grupė yra stebuklai tokiomis aplinkybėmis, kurios atrodė neįveikiamos: mergaitės prikėlimas iš numirusių, prie Jo prisilietusios moters ir neregio išgydymas. Po šitų įvykių minios nustebo.
Pirmoje aštunto Evangelijos pagal Matą skyriaus dalyje užrašyti pirmi trys atsitikimai. Pirmasis iš jų - raupsuotojo pavyzdys. Keturios eilutės mums trumpai papasakoja, kaip baisia liga sergantis žmogus atėjo pas Jėzų, kad būtų apvalytas. Šis stebuklas parodo ne tik tai, kad Jėzus gydo, bet ir tai, kad taip darydamas Jis vykdė Įstatymą. Įstatymas skelbė, kad raupsuotasis yra nešvarus, tad jis galėjo tik būti atskirtas nuo šventos vietos, tačiau Jėzus galėjo išpildyti Įstatymą žmogų apvalydamas ir nusiųsdamas pas kunigą, kad jis vėl galėtų garbinti šventykloje.
Antras pavyzdys - mūsų nagrinėjama ištrauka, kurioje šimtininkas atėjo pas Jėzų, prašydamas išgydyti paralyžiuotą jo tarną. Istorijoje pabrėžiama Viešpaties žodžio jėga - Jo paliepimu žmonės galėjo pagyti. Tada Jėzus išdėsto glaustą pamoką apie tikėjimą. Ir tai, kad tokį tikėjimą parodo pagonis, o ne žydas, prasmingai ir pranašiškai paminima evangelijoje.
Trečiasis įvykis (14-17 eil.) - Petro uošvės išgydymas. Gali būti, kad ji sirgo maliarija. Jėzus ją išgydė tiesiog paliesdamas. Po to Matas rašo, kad pas Jėzų buvo atgabenta daug ligonių ir demonų apsėstųjų, kad Jis juos išgydytų. Tai Jis padarė savo žodžiu. Toliau evangelistas cituoja Izaijo pranašystės 53 skyriaus 4 eilutę, kad kenčiantis Tarnas pasiėmė mūsų negalias.
Matas neabejotinai panaudoja šiuos tris įvykius, kad paremtų žinią, jog Jėzus yra pažadėtasis Mesijas, Viešpaties Tarnas, kuris prisiima mūsų ligas ir negalias. Izaijo pranašystės 53 skyriaus esmė - išvadavimas nuo mūsų silpnybių ir negalių bus atbaigtas tada, kai Jis prisiims pasaulio nuodėmes ir mirs. Matas parodys, kad tai įvyks ant kryžiaus. Spręsdamas nuodėmės klausimą, Mesijas Jėzus kartu išsprendžia ir nuodėmės, ligos ir mirties pasekmių klausimą. Jėzus taip gerai suprato žmonijos bejėgiškumą, kad pašalino nuodėmės pasekmes. Būtent kryžiaus jėga įgalino Jį išgydyti raupsuotąjį, tarną, moterį ir daugelį kitų dar anksčiau, nei įvyko tikrasis istorinis atperkančios mirties aktas ant kryžiaus, kuriuo remiasi visi šie išgydymai. Atlikdamas šiuos darbus, Jėzus apsireiškė kaip Mesijas, atėjęs atkurti nuo pat pradžių Dievo numatytos tvarkos.
Čia taip pat matome Viešpaties nuolankumą ir užuojautą. Jis neliko ant kalno pamokslauti, nepuolė eiti į šventąjį miestą. Jis tarnavo, atsakydamas į pačių vargingiausiųjų - raupsuotojo, paralyžiuotojo, karštinę kenčian-čiojo - poreikius. Jėzus atsakė į kenčiančių prašymus, ir darė tai noriai. Pirma, jis palietė raupsuotą žmogų, atstumtąjį, kurio niekas nedrįstų paliesti. Tačiau Jėzaus prisilietimas jį apvalė, ir žmogus vėl galėjo eiti į šventyklą. Po to Jis išgydė nekenčiamo romėno, su kuriuo niekas nebūtų bendravęs, tarną. Dar Jis palietė moterį, kuri, daugelio žmonių nuomone, buvo nieko verta. Taip Evangelijoje pagal Matą pradeda ryškėti kenčiančio Tarno paveikslas. Kai reikėjo užjausti vargšus ir kenčiančius atstumtuosius, Jis nė akimirkos nesuabejojo, sunaikindamas nuodėmę ir visas jos pasekmes. Iš pradžių žmonės apstulbdavo ir išsigąsdavo, bet po to atvesdavo pas Jį kitus, kad ir jie būtų išgydyti. Jėzaus jėga nugalėti nuodėmę ir jos pasekmes buvo apreikšta per Jo gailestingumą.
Mt 8, 5-13 studija
Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi." Jėzus jam tarė: „Einu ir išgydysiu jį." Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!', ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!', ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!', ir jis daro". Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas." Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!" Ir tą pačią valandą tarnas pagijo (Mt 8, 5-13).
Ši istorija užrašyta ir Evangelijoje pagal Luką (Lk 7, 1-10), kurioje randame šiek tiek daugiau detalių. Lukas rašo, kad šimtininkas pasiuntė prašymą per žydų vyresniuosius, kas būtų buvę tikrai prasminga, jei jis būtų jautrus žydų ir romėnų santykiams ir jei būtų egzistavęs kalbos barjeras. Žydų vyresnieji kreipėsi į Jėzų, prašydami pagelbėti šimtininkui, sakydami, jog jis yra to vertas, nes myli žydus ir net pastatė jiems sinagogą. Kai Jėzus priartėjo prie jo namų, šimtininkas vėl per tarpininkus kreipėsi į Jėzų, prašydamas tik ištarti žodį - šimtininkas nesąs vertas, kad Jis užeitų į namus. Šimtininkas galėjo ateiti pats, bet kreipėsi per įgaliotinius. Taigi Lukas daugiau kreipia dėmesį į tai, kaip šimtininkas bendravo su Kristumi, o Matas paprasčiausiai užrašo šimtininko prašymą ir labiau kreipia dėmesį į Kristaus mokymą apie tikėjimą ir pagonis karalystėje.
Pastabos apie tekstą
Taigi, čia užrašytas pamokomas pasakojimas apie stebuklą. Jų Biblijoje yra daug, todėl turime išsiaiškinti, kuo ši ištrauka išsiskiria iš kitų. Pats atvejis buvo tikrai išskirtinis, nes Romos kareivis prašė dėl savo tarno. Turime išnagrinėti, kokią įtaką tai padarė Evangelijai.
Pasakojimo esmė, spren-džiant iš šimtininko žodžių, yra ištarto žodžio galia. Šimtininkas suvokė autoritetingo įsakymo jėgą ir suprato, kad Jėzus šitą jėgą turi. Šis dalykas įkvėpė Jėzų išreikšti susižavėjimą žmogaus tikėjimu - tikėjimu, kuriam nebuvo lygaus Izraelyje.
Suvokti ištraukos struktūrą nesunku - ją daugiausiai sudaro pokalbiai ir pasisakymai. Nuo 5 iki 7 eilutės užrašytas pirmas prašymas - šimtininkas kreipiasi į Jėzų dėl tarno, ir Jėzus tuoj pat sureaguoja - yra pasiruošęs eiti ir jį išgydyti. Tačiau šimtininkas pertraukia Jėzų, pripažindamas, kad yra nevertas, ir prašo Jį tik ištarti žodį (8-9 eil.). Šį tikėjimą Jėzus įvertina trumpame pamokyme apie tikėjimą ir pagonis karalystėje (10-12 eil.). Toliau yra ištariamas žodis ir išgydymas (13 eil.).
Taigi struktūra tokia: pirmasis prašymas išgydyti, prašymas tik ištarti įsakymą, Jėzaus atsakymas į šį prašymą ir išgydymas.
Situacijos kontekstas
Iš pradžių turime būti tikri, kad žinome situacijos kontekstą ir suvokiame jo svarbą. Istorija vyksta Kafarnaume, Jėzaus „veiksmų bazėje". Kafarnaumas buvo patogiai išsidėstęs ant ežero kranto, tai buvo gera vieta žvejoti, - todėl ten ir buvo Petro namai (o Jėzus turbūt buvo pas jį apsistojęs). Tačiau Kafarnaumas buvo išsidėstęs prie pagrindinio kelio, kuris ėjo iš Damasko į šiaurę, šalia ežero, per kalnus, ir vedė į Jezreelio slėnį, tada vėl ėjo pakrante per kalnus, kad susijungtų su pakrantės vieškeliu į Egiptą. Tai buvo pagrindinis karavanų, prekeivių ir armijos kelias. Kadangi Kafarnaumas buvo svarbus miestas prie pagrindinio kelio, jame buvo kariuomenė ir, savaime aišku, šimtininkas. Šimtininkas vadovavo šimtui žmonių. Vadinasi, Kafarnaume buvo dislokuotas nemažas kariuomenės dalinys.
Kafarnaume gyveno ir muitininkas Levis, vadinamas Matu (Mt 9, 9-13). Tokiame mieste buvo ir Romos karių saugomi mokesčių rinkėjai, kurie rinko mokesčius ir rinkliavas iš vietinių ir per provinciją keliaujančių pirklių. Nei romėnų, nei muitininkų žydai nemėgo.
Matas neskiria daug dėmesio šio romėno charakteriui, tačiau Lukas atkreipia į tai dėmesį (todėl mes turime būti atsargūs, kad pernelyg neišpūstume neapykantos romėnams). Šimtininkas buvo žmogus, mylėjęs žydus ir pastatęs miestui sinagogą. Galilėjoje žmonės buvo pripratę prie aplinkui esančių pagonių, o Jeruzalėje atskirtis buvo kur kas didesnė.
Romėno gerumas nesumenkina šių svarbių aplinkybių. Jėzus ką tik išgydė atstumtą raupsuotąjį. Dabar atėjo eilė romėno tarnui, pagoniui. Jėzus skelbė, kad Jis atėjo ieškoti ir gelbėti paklydusių, praradusių viltį, atstumtųjų, neturinčių į ką kreiptis. Atkreipęs dėmesį į šį romėną ir jo tarno poreikį, Jėzus pamatė, kaip skiriasi jo tikėjimas ir tikėjimas, kurį Jis matė Izraelyje.
Nuskriaustųjų ir paže-mintųjų teisių gynimas Senajame Testamente visada liudijo apie tikrą teisumą, ir visų pirma tai turėjo daryti teisus karalius, tačiau daug „dievotų" žydų ir laukiamam Mesijui taikė visai kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, 72 psalmėje rašoma apie pateptąjį karalių (turint omeny Mesiją): Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės. Iš priespaudos ir smurto Jis išlaisvins juos, jų kraujas bus brangus Jo akyse (Ps 72, 12-14). Prie šios ištraukos galime pridėti pranašystes, kalbančias, jog Mesijas paims visas ligas bei negalias, ir ištraukas, kurios sako, kad Jis apgins našles, našlaičius ir svetimtaučius. Jėzus savo tarnavimu netrukus parodė, kad atėjo išpildyti šitų ir visų kitų pranašysčių.
Teksto analizė
Pirmasis prašymas (Mt 8, 5-7). Luko aprašytas žmogaus gerumas aiškiai matomas ir šioje atkarpoje - jis, šimtininkas, kreipėsi į Jėzų dėl tarno, kuris buvo paralyžiuotas ir kankinosi. Arba tas tarnas buvo puikus ir nepakeičiamas, arba šimtininkas buvo geras ir atsakingas šeimininkas, o galbūt ir taip, ir taip. Tačiau šis prašymas atskleidžia šimtininko nuolankumą: pirma jis prašo dėl tarno, ir antra - būdamas romėnų vadas, kreipiasi į žydą. Iškilo problema, ir jis atėjo prašyti pagalbos.
Čia galima paminėti, jog kai istorija pasibaigia, sužinome, kad buvo išgydytas ne tik tarnas, bet dvasiškai išgijo ir pats didelį tikėjimą parodęs šimtininkas. Iš trumpo Jėzaus pamokymo galima suprasti, kad šimtininkas bus vienas iš tų pagonių, kuris ateis ir atsisės Dievo karalystėje.
Septintoje eilutėje užra-šytas Jėzaus atsakymas: Einu ir išgydysiu jį. Čia verta pamąstyti apie du dalykus. Pirmas - Jėzaus noras eiti. Šis noras jau paminėtas 8 skyriaus 1-4 eilutėse. Jis ir vėl nori eiti - šį kartą į pagonio namus. Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, - Jėzaus žodžiai: Einu ir išgydysiu jį. Tai įvyks, nėra jokios abejonės.
Šimtininko kalba (Mt 8, 8-9). Čia galima pamatyti teiginį, prašymą ir prašymo paaiškinimą. Teiginys - jis (šimtininkas) nėra vertas, kad Jėzus užeitų į namus. Šimtininkas galėjo taip manyti dėl kelių priežasčių - jis buvo ne žydas, o romėnų kareivis, menkesnis už Jėzų. Jis aiškiai suprato, kad yra akivaizdoje To, kuris yra kur kas daugiau nei pranašas. Jis buvo girdėjęs apie šio žmogaus jėgą ir galią, todėl kreipėsi pagalbos.
Todėl jis prašė, kad Jėzus tik tartų žodį. Jėzui nebuvo būtina savo akimis pamatyti sergantį žmogų. Jis neprivalėjo ant ligonio uždėti rankų. Jam tereikėjo tiesiog ištarti žodį. Tai parodo didžiulį šimtininko tikėjimą. Šimtininkas buvo įsitikinęs, jog Tas, kuriuo jis tikėjo, yra galingas. Jis tikėjo, kad Jėzus turi tokią didelę jėgą ir valdžią, kad gali išgydyti vos taręs žodį.
Būtų įdomu patyrinėti šią ir kitas vietas Biblijoje, kur Jėzus darė didžius darbus vien tik ištardamas žodį - gydė, išvarinėjo piktąsias dvasias, nuramino audras ir panašiai. Būtų galima pastudijuoti su valdžia Jėzaus išsakytus žodžius, kurie turėjo išsipildyti po mirties ar ateityje, tarkime: Dar šiandien su manimi būsi rojuje arba Eikite šalin ir panašiai. Būtų įdomu tai palyginti.
Toliau yra užrašytas paaiškinimas. Šimtininkas buvo karys, kitiems pavaldus žmogus ir pats turėjęs pavaldinių. Jis įsakydavo, ir žmonės paklusdavo, nes jis turėjo valdžią. Jam įsakydavo jo vyresnieji, ir jis paklusdavo, nes pripažino jų valdžią. Ir todėl, kad buvo pavaldus, šimtininkas gebėjo rodyti valdžią kitiems. Tai galima pasakyti ir apie Jėzų: kadangi Jėzus buvo pavaldus, Jis gebėjo ir praktikuoti valdžią, kuri Jam buvo suteikta. Tačiau Jėzaus valdžia kur kas didesnė nei šimtininko. Šimtininkas įsakydavo žmonėms padaryti fiziškai įmanomus dalykus, ir turėjo valdžią priversti tai padaryti (grasindamas bausme ar disciplina). O Jėzus turėjo valdžią fiziškai neįmanomiems dalykams, kurie žmogui nepavaldūs: ligoms, demonams, mirčiai ir panašiai. Vienintelė priežastis, kodėl Jo įsakymai sulaukdavo atsako, buvo būtent Žodis - veiksmingas pats iš savęs ir dėl savęs. Kadangi Biblijoje tai yra vienas iš dieviškumo po-žymių - Dievas įsako įsižiebti šviesai tamsoje, akliems praregėti, luošiams vaikščioti ir kurtiems girdėti. Ir žmonės sakė: Niekas negalėtų daryti tokių ženklų, jeigu Dievas nebūtų su Juo. Matas vis aiškiau ir aiškiau Evangelijoje atskleidžia, kad Dievas yra su jais.
Jėzaus atsakas (Mt 8, 10-12). Iš pradžių Jėzus pagyrė šimtininko tikėjimą: „Nė vienas žmogus Izraelyje neturi tokio didelio tikėjimo." Keliaudamas per šalį ir viešai tarnaudamas, Jėzus matė visokių reakcijų. Tačiau tai buvo didžiausia Jo matyta tikėjimo išraiška, didesnė nei bet kurio izraelito tikėjimas.
Manau, būtų naudinga šiek tiek pasiaiškinti žodžio „tikėjimas" prasmę. Svarbu apibūdinti tikėjimą, nes Jėzus jį čia pagiria ir sako, kad daugelis žmonių Izraelyje jo neturi. Geras vadovėlis ar teologijos žodynas suteiks pakankamai medžiagos apmąstymams. Tikėjimas yra pasitikėjimas ar pasikliovimas tikėjimo objektu, tikėjimas paaiškina faktus, priima tuos faktus kaip tiesą ir atitinkamai elgiasi. Šimtininkas buvo girdėjęs apie Jėzų, priėmė tai kaip tiesą ir, pasitikėdamas tuo, veikė. Verta pabrėžti, kad stiprus tikėjimas Viešpačiu ateina iš didelio nuolankumo, kai pasikliaujama Viešpačiu, nes suvokiama, kad pats nieko negali padaryti. Savimi patenkinti retai kada gali turėti tokį tikėjimą.
Jėzus pastebėjo, kad Izraelyje nėra matęs tokio didelio tikėjimo. Jis dažnai matė savimi pasitikinčius ir savimi patenkintus žmones, reikalaujančius ženklo, įrodančio Jo žodžius, ar žmones, sekančius Juo tik tol, kol tai, ką Jis sako, nėra per sunku. Netgi Juo tikintys mokiniai neparodė reikiamo tikėjimo, kai juos išgąsdino audros ir gyvenimo iššūkiai. Tačiau jie ir toliau sekė Jį, ir tai jau buvo augančio tikėjimo ženklas.
Kuo Jėzų nustebino šio žmogaus tikėjimas? Galbūt tai buvo paprastas pripažinimas, jog Kristus yra absoliutus visų gyvenimo sričių valdovas. O galbūt tai, kad tikėjimas buvo protingas, pagrįstas ir logiškas. Arba todėl, kad šis šimtininkas pripažino, jog Jėzus turi valdžią. Dauguma žydų nepripažino, kad Jėzaus rankose yra gyvenimas ir mirtis, kad Jam patikėta absoliuti Dievo valdžia, o šis žmogus tai pripažino.
Dėl to, kad taip skyrėsi šio žmogaus ir žydų tikėjimas, Jėzus nepraleido progos išpranašauti, kad daugelis žydų, „karalystės vaikų", kaip Jis juos pavadino, bus išmesti, kai žmonės iš viso pasaulio įeis į dangaus karalystę ir sėdės su didžiaisiais. Apaštalas Jonas pradeda savo evangeliją, sakydamas, kad Jėzus atėjo pas savuosius, bet savieji Jo nepriėmė, tačiau tiems, kurie Jį priėmė, Jis davė teisę vadintis Dievo vaikais. Jėzus numatė tamsiąją Izraelio netikėjimo pusę ir paskelbė, kad su tokiu tikėjimu daugelis negalės pas Jį ateiti - tad Teismo dieną girdėsis verksmas ir dantų griežimas. Biblija aiškiai sako, kad be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui, o tikėti reikia Jo Sūnumi (Hbr 1 ir 11 skyriai).
Išgydymas (Mt 8, 13). Šio žmogaus tikėjimo šviesoje Jėzaus žodžiai yra visiškai aiškūs: Tebūnie tau, kaip tikėjai! Tai buvo pagrindinis tikėjimo principas pirmame amžiuje - kaip tu tiki, taip tau ir bus. Jėzus pripažino šio žmogaus tikėjimą ir pagerbė jo prašymą, išgydydamas tarną. Ir Jis tai padarė aiškiai parodydamas visiems, kurie ten buvo, o taip pat ir mums, kad Jis turi valdžią netgi ligoms.
Ryšys su kitomis Rašto vietomis
Manau, jau pakankamai pasakiau, kad galėtumėte mąstyti apie autoritetingą Viešpaties žodį, bet dėl to, kad pasaulyje yra ligų, ir kad yra pažadėta jas panaikinti, reikia paminėti dar vieną sritį, kuri turi būti susieta su eilutėmis apie išgydymus. Skaitydami Evangelijos pagal Matą 9 skyrių galėsite aptarti ligų priežastis, tačiau svarbu aptarti ir Dievo požiūrį į ligas bei negalias. Kaip buvo minėta, Senojo Testamento pranašystėse, ypač Izaijo, ir Naujajame Testamente, kur kalbama apie būsimąjį pasaulį, minima, kad ten nebus nei ligų, nei liūdesio, nei mirties. Biblija skelbia, kad Viešpats nušluostys visas ašaras, visam laikui sunaikins ligas ir mirtį, visi bus išgydyti (mirusieji ar pašlovinti šventieji, kurie buvo paimti į dangų būti kartu su Viešpačiu, prisikels).
Tačiau tarnaudamas že-mėje Jėzus neišgydė visų žmonių ir dabar ne visus išgydo (prisiminkite, kad ir Paulius turėjo dyglį kūne, kuris nebuvo pašalintas), nes tam dar ne laikas. Prieš visus išgydydamas, Jėzus turi išspręsti nuodėmės klausimą. O darydamas šiuos išskirtinius didingus darbus Jėzus parodė, kad Jis yra pažadėtasis Mesijas, galintis tai daryti, ir darysiantis tai, kam Mesijas pašauktas, kai tik vėl ateis.
Išvada ir pritaikymas
Taigi Matas aprašo šį įvykį, norėdamas parodyti, jog Karalius turi valdžią ligoms ir gali išgydyti vos ištaręs žodį. Matome, kad išgydymas yra atsakas į žmogaus tikėjimą, tikėjimą, kokio daugelis žmonių Izraelyje neturėjo.
Jei pamąstysime, manau, galėsime šį pasakojimą pritaikyti ar iš jo pasimokyti. Taigi, jei negaluoji, serga tavo draugas ar giminaitis, malda yra svarbi tikėjimo išraiška ir priemonė siekiant sveikatos. Ši Evangelijos pagal Matą ištrauka rodo, kad Jėzus turi valdžią tokiems dalykams. Tikintysis gali melsti Dievo, paprasčiausiai pasitikėdamas Juo - „Tik tark žodį", ir žmogus pasveiks. Tai galima susieti ir su kitomis Naujojo Testamento eilutėmis, kurios kalba apie maldą už ligonius (pvz. Jok 5, 13-18).
Reikėtų neužmiršti, kad vis dėlto tai yra pasakojimas, kalbantis apie tai, ką Jėzus padarė tam tikru konkrečiu atveju - šimtininkui paprašius išgydyti tarną. Pamoka yra tokia: Jėzus gali daryti tokius dalykus. Čia nemokoma, kad Jėzus visada taip darys. Ieškant konkrečių pažadų svarbus yra ir kontekstas, visuma. Rašte skaitome, kad Dievas ne visada išgydo tokiu būdu ar tokiu laiku, kaip prašome. Jis gali, bet mes negalime to numanyti. Pauliui buvo pasakyta: „Ne, pakanka tau mano malonės." Todėl mokykimės melstis kaip Jėzus, prie savo maldos pridėdami „Tebūnie Tavo valia". Tai nėra „išsisukinėjimas", kai malda „neveikia". Mes galime atkakliai ir pasitikėdami melsti išgydymo, tačiau pripažindami, kad Viešpats yra suverenus, ir jei tokia yra Jo valia, Jis išgydys tą, už kurį meldžiamės. Jei būtų kitaip, visas procesas būtų mechaniškas, nuspėjamas ir apskritai nereikalautų tikėjimo.
Antras dalykas, kurį būtų galima pritaikyti, yra pamokymas, kaip sustiprinti tikėjimą. Pasakojimas nepaaiškina, kaip tai padaryti, - tiesiog pasakyta, kad šimtininkas turėjo daugiau tikėjimo nei kiti Jėzaus sutikti izraelitai. Taigi būtų gerai gauti keletą patarimų, kaip įgyti tokį pasitikėjimą. Idealiu atveju, tikėjimo geriausiai išmokstama tikinčioje šeimoje (pvz. Dovydo patyrimas Ps 22, 9-10, taip pat 2 Tim 3, 15). Matome tokią paradigmą: jei įtikėjai suaugęs, turi pradėti kaip vaikas. Tai reiškia, kad reikia mokytis apie Viešpatį iš Dievo žodžio (tikėjimas bus stiprus tiek, kiek pažinsime tikėjimo objektą), ir stebėti, kaip tikėjimo keliu eina nuoširdūs tikintieji. Kuo daugiau skaitysi Dievo žodį, kuo daugiau bendrausi su tikinčiaisiais, išmokusiais išreikšti tikėjimą malda ir šlovinimu, tuo greičiau tavo tikėjimas stiprės. Augdamas tu pradėsi melstis ir matysi Viešpaties darbus savo gyvenime, vis labiau pasitikėsi Viešpačiu.
Kai kurie žmonės turi didesnį tikėjimo saiką (kaip šimtininkas), o kitiems, kad patikėtų, reikia įveikti didžiules kliūtis (vaikystėje jų pasitikėjimas ar santykiai buvo pažeisti, todėl jiems sunku pasitikėti). Tačiau kad ir ką būtum patyręs, tavo tikėjimas gali ir turi nuolat augti. Ir tai susiję su Dievo žodžio pažinimu, Dievo Dvasios jėga, Dievo šventųjų įtaka ir asmeniniu bendravimu su Dievu maldoje.
Iš https://bible.org/
vertė Jurga Domarkaitė
