Dešimt būdų patikrinti, ar esi dvasiškai subrendęs

Kas iš tiesų yra dvasinis augimas, branda?

Visa, kas Žemėje gyva, auga ir bręsta. Kai gimsta kūdikis, mes stebime, kaip jis mokosi šliaužioti, paskui vaikščioti, kalbėti. Vaikai auga visiškai priklausydami nuo tėvų, kol tampa savarankiški ir galiausiai patys tampa tėvais. Brandos procesas – tai kelias į nepriklausomybę.

Tuo tarpu mūsų dvasinis augimas – visiškai priešingas dalykas. Iš pradžių mes priešinamės Dievui galvodami, jog esame visiškai nuo Jo nepriklausomi.

Vėliau, dvasiškai bręstant, mes imame pripažinti, kad esame visiškai priklausomi nuo Viešpaties ir mokomės labiau pasitikėti Juo, o ne savimi. Mums dvasiškai augant ir bręstant santykiuose su Dievu, mes suvokiame, kaip labai Jis yra mums reikalingas.

Nepaisant to, kiek daug mes begirdėtume apie dvasinį augimą, ne visuomet lengva suprasti, kas gi yra dvasinis augimas iš tiesų.

Labai dažnai bažnyčios ir misijos susikoncentruoja ties tuo, jog nori atvesti žmones į bažnyčią, privesti juos prie atgailos ir „užsidėti varnelę“ manant, kad jie dabar jau krikščionys. Tačiau po to naujai atsivertusiais rūpinasi ne visi. Atėję į bažnyčią nauji žmonės gali vadinti save krikščionimis, tačiau net neįsivaizduoti, kaip po atgailos reikia kasdien krikščioniškai gyventi. Sekti Kristų – nėra vienkartinis sprendimas. Tai kasdienis augimo procesas.

Toks augimas yra Biblijos įsakymas. Šventajame Rašte mums nėra prisakyta kartu nusenti, bet prisakyta augti drauge. Laiške Hebrajams tai pateikta kaip rimtas priekaištas:

„Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis“ (Hbr 5, 11-13).

Kaip gi atrodo dvasinis augimas krikščionio gyvenime?

1. Tu daugiau sužinai apie Dievą

Kai tu ką nors myli, apie tą asmenį susižinai viską. Įsivaizduok, kad esi susituokęs ir nežinai svarbiausių faktų apie savo sutuoktinį. Maža to, jog tai yra neapdairu dėl žemiškos laimės, bet tai dar yra požymis, jog savo sutuoktinio tu nemyli. Kai mes nepažįstame Jėzaus, nežinome Evangelijos, neaugame Kristaus pažinimu – tai liudija, jog mes arba Jo nemylime, arba mūsų meilė geriausiu atveju yra nebrandi.

2. Tu giliniesi į teologiją

Taip, kaip augant vaikui keičiasi jo maistas, taip pat vyksta ir su kūdikiais krikščionimis. Naudojant 1 Petro laiško 2 skyriaus metaforą, mes matome, kad viskas prasideda nuo „pieno“, pagrindinių tiesų apie Dievą ir Jo apraiškų, tačiau tikimasi, jog mes augsime. Nepaisant pagrindinių tiesų apie Dievą, po tam tikro laiko kiekvienas krikščionis turi sugebėti „kramtyti“ sudėtingesnius dalykus apie Dievą. Pamatai yra statomi tam, kad augtų.

3. Tu nelauki, kad tave maitintų kiti

Labai daug krikščionių nori, kad pastorius arba lyderis ir toliau juos „maitintų šaukšteliu“, jiems sakydamas apie ką galvoti, ką skaityti ir t.t. Tačiau to augantiems krikščionims nepakanka. Natūralu, jog tau reikia ieškoti tokios bažnyčios, kurios pamokslų centre būtų Kristus, kuri verstų tave keistis, ir kurioje būtų kalbama apie teologiją. Tačiau kiekvienas krikščionis, kuris daugiau kaip metus jau yra su Dievu, turi sugebėti bent jau iš dalies dvasiniu maistu maitintis pats.

4. Tu mokaisi mokyti kitus

Atkreipk dėmesį, Šventajame Rašte yra pasakyta, kad laikui bėgant, visi krikščionys turi tapti mokytojais: „Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu“ (2 Pt 3, 18). Tai nereiškia, kad mes visi išeisime į sceną ir imsime bažnyčioje pamokslauti, tačiau kiekvienas krikščionis praėjus tam tikram periodui turi ne tik suprasti Dievo Žodį, bet ir sugebėti mokyti kitus.

Visiems krikščionims Biblija įsako skelbti Evangeliją. Žinoma, ne visi turi mokymo dovaną, bet gebėjimas perduoti, dalintis ir padėti kitiems augti pagal savo lygį yra prieinamas visiems.  

5. Tu augi malone

Apaštalas Petras mums sako, kad mes turime augti malone. Tai reiškia dalintis jausmais su Dievu. Nenorėti keršto tiems, kurie mus įžeidinėja, bet gyventi taip, kad mūsų išskirtinė ypatybė būtų malonė. Natūraliai mūsų atsakas turėtų būti ne pyktis arba kartėlis, bet atleidimas ir malonė. Netgi tada, kai žmonės to nėra nusipelnę. Nes tokia yra malonės esmė.

6. Tu trokšti paklusti Dievui

Evangelijoje pagal Joną 14, 15, Jėzus sako: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų“. Augančiam krikščioniu yra būdinga būti ištikimam ir paklusti Dievo įsakymams. Ne dėl pareigos, bet iš meilės Jam. Mūsų paklusnumas – tai rezultatas to, ką Jėzus padarė dėl mūsų, o iš mūsų pusės - mūsų meilės Jam rezultatas.

7. Tu augi kaip asmenybė

Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams 1, 10, kalba, kad reikia nešti vaisių. Laiške Galatams 5, 22-23, jis išvardija Dvasios vaisius: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Vienas iš geriausių būdų išmatuoti savo dvasinį augimą – pažvelgti į Dvasios vaisius savo gyvenime. Mes visi esame skirtingi, todėl kai kurios šio sąrašo savybės tavyje auga natūraliau, už kitas. Pavyzdžiui, tu lengvai ir greitai viskuo džiaugiesi, o kitam krikščioniui tai gali tapti pačia sunkiausia užduotimi. Visa tai turi būti matoma ne tik mums patiems, nebūti vertinama tik mūsų pačių. Objektyvūs žmonės iš šalies turi pastebėti tuos augančius mūsų gyvenime vaisius. Jeigu kiti krikščionys mūsų gyvenime nemato to augimo įrodymų, tai galbūt mūsų vaisius neauga taip, kaip mes galvojame.

8. Tau labiau rūpi vienybė, negu asmeniniai prioritetai

Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams 4, 13-15 pastebi, kad tikėjimo vienybė ir Dievo Sūnaus pažinimas yra Kristaus amžiaus pilnatvės saikas. Asmeninių prioritetų karas, kuris dominuoja vartotojiškoje krikščionybėje, nėra brandos rezultatas, o kaip tik liudija tos brandos stoką. Tai nėra blogai, kad yra įvairių stilių bažnyčių, tačiau kai tikintieji nori arba net skatina, kad bažnyčia keistųsi pagal jų prioritetus, tai dažniausiai smogia Bažnyčios vienybei.

9. Tu esi pasirengęs sakyti tiesą meilėje

Laiške Efeziečiams 4, 15-16 apaštalas Paulius mus moko kalbėti tiesą meilėje ir augti Kristuje, tokiu būdu ir visas kūnas augs meilėje. Tai tiesiogiai prieštarauja mūsų kultūros peršamai idėjai elgtis ir kalbėti taip, kad išvengtume įžeidimų. Vis dėl to, šis principas – tai Dievo tiesa. Tačiau tai taip pat nereiškia, jog žmonėms būtinai turi pasakyti viską, su kuo tu nesutinki. Dvasiškai vystantis, tu išmoksti nevengti griežtų temų, bet visuomet kitiems tikintiesiems mokaisi kalbėti su meile, nuolankumu ir malone.

10. Tu esi veiklus savo bendruomenėje

Laiško Hebrajams autorius skatina mus toliau rinktis drauge. Mūsų kultūroje, kurioje kryptingai vis toliau ir toliau atsitraukiama nuo reguliaraus dalyvavimo bažnyčios gyvenime, Biblija moko, kad brandūs krikščionys nuolatos ir nuosekliai susitikinėja vieni su kitais. Mes esame sutverti tam, kad būtume bendruomenėse.

Lengva save pavadinti krikščioniu. Lengva likti ten, kur mes esame. Tačiau dvasinis augimas reikalauja pastangų. Mes turime būti atkaklūs.

Evangelija yra kaip treniruočių salė: kuo mes daugiau į ją pasineriame, tuo labiau ji formuoja mūsų gyvenimą. Jeigu mes į ją kreipiamės tik kartą per savaitę, reikia daug laiko, kad pamatytume rezultatus. Mūsų meilė Jėzui turi priversti mus augti mūsų darbuose ir Jo supratime, kad mes vis labiau taptume panašūs į Jį.
 
Bendrinti: