Dvi tarnystės

Pirmoji tarnystė, kurią kiekvienas esame skolingi vienas kitam yra klausytis kito. Taip kaip mūsų meilė Dievui prasideda nuo jo Žodžio klausymosi, lygiai taip pat meilė broliui prasideda mokantis jo klausytis. Dievo Meilė mums pasireiškia ne vien tuo, kad Jis dovanoja mums savo Žodį, bet ir tuo, kad atsuka mums savo ausį. O mes lygiai taip pat atliekame tą patį veiksmą broliui, kai išmokstame jo klausytis.

Kai kurie krikščionys, ypač pamokslininkai, susitikę su kitais, visada jaučiasi įpareigoti ką nors jiems „pasiūlyti“, tarsi tai būtų vienintelė jų tarnystė. Jie užmiršta faktą, kad klausytis yra lygiai tiek pat svarbu, kaip ir kalbėti. Daugybė žmonių paprasčiausiai ieško ausies, pasiruošusios skirti jiems dėmesio ir dažnai jos neranda tarp krikščionių, nes pastarieji kalba net ir tada, kai turėtų gebėti klausytis.

Kas nesugeba parodyti dėmesio savo broliui, galiausiai liaujasi girdėjęs ir patį Dievą ir visada nori kalbėti pats.

Čia prasideda dvasinio gyvenimo mirtis. Galiausiai lieka ne kas kita kaip dvasiniai tauškalai, – tam tikras klerikalinis globėjiškumas, kuris viską užgožia pamaldžiais žodžiais. Kas nesugeba atsidėjusiai ir kantriai išklausyti kito ir kalbės kaip tas, kuris niekada taip ir nepasako reikalo esmės, galiausiai net nesuvokdamas to. Kas galvoja, kad jo laikas yra pernelyg brangus, kad galėtų jį švaistyti išklausydamas kitą, niekada taip ir nesuras jo nei Dievui, nei broliui; turės laiko vien sau, savo žodžiams, savo planams.

(…) Pagoniškas pasaulis gerai žino, kad, norint kam nors padėti, dažnai užtenka tiesiog rimtai jį išklausyti; remdamasis šiuo žinojimu, jis netgi sukūrė profanišką sielos gydymo metodą, patraukiantį minias žmonių, tarp jų – ir krikščionių. Tuo tarpu tie patys krikščionys pamiršta, jog jiems patikėta ir klausymosi tarnystė – iš rankų to, kuris yra Klausytojas par excelance ir kurio veikime turėtų bendradarbiauti.

Turime klausytis Dievo ausimis, kad galėtume kalbėti, pasitelkdami Dievo žodžius.

Antroji tarnystė, kurią turėtume teikti vienas kitam krikščioniškoje bendruomenėje, yra konkreti abipusė pagalba. Pagalvokime pirmiausia apie paprastą pagalbą mažmožiuose. Jų pasitaiko be galo daug kiekvienos bendruomenės gyvenime. Nė vienas neturėtų laikytis atokiai nuo tokių užduočių. Bijoti sugaišti laiko jas prisiimant reikštų pernelyg sureikšminti tai, kas daroma.

Privalome pasiruošti būti pertraukti Dievo. Jis kasdien ateis trukdyti mūsų užsibrėžtiems maršrutams ir susidėliotiems planams, atsiųsdamas žmonių, kurie iš mūsų ko nors reikalaus arba prašys.

Užsiėmę savo rimtomis kasdienėmis pareigomis ir mes galime „praeiti pro šalį“ kaip tas kunigas pro žmogų, patekusį į plėšikų rankas (plg. Lk 10,31): tai gali nutikti netgi skaitant Bibliją.

Šitaip praeiname pro kryžiaus ženklą, kurį Dievas gerai matomoje vietoje pastatė mūsų kelyje, norėdamas parodyti, kad išties svarbus yra ne mūsų sumanytas kelias, o Jo. (…)

Kai mūsų rankos nelaiko savęs pernelyg vertingomis, kad negalėtų veikti, rodydamos meilę ir gailestingumą, būdamos paslaugios kitiems kasdienybėje, tada tikrai burna gali skelbti džiugiai ir išties įtikinamai Dievo meilės ir gailestingumo žodį.

Pagal publikaciją italų k. Citta nuova Nr. 1, 2016 parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Bendrinti: