Evangelijos esmė (I)

Laiško galatams 2 sk. 14 eilutėje Paulius parodo svarbų principą. Jis susiduria su Petro tautiniu išdidumu ir bailumu pripažinti, jog jis „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“, ir visų akivaizdoje sako Petrui:
Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2, 14). Iš to matome, jog krikščionio gyvenimas yra visų gyvenimo aspektų - tiek dvasinio, tiek psichologinio, tiek socialinio (visuomeninio) - atsinaujinimo procesas, mąstant, viliantis ir plečiant savo Evangelijos supratimą. Evangelija turi būti pritaikoma kiekvienoje gyvenimo srityje: mąstant, jaučiant, bendraujant, dirbant, veikiant.

Evangelijos jėga

Pirmiausia, Paulius rodo mums, jog Evangelijos tiesų taikymas visose gyvenimo srityse yra būdas būti keičiamam Dievo jėgos. Biblijoje Evangelija apibūdinama pačiais nuostabiausiais terminais: į tai trokšta pažvelgti angelai (1 Pt 1, 12); ji ne tik suteikia mums jėgą, bet ir yra paties Dievo jėga, todėl Paulius sako: Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16). Evangelija yra ir naudingas Dievo palaiminimas, kurį gauna visi, prie jos prisiartinę (1 Kor 9, 23). Ji dar vadinama paties Dievo šlovės šviesa: kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa. <...> Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Kor 4, 4. 6). Joje yra Dievo gyvybė. Korintiečiams Paulius sako: Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje!

 Ir tuomet, kai ji mus atnaujina, po mūsų atsivertimo, ji yra viso mūsų augimo ir dvasinio progreso įrankis: Kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje (Kol 1, 6). Iš šios eilutės suprantame, jog: 1) Evangelija yra gyva (plg. Rom 1, 6) kaip sėkla ar medis, atnešantis vis daugiau gyvybės - duodantis vaisius ir augantis; 2) Evangelija „pasodinta“ mumyse tam, kad neštų vaisius, kad vis labiau suprasdami jos didingumą ir reikšmę, suprastume visą tiesą apie Dievo malonę; 3) Evangelija nuolat auga mumyse ir atnaujina mūsų gyvenimą nuo pat tos dienos, kai ją išgirdome. Kalbant apie atsinaujinimą, šis tekstas padeda mums išvengti ir perdėto racionalizmo, ir perdėto misticizmo. Iš vienos pusės, Evangelija turi turinį - tai nuodugni doktrina, tai - tiesa, konkrečiai - tiesa apie Dievo malonę. Iš kitos pusės, ši tiesa yra gyva jėga, kuri nuolat plečia savo įtaką mūsų gyvenimui, kaip sėkla ar medis, kuris auga, plečiasi ir savo šaknimis bei vaisiais vis daugiau ir daugiau įsiviešpatauja tam tikrame plote.

Evangelijos pakanka

Antra, Paulius rodo mums, jog mes niekada „neišaugsime Evangelijos“, savo krikščioniškame gyvenime negalėsime pakeisti jos kuo nors „pažangesniu“. Evangelija nėra „pirmas laiptelis“, siekiant tiesos, ji greičiau -  tiesos rato „ašis“. Evangelija nėra krikščionybės pradžiamokslis, ji - visa krikščionybė. Evangelija nėra minimalūs reikalavimai, norint patekti į Karalystę, ji - būdas mums siekti bet kokio progreso jau esant Karalystėje. Mes nesame išteisinami Evangelija, o tada pašventinami paklusnumu - Evangelija yra būdas mums augti (Gal 3, 1-3) ir atsinaujinti (Kol 1, 6). Ji yra kiekvienos problemos sprendimas, raktas visoms užrakintoms durims, jėga įveikti visas kliūtis (Rom 1, 16-17).

Bažnyčiose dažniausiai įprasta manyti, jog Evangelija skirta netikintiems, tiems, kuriems reikia išgelbėjimo, bet kai jau esi išgelbėtas, turi augti sunkiai dirbdamas ir paklusdamas. Bet Laiško kolosiečiams 1 sk. 6 eil. rodo mums, jog tai - netiesa. Nei atgaila, nei „sunkus darbas“, jei jie nekyla ir nėra suderinti su Evangelija, nepašventins jūsų, - jie jus uždusins. Visos mūsų problemos kyla dėl to, kad nesugebame taikyti Evangelijos. Todėl išvykdamas iš Efezo Paulius pavedė efeziečius Dievo malonės žodžiui, kuris turi galią juos išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašventintųjų (Apd 20, 32).

Pagrindinė problema krikščionio gyvenime yra tai, jog mes neapmąstome ir nesigiliname į Evangelijos prasmę, „nenaudojame“ jos visose savo gyvenimo srityse. Richardas Lovelace sako, kad daugiausia žmonių problemų kyla tiesiog dėl negebėjimo sutelkti dėmesį į Evangeliją, dėl negebėjimo suvokti ir tikėti ja nenutrūkstamai. Martynas Liuteris sakė: „Evangelijos tiesa yra pagrindinis visos krikščioniškos doktrinos teiginys. Svarbiausia, kad mes šį teiginį labai gerai suprastume, mokytume jo kitus ir niekuomet neleistume vieni kitiems jo užmiršti (Gal 2, 14).“

Evangelija nėra lengvai suvokiama. Paulius sako, jog Evangelija daro savo atnaujinantį darbą mumyse tik tuomet, kai suprantame tikrąją jos prasmę. Mes visi tam tikru lygiu gyvename Evangelijos tiesa, bet ne iki galo ją suprantame. Taigi raktas į nenutrūkstantį ir vis gilėjantį dvasinį atsinaujinimą ir atgimimą yra nuolatinis Evangelijos tiesų atradimas iš naujo. Atsinaujinimas yra nuolat naujai atrandama Evangelijos prasmė ir pritaikymas, pamatant jos tiesą plačiau. Tai pritaikoma ir asmenims, ir bažnyčioms.

Du Evangelijos „vagys“

Kadangi Paulius, pamatęs, kad kai kurie „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“, vartoja kelio metaforą, galime suprasti, jog atsinaujinimas vyksta tuomet, kai mes einame „Evangelijos tiesos keliu“, nenukrypdami nei į kairę, nei į dešinę. Evangelijos esmę suvokti padės, jei į Evangeliją žiūrėsime kaip į „trečią“ kelią tarp dviejų neteisingų kraštutinumų. Tačiau turime suprasti, jog Evangelija nėra vidurys tarp dviejų skirtingų polių - kompromisas, ji nėra „kažkas per vidurį“, ji - kai kas visiškai priešinga aniems dviem. Evangelija kritikuoja ir religiją, ir netikėjimą (Mt 21, 31; 22, 10).

Tertulianas sako: „Kaip Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų nusikaltėlių, taip ši išteisinimo doktrina yra kryžiuojama tarp dviejų skirtingų klaidų.“ Tertulianas teigė, jog yra du pagrindiniai klaidingo mąstymo būdai, iš kurių abu „pavagia“ iš mūsų Evangelijos jėgą ir išskirtinumą, nustumdami mus nuo teisingo kelio, Evangelijos, į vieną ar kitą pusę. Šie du klaidingi mąstymo būdai yra labai stiprūs, nes reprezentuoja natūralius žmogaus širdžiai ir protui polinkius. (Evangeliją apreiškia Dievas (Rom 1, 17) - be pagalbos žmogaus protas jos priimti negali). Šie „vagys“ gali būti vadinami moralizmu arba legalizmu ir hedonizmu ar reliatyvizmu. Kitais žodžiais tariant, Evangelija prieštarauja tiek religingumui, tiek bedievystei. Moralizmas arba religingumas pabrėžia tiesą be malonės, sakydamas, kad mes, norėdami būti išgelbėti, turime vykdyti tiesą. Reliatyvizmas arba nereligingumas (bedievystė) pabrėžia malonę be tiesos, sakydamas, kad mes visi esame Dievui (jei toks egzistuoja) priimtini ir patys galime nuspręsti, kas yra tiesa. Bet tiesa be malonės nėra tikra tiesa, ir malonė be tiesos nėra tikra malonė. Jėzus buvo pilnas malonės ir tiesos. Bet kuri religija ar gyvenimo filosofija, kuri sumenkina ar praranda vieną iš šių tiesų, nugrimzta į legalizmą arba liberalizmą, ir abiem atvejais Evangelijos jėga, džiaugsmas ir laisvė yra pavagiami.

Kaip moralizmas arba religija pavagia džiaugsmą ir jėgą? Moralizmas - tai požiūris, jog esi priimtinas Dievui, pasauliui ir sau dėl savo pasiekimų ir pastangų. Moralistai neprivalo būti religingi, bet dažniausiai jie tokie yra. Tokių moralistų religija yra gana konservatyvi ir pilna įvairių taisyklių. Dažnai moralistai įsivaizduoja Dievą kaip labai šventą ir teisingą. Toks požiūris nuveda arba prie savęs niekinimo, nes negali atitikti Jo standartų, arba prie pasipūtimo, manant, jog atitinki tuos standartus. Ironiška, kad tiek nepilnavertiškumas, tiek puikybė kyla iš tos pačios šaknies. Ar moralistai yra patenkinti savimi, ar nuolat jaučiasi sugniuždyti ir kalti, priklauso tik nuo to, kokie aukšti, jų manymu, yra Dievo standartai, ir nuo to, kokie, jų manymu, yra jų privalumai (kilmė, išvaizda, intelektas, valia). Moralistai gali būti labai religingi, tačiau jų gyvenime nėra keičiančios jėgos ir džiaugsmo.

Kaip jėgą ir džiaugsmą pavagia reliatyvizmas? Reliatyvistai dažniausiai nėra religingi arba yra liberaliai religingi. Žvelgiant iš išorės, jie yra laimingesni ir tolerantiškesni nei moralistai. Visgi tam tikrose srityse, tokiose kaip politika, jie gali būti idealistai. Jie mano, kad pats asmuo gali spręsti, kas jam yra teisinga, o kas - ne. Jie nėra įsitikinę, kad Dievas yra teisingas ir baudžia nusidėjėlius. Jie linkę matyti Dievą kaip labai mylintį arba kaip beasmenę jėgą. Jie gali nuostabiai kalbėti apie Dievo meilę, tačiau, kadangi negalvoja apie save kaip apie nusidėjėlius, atrodo, kad Dievo meilė Jam nieko nekainuoja.

Jei Dievas mus priima, tai dėl to, jog Jis toks malonus, arba dėl to, kad mes ne tokie jau blogi. Dievo meilės sąvoka Evangelijoje yra daug gilesnė ir nepaprastai jaudinanti.

Ką moralistai ir reliatyvistai turi bendro? Jie atrodo tokie skirtingi, tačiau, žiūrint iš Evangelijos perspektyvos, jie yra visiškai vienodi. Tiek vieni, tiek kiti nepriima Jėzaus, kaip Gelbėtojo, ir patys kontroliuoja savo gyvenimą. Nereligingi žmonės siekia būti savo pačių gelbėtojais ir viešpačiais būdami nereligingi, tai - pasaulietiškoji puikybė: „Niekas man nenurodinės, kaip turiu gyventi ar ką turiu daryti, nes aš pats sprendžiu, kas yra gerai, o kas - blogai.“

Religingieji ir moralistai bando būti savo pačių gelbėtojais ir viešpačiais per religiją, tai - religingumo puikybė: „Aš esu dvasingesnis ir padoresnis nei kiti, taigi Dievas privalo išklausyti mano maldų ir paimti mane į dangų. Dievas negali leisti, kad man nutiktų kas nors blogo, - Jis skolingas man gerą gyvenimą. Aš to nusipelniau.“

Nereligingi žmonės tiesiog atmeta Jėzų, o religingi žiūri į Jį kaip į pavyzdį, padėjėją ir mokytoją, bet nepriima Jo kaip Gelbėtojo. Taigi, iš esmės tai du skirtingi būdai daryti tą patį - patiems kontroliuoti savo gyvenimą. Ironiška, kad moralistai, nors ir pabrėžia tradicinius standartus, visgi yra egocentriški ir individualistai, nes jie patys save gelbsti. Reliatyvistai, nepaisant jų pabrėžiamos laisvės ir priimtinumo, galiausiai taip pat yra moralistai, kadangi turi atitikti savo pačių standartus, - kitaip jie taps beviltiški. Ir dažnai jie labai puikuojasi plačiomis savo pažiūromis, tuo pačiu teisdami tuos, kurie nėra tokie kaip jie. Tiek vienų, tiek kitų požiūris remiasi iškreiptu Dievo paveikslu: nereligingi žmonės nemato teisingo ir švento Dievo, o religingi nemato mylinčio ir gailestingo Dievo, taigi iš esmės jie visi nesupranta tikros Evangelijos.

Evangelija parodo, jog iš meilės mums Jėzus ant kryžiaus išpildė visą Dievo įstatymą. Iki galo nesuprantant to, ką padarė Jėzus, Dievo šventumo realumas nerealia padaro Jo malonę, o Jo meilės realumas nerealiu padaro Jo šventumą. Tik Evangelija, atskleidžianti, kad mes tokie nuodėmingi, jog tik iš malonės galime būti išgelbėti, leidžia žmogui pamatyti, koks iš tiesų yra Dievas. Evangelija parodo mums Dievą esant tokį šventą, kokio legalistai negalėtų net įsivaizduoti (Jis turėjo mirti, nes mes niekaip nesugebėjome įgyvendinti Jo šventų įsakymų), ir gailestingesnį, nei sugebėtų suvokti humanistai (Jis turėjo mirti, nes mus mylėjo). Tiek vieni, tiek kiti neigia mūsų nuodėmingumą, taip prarasdami džiaugsmą ir malonės jėgą.

Akivaizdu, kad nereligingieji reliatyvistai neigia nuodėmės baisumą, taigi ir jų žinia, kad Dievas tave myli, praranda galią. Religingi žmonės gali atgailauti ir gailėtis dėl savo nuodėmių, bet jie jas mato tik kaip nesėkmes, bandant atitikti tuos standartus, kurie padėtų jiems išsigelbėti. Jie nemano, kad gilus susireikšminimas ir teisuoliškumas, kuriuo jie remiasi stengdamiesi gyventi nepriklausomai nuo Dievo, taip pat yra nuodėmė. Taigi, kai jie ateina pas Jėzų, prašydami atleidimo, jie tik bando „uždengti skyles“ „savęs gelbėjimo“ projekte. Ir kai žmonės sako: „Aš žinau, kad Dievas atleidžia, bet aš negaliu atleisti pats sau“, tai reiškia, jog jie atstumia Dievo malonę ir stengiasi nusipelnyti, būti verti išgelbėjimo. Taigi, net religingi žmonės, kurie atrodo nuolankūs, iš tiesų apsigauna, nesuprasdami nuodėmės gylio. Jie mato nuodėmę tik kaip taisyklės sulaužymą, bet ne kaip sukilimą prieš Dievą ir bandymą savarankiškai išsigelbėti.

Visiškai naujas Dievo paveikslas

Krikščionys yra tie, kurie priėmė visiškai naują požiūrio į Dievą sistemą. Jie gali būti praėję tiek religingumo, tiek nereligingumo etapus, tačiau jie suprato, kad ir jų moralizmo, ir reliatyvizmo priežastys buvo vienodai neteisingos. Jie suprato, jog tiek jų nuodėmės, tiek jų pastangos nebenusidėti tėra skirtingi būdai, siekiant išvengti Jėzaus, kaip Gelbėtojo. Jie suprato, kad krikščionybė nėra kvietimas būti religingesniems. Krikščionis sako: „Nors aš dažniausiai nesugebu įvykdyti moralinių normų, didesnė problema yra tai, kodėl aš stengiuosi jas vykdyti! Mano pastangos įgyvendinti moralines normas yra tik būdas man pačiam save išgelbėti. Ir vienu, ir kitu atveju - ar aš bandau vykdyti įstatymą, ar atgailauju, kad man nepavyksta, - aš tiesiog atsisakau priimti Evangeliją ir pats siekiu būti gelbėtoju.“ Suprasti Evangeliją reiškia palikti bandymus save išteisinti ir atsigręžti į Jėzų, pasitikėti, kad dėl Jo atlikto darbo, mes vėl galime bendrauti su Dievu.

 Nereligingi žmonės neatgailauja apskritai, religingieji gailisi tik dėl nuodėmių, o krikščionys atgailauja ir dėl savo teisuoliškumo. Štai kuo skiriasi šios trys grupės: krikščionys, moralistai (religingieji) ir pragmatikai (nereligingieji).

Taigi, nesuvokiant mūsų nuodėmės baisumo, auka ant kryžiaus atrodo nereikšminga, tai nejaudina ir mūsų nekeičia. Bet nesuprantant visiškai išperkančio Kristaus gyvenimo ir mirties, nuodėmės suvokimas mus sugniuždo arba verčia mus ją neigti ir slopinti. Jei patrauksime nuodėmės ar malonės suvokimą, žmogaus gyvenimas nesikeis. Jis bus moralės normų spaudimo sugniuždytas arba piktas nuo jų bėgs. Taigi, Evangelija nėra kelias iš nereligingumo į religingumą, bet suvokimas, kad mūsų motyvai tiek būti religingiems, tiek būti nereligingiems buvo vienodai neteisingi. Mes siekėme patys save išgelbėti, norėjome patys valdyti savo gyvenimą. Kai patikime Kristumi, kaip savo Gelbėtoju, mes nusisukame tiek nuo susireikšminimo, tiek nuo nepilnavertiškumo (nuo moralizmo ir nuo hedonizmo) ir atsigręžiame į mūsų Gelbėtoją. Paulius mums atveria visiškai naują požiūrį į gyvenimą, ir tai nereiškia, jog kiekvienoje situacijoje turime klausti: „Kaip pasielgti reikalauja moralė?“, bet „Kaip tai dera su Evangelija?“ Evangelija turi būti nuolat permąstoma, kad neleistų mums vėl nukrypti į mums įprastą moralizmą ar individualizmą. Mes turime į viską žvelgti per Evangelijos prizmę.

Požiūrius keičianti Evangelija

Pažvelkime, pavyzdžiui, į rasizmo problemą. Kadangi Paulius panaudojo Evangeliją ginčui dėl tautybių spręsti, šiuo pavyzdžiu pasinaudokime ir mes. Moralistinis požiūris į skirtingas tautybes būtų toks: moralistai (legalistai) labai didžiuotųsi savo kultūra ir gali nusmukti į kultūrinį imperializmą. Jie stengiasi savo kultūrai suteikti dvasinę reikšmę, kad galėtų jaustis moraliai pranašesni už kitus žmones. Taip nutinka, nes moralistai jaučiasi labai nesaugūs: nors išoriškai jie laikosi daugybės Dievo įstatymų, visgi giliai širdyje pripažįsta, kad negali jų visų išpildyti. Tad pasitelkdami kultūrinius skirtumus, jie nori įtvirtinti savo teisuoliškumą.

Hedonistinis, reliatyvistinis požiūris į tautybes priešingas kultūriniam imperializmui, tai - kultūrinis reliatyvizmas, teigiantis, jog tradicinių pažiūrų žmonės yra rasistai, nes jie mano, jog yra tik viena absoliuti tiesa, tačiau tiesa yra reliatyvi: „Kiekviena kultūra yra savaip graži. Kiekviena kultūra turi būti priimama tokia, kokia yra.“

Koks yra Evangelija paremtas požiūris į skirtingas tautybes? Krikščionys žino, kad rasizmas nedaug kuo skiriasi nuo tikėjimo tiesa (teisingumo) ar nuo tikėjimo malone trūkumo. Evangelija mus ragina būti kritiškiems visoms kultūroms, įskaitant ir savo pačių (kadangi egzistuoja tiesa), bet taip pat mes negalime jaustis moraliai teisesni už kitus. Šiaip ar taip, juk esi išgelbėtas tik iš malonės, o tavo netikintis kaimynas gali būti už tave moralesnis ir protingesnis. Taip krikščionis užima kitokią poziciją, kuri visiškai skiriasi tiek nuo moralisto, tiek nuo reliatyvisto pozicijos. Pastaba: Kaip jau minėjau, reliatyvistai galiausiai yra tie patys moralistai, taigi jie pagarbiai elgiasi tik su tokiais kaip jie, manančiais, kad viskas yra reliatyvu. Tačiau krikščionys negali jaustis moraliai teisesni ir už reliatyvistus.

Pereikime nuo sociologinio prie psichologinio pavyzdžio. Įsivaizduokite, jog dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo praradote regėjimą - tapote aklas. Kaip Evangelijos šviesoje reaguosite į skausmą ir sielvartą?

Moralistas nusivils, nes tai „neteisinga jo atžvilgiu“, arba neigs tai, atsisakydamas pripažinti savo ribotumą. Hedonistas taip pat nusivils, nes ši kliūtis atims iš jo galimybę gyventi malonumų kupiną gyvenimą, arba neigs šią kliūtį, nes jo filosofija nesugebės to ištverti. Bet Evangelija įkvėps žmogų kovoti su šia kliūtimi, tuo pačiu pripažįstant, kad ji egzistuoja. Per didelis priešinimasis yra neigimas, o per didelis susitaikymas - nusivylimas.

Evangelija suteikia galimybę realiai įvertinti ir nuodėmę, ir malonę, ji padeda atrasti balansą ir žvelgiant į kliūtis.

Mes pamatėme, jog Kristus per Evangeliją atnaujina bei transformuoja visa - širdį, santykius, bažnyčią ir bendruomenę. Evangelija yra tarsi visų doktrinų bei mūsų požiūrio į gyvenimą šiame pasaulyje pagrindas. Visos mūsų problemos kyla dėl nepakankamo Evangelijos pažinimo. Evangelija transformuoja mūsų širdis, mąstymą ir požiūrį absoliučiai į viską.

(Bus daugiau)

Iš www.redeemer.com
vertė V. Valatkaitė ir L. Tamonytė