Garbinimo trajektorija

Prisimenu, kaip 1972 m. pirmą kartą giedojau giesmes iš giesmyno. Buvau ką tik baigęs vidurinę mokyklą, ruošiausi stoti į koledžą. Tai buvo pirmieji metai, kai visą savo laiką skyriau darbui. Tais metais labai suprastėjo mano mamos sveikata.
Tais metais pasikeitė visas mano pasaulis - aš pradėjau sekti Jėzumi. Netrukus pradėjau lankyti susirinkimus, vykdavusius bažnyčioje, kurios vitražais išmarginti langai man labiau priminė stiklines pelenines nei katedros stiklus. Tai buvo sekmininkų bažnyčia, prisilaikanti nusistovėjusių normų ir vengianti įvairumo. „Azusa Street“ brolijos nariai galėjo šūkauti ir šokti. Kitose denominacijose buvo leidžiama panirti į ekstazę, žavėtis Šventąja Dvasia ar melstis paslaptingomis žmonių ir angelų kalbomis. Bet tik ne šioje bendruomenėje. Ir ne dėl to, kad jie tokiais dalykais netikėjo. Jie buvo įsitikinę, kad Dievas gali pradėti veikti bet kurią susirinkimo akimirką. Jie tikėjo, kad Dievas gali paraginti juos šaukti, ir tai galėtų trukti net kelias dienas. Jie meldėsi, kad tokie dalykai vyktų, bet savo elgesiu niekada neparodė, jog gali pasiduoti tokiam Dievo veikimui.

Didžiąją dalį laiko, bent jau taip atrodė, Dievas gerbė jų provincialų jautrumą ir „laikėsi mandagaus atstumo“. Bet kartais Šventoji Dvasia „sujudindavo“ susirinkimą, kaip angelai sujudino Betsaidos vandenis, ir vienas ar du balsai ištardavo „Šlovė!“ arba „Amen“. Visuomet tai būdavo tie patys balsai. Balso tembras niekada nebūdavo nors kiek stipresnis - kad tik nesudrumstų įprastos tvarkos. Bet net ir tie keli garsai mūsų ausyse suskambėdavo pakankamai garsiai, ir leisdavo mums suprasti Šventosios Dvasios veikimą.

Raudoni giesmynai ir giesmės prie laužų

Kalbant apie giedojimą, šios bendruomenės nariai nebuvo tokie drovūs. Tris ar keturis kartus tarnavimo metu visi susirinkimo dalyviai atsiversdavo raudonuosius giesmynus, suklupdavo ant klauptų ir giedodavo Viešpačiui. Giesmynų kampai buvo užlankstyti, pažymėti rašikliais ir nuobodžiaujančių vaikų iliustracijomis. Tarp posmų buvo vaizduojamas piligrimiškas Jėzaus pasekėjų gyvenimas, keliantis susižavėjimą ir nuobodulį, ašaras ir baimę.

Keliavome per slėnį,
Stovyklavome upės pakrantėse,
Skendome giliai nuodėmėje.


Giesmės autorius padeda mums įsivaizduoti mylias trunkančią kelionę.

Kartu su Jokūbu buvome Betelyje,
Kartu su Moze gėrėme iš uolos trykštantį vandenį,
Kartu su Jėzumi vaikščiojome po sodą.


Negalėčiau tų senovinių giesmių melodijų pavadinti gražiomis. Man jos skambėjo gan keistai: archaiško tipo, neįprasto ritmo, dvelkė sakralumu ir dauguma jų - slogia nuotaika. Kartais šios giesmės primindavo man mano tėvą ir dėdę, kai jie pradėdavo dainuoti padauginę alaus. Tų giesmių melodijos buvo labai nuspėjamos, jas giedoti galėjai ir nemokėdamas žodžių. Jeigu žinai nors vieną giesmę, galima sakyti - moki jas visas. O jeigu tekstas ar melodija tau buvo nepažįstama, tereikėjo sulaukti priegiesmio, kuris kartojamas kelis kartus, ir jau galėjai giedoti kartu.

Giesmės, kurias giedojome tą vakarą kavinėje „Lost Coin“ („Prarasta moneta“) buvo visiškai kitokios, nei bažnyčioje giedami himnai. Ši kavinė buvo įsikūrusi Sekmadieninės mokyklos pastate, netoli bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelės. Čia mes garbinome Dievą degant laužams ir gitara skambinant aukštaūgiui Maikui, kuris kasdien meldėsi, kad Kristų pažintų Bobas Dylanas ir Džordžas Harisonas. Giesmės buvo kur kas paprastesnės, nereikalavusios ypatingo pasiruošimo. Mums jos patiko. Jų paprastumas mus žavėjo labiau nei bažnyčioje giedamos senovinės giesmės. Giedojome su entuziazmu. Plojome rankomis, judėjome pagal ritmą, rankų judesiais vaizdavome tai, apie ką kalbėjo giesmės žodžiai. Jeigu kas nors būtų paėmęs 119 psalmės žodžius ir pritaikęs juos melodijai, pagal kurią buvo dainuojama daina apie šunį, vardu Bingo, mes būtume giedoję tą giesmę - visas 176 eilutes.

Giesmės, kurias giedojome šios kavinės prieigose buvo linksmos, o bažnyčioje giedamų giesmių tikrai negalėčiau taip apibūdinti. Prie kavinės liepsnojantis laužas mokė mus, kad šlovindami Dievą turime pakelti savo balsus į Viešpatį, tačiau bažnyčioje giedamos giesmės mokė mus įdėmiai įsižiūrėti, pakelti į Viešpatį savo akis. Tos giesmės pasakojo ne apie linksmą, bet apie nemirtingą ir nematomą Dievą. Jis buvo šventas, ir mes tai kartodavome tris kartus. Giedodami giesmę „Skausmų vyras“ mes šaukėme „Aleliuja! Gelbėtojas Didis!“ Tokios giesmės „strigo gerklėje“ ir jaudino iki ašarų, jos mokė labiau išsitiesti ir šiek tiek garsiau giedoti.

Dabar, po 38 metų, suprantu, kad bažnyčioje atliekama muzika yra būtent „jų“ muzika. Šiuo metu didžioji dalis bažnyčioje girdimos muzikos mane erzina. Nenorėčiau pripažinti, kad tapau muzikos snobu, tiesiog mąstau apie save kaip apie eklektiką. Užaugau klausydamasis Bixo Beiderbeche ir Bethoveno, išgyvenau ir Bitlų erą. Mano automobilyje groja klasikinė, kantri, liaudiška, roko stiliaus ir netgi krikščioniška muzika. Apie save mąstau, kaip apie tą, kuris buvo pakrikštytas panardinant muzikos garsų vandenyse.

Vis tik, kai ateina sekmadienis, visas mano muzikinis išprusimas ištirpsta, ir aš esu priverstas peržvelgti savo estetines vertybes: „Galiu nežinoti, kas yra menas, bet žinau, kas man patinka“, „Galiu nežinoti, kas yra garbinimas, bet tikrai žinau, kas nėra garbinimas.“ Kai lyderis, vedantis garbinimą, primena man šlovinimo metu dėmesį nuo savęs nukreipti į Dievą, stengiuosi atverti savo širdį. Iš tiesų. Eidamas į bažnyčią labai dažnai turiu nuostatą iš tikrųjų pagarbinti Dievą, bet dažnai lieku šykštuolis. Sudrausmintas, atgailaujantis, bet vis tiek šykštuolis.

Mano problemos šaknis - svaigulys, ne estetika. Viskas, ko man reikia, tai ne kitas muzikos tonas, bet suvokimas, kokia yra tikroji garbinimo trajektorija.

Mūsų atsakas

Priėjau prie išvados, kad mano problemos šaknis yra ne estetinė. Man reikia iš naujo suvokti garbinimo trajektoriją. Kaip ir dauguma nuolat bažnyčią lankančių tikinčiųjų, įsivaizdavau, kad garbinimas pakylėja nuo žemės iki dangaus. Apie garbinimą mes mąstome kaip apie mūsų dovaną Jam. Galbūt dėl to šioje vietoje dauguma ir išgyvename konfliktą. Mes norime parodyti savo atsidavimą Dievui. Todėl, pasigirdus muzikos garsams ar giesmių žodžiams, mums gali atrodyti, jog tai visai neatitinka mūsų situacijos. Tai - kito asmens garbinimo idėja, ne mūsų, gal šlovinimo lyderio ar daugumos, bet ne mūsų asmeninis noras.

Biblijoje atrandame visai kitaip vaizduojamą garbinimą: dieviško garbinimo trajektorija prasideda danguje ir leidžiasi į žemę. Šią trajektoriją atskleidžia 150-oji psalmė, kurioje rašoma, kad garbinimas prasideda „dangaus tvirtumoje“ ir tarsi aidas suskamba žemėje. Žemėje garbinama įvairiausiais muzikos instrumentais, ir visa, kas kvėpuoja, raginami pagarbinti Viešpatį (Ps 150, 6).

Tokią garbinimo trajektoriją matome ir Apreiškimo knygos 5 skyriuje. Jonas, kuris buvo pakylėtas į dangų, mato Viešpaties sostą apsupusius nesuskaičiuojamą galybę angelų ir šventųjų, girdi, kaip angelai skelbia, kad Avinėlis vertas priimti garbę ir šlovę, išmintį ir stiprybę! Čia skaitome: Girdėjau, kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa kas juose yra, skelbė: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius! (Apr 5, 13).

Teologas Eugene Petersonas rašo: „Malda - tai atsakymas. Pirmasis žodis yra Dievo. Malda yra žmogaus žodis, atsakas. Žmogus čia niekada nebus iniciatorius.“ Garbinimas iš prigimties taip pat yra atsakas. Kaip muzikos instrumentas, kurio vienos stygos sujudinimas sukelia kitų stygų virpėjimą, taip šlovinimas žemėje yra  reakcija, atsakas į šlovinimą, skambantį danguje. Garbinimas - tai ne mūsų pastangos tinkamai „pastatyti“ savo balsus ir giedoti taip, kad jie būtų išgirsti danguje, tai - ne pasirodymas ant žemiškos scenos, kuris būtų skiriamas kaip padėka svarbiausiam žiūrovui - Dievui. Ir tai mes darome ne dėl savęs, nors tai ir yra tam tikra pramoga ar pasilinksminimas ir teikia tam tikrą pasitenkinimą.

Pamoksle, pavadintame „Šlovinimas - viena pagrindinių tarnysčių danguje“ Džonatanas Edvardsas aiškina: „Turėtume galvoti, jog bažnyčia žemėje yra ta pati visuomenė, kaip ir šventieji, garbinantys Dievą danguje. Nėra taip, kad viena Kristaus bažnyčia - danguje, o kita - čia, žemėje.“ Tai reiškia, kad kai bažnyčia susirenka garbinti, ji dalyvauja dangiškoje veikloje. Garbindama Dievą bažnyčia ne imituoja tai, kas vyksta danguje, bet įsilieja ir drauge su visais šventaisiais garbina Dievą. Tikintieji, susirinkę drauge pašlovinti Dievą, įsijungia į jau vykstantį veiksmą. Mes perimame tai, kas jau vyksta prie Dievo sosto, ir savo balsais prisijungiame prie kitų šlovinančiųjų.

Taigi, garbinanti bažnyčia yra kur kas didesnės bendruomenės dalis. Garbinimas apjungia visus - patriarchus, pranašus, šventuosius ir angelus. Nenuostabu, kad Edvardsas garbinimą pavadina „viena pagrindinių tarnysčių danguje“ ir ragina: „Jeigu jau šiandien įsiliesime į danguje vykstančią tarnystę, ragausime ir saldžius dangaus vaisius.“

Dangiškoji bendruomenė

Skaitant 150 psalmės 3-5 eilutes akivaizdu, kad šlovinimas susijęs su muzika. Daug tikinčiųjų su šia tiesa visiškai sutinka. Nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, kokie instrumentai ir kokio stiliaus muzika yra tinkamiausia šlovinimui. Skirtingų mūsų požiūrių priežastys yra kur kas labiau kompleksinės, nei mes įsivaizduojame. Kai kuriuos mūsų skirtumus lemia kultūra ir skonis. Mes užaugome girdėdami tam tikrų instrumentų skambesį ir kai kuriuos stilius vertiname labiau nei kitus.

Man patinka muzika, kurios klausydamasis aš užaugau, ir labai nepatinka muzika, kurios klausosi mano vaikai. Bet požiūris gali kisti. Mano tėvas buvo didelis džiazo gerbėjas, ne „lengvojo“ šiandien girdimo džiazo, bet „senosios džiazo mokyklos“, kurios atstovai buvo Biksas Beiderbeche, Luisas Armstrongas ir Fatsas Walleris. Būdamas vaikas, aš nemėgau šios muzikos, bet suaugęs, ypač po savo tėvo mirties, supratau, kad toji muzika man patinka, nes ji man primena tėvą. Tai nėra retas reiškinys. Mūsų patirtis, išgyvenimai keičia mūsų muzikinį skonį. Lygiai taip pat poveikį mums daro ir kultūra, ir visa visuomenė.

Bet mūsų reakciją į muziką, skambančią bažnyčioje, lemia kur kas gilesnės priežastys. Teologas Džeremis Begbis rašo, jog muzikai poveikį daro ne tik socialinės ir kultūrinės normos, bet ir integracija į „garsinę tvarką“: „Muziką kuria tiek garsus skleidžiantys daiktai, tiek garso bangos, žmogaus kūno, laiko integralumas. Kai mes girdime muziką, draugėn sujungiami daugybė elementų: mūsų proto ir kūno būsena, prisiminimai, asociacijos, socialinė ir kultūrinė tvarka ir visi kiti dalykai, kurie susipina, girdint muzikos garsus. Ir visa tai lemia, kokį poveikį mums daro girdima muzika.“

Tad kokį poveikį mums daro skambantis šlovinimas? Muzika veikia mus kiekviename lygyje: neurologiniame, psichologiniame, estetiniame, emociniame. Tad kai kas nors pasako, kad negali šlovinti skambant vienokiai ar kitokiai muzikai, aš jį suprantu. Tačiau psalmisto nupieštas dangiško šlovinimo paveikslas liudija, kad bažnyčia prisijungti prie dangiško šlovinimo gali pasitelkdama įvairiausius muzikos stilius ir instrumentus.

Tvyrantys skirtumai

Šios tiesos šviesoje beveik spontaniškai iškyla trys pasiūlymai. Tai tikrai nėra naujos mintys, tačiau jas būtina kartoti ir priminti, suvokiant, kad tikinčiųjų bendruomenėje dažnai tvyro įtampa, susijusi su šlovinimu bažnyčioje.

Kai bažnyčia susirenka garbinti, ji įsilieja į dangišką veiklą. Garbindama Dievą, bažnyčia ne imituoja to, kas vyksta danguje, bet tiesiog įsilieja į jau danguje vykstantį šlovinimą.

Pirmiausia, mes neturėtume stengtis įtikti kiekvienam, atėjusiam pagarbinti Dievo. Taip, mes galime naudoti didesnę muzikos stilių ir instrumentų įvairovę, bet ne todėl, kad stengtumės visiems ir visada įtikti. Esu įsitikinęs, kad psalmisto aprašytas įvairių garsų skambesys man tikrai patiktų. Jeigu tai tiesa, tuomet man nereikėtų gėdytis fakto, kad kartais bažnyčioje girdima muzika man tikrai nepatinka, ir nereikėtų nuliūsti, kad mano išsakyta tiesa patinka tikrai ne kiekvienam.

Antra, muzikos kokybė ne visada yra pats svarbiausias faktorius, lemiantis garbinimo metu patiriamus išgyvenimus. Žinoma, skirtingos muzikos rūšys viena už kitą geresnės, pav., Bethoveno kūriniai tikrai kokybiškesni, tarkim, už „Chopsticks“. Kartais aš noriu tikėti, kad Dievui turėtume siūlyti tik tai, kas geriausia. Bet šlovinimas, kuris mane pakylėja ir kurio metu aš išgyvenu Dievo artumą, ne visada būna susietas su pačia geriausia muzika.

Trečia, daugiausiai žalos bažnyčioje pridaro ne skirtingas mūsų muzikinis skonis, bet vienas kito niekinimas ir pagarbos trūkumas. Labiausia skaudina nenoras pripažinti, kad susirinkę šlovinti ir garbinti Dievo, mes visi turime atnešti tam tikrą auką.

Garbinimas nėra privati praktika. Tai - viena pagrindinių tarnysčių danguje ir kiekvieno kūrinio pareiga. Ateis diena, kai mūsų konfliktai ir bažnyčioje garbinant Dievą patiriamas diskomfortas baigsis. Bet iki to laiko turime stengtis nepamiršti, kad esame tik maža didžiulės bendruomenės dalelė - kartu su patriarchais, pranašais, šventaisiais ir angelais esame pakviesti prisijungti prie choro, kuris susibūrė tuoj po sukūrimo. Pirmieji garsai nuskambėjo iš apsupusiųjų Dievo sostą danguje lupų. Jų temą atkartoja likusi kūrinijos dalis. Mums belieka tik pakelti savo balsus ir prisijungti prie visuotinio garbinimo.

www.ctlibrary.com
vertė Jurgita Ratautienė
Bendrinti: