Gerasis Dievas tarp blogų naujienų

Neseniai aš sulaukiau serijos tragiškų pranešimų, kurie pavertė mano maldos gyvenimą – visuomet kupiną pasitikėjimo Dievu ir viltimi – nepaliaujama rauda.

Mano geriausios draugės mažametė dukrelė netikėtai ir nepaaiškinamai nugrimzdo į psichinės ligos tamsą, ir jos pasimetę tėvai atsidūrė prieštaringame ir painiame psichikos sveikatos priežiūros pasaulyje.

Kitos man brangios draugės sūnus ir marti dėl vaikelio genetinės ligos prarado trečią kūdikį.

Mažoji vietinės bažnyčios pastoriaus dukrelė mugėje užsikrėtė žarnyno infekcija ir dabar kankinasi dėl ją sekinančių ligų.

Prie viso to mes dar išgyvename dėl mūsų globotinės, kuri verčiau pasirinko gyventi benamės gyvenimą su kūdikiu ant rankų, negu likti namuose su savo šeima.

Viešpatie, kodėl?

Pirmą kartą savo gyvenime aš sukandusi dantis sakiau Dievui maldoje: „Tebūna Tavo valia“. Ir virkavau: „Viešpatie, na, kokia Tavo karalystei nauda iš visų šių liūdnų istorijų?“

Kodėl, Tėve, Tu šios sutuoktinių poros (ištikimai Tau tarnaujančios visą gyvenimą) puikų vaiką paguldei į psichiatrijos kliniką? Kaip dar vieno vaiko praradimas kitą porą, kurios tikėjimas dar toks trapus, išmokys labiau Tavimi pasikliauti? Kas gero iš to, kad trejų metų vaikas kankinasi dėl skausmo ir nuolatinio sveikatos blogėjimo, nepaisant to, kad jo tėvas yra Tavo žmonių dvasinis ganytojas? Nejaugi, Viešpatie, Tu mums prieš dešimt metų davei šią dukrą tam, kad dabar mes ją prarastume?

Mano skunduose nebuvo kartėlio – tik nuoširdus sudužusios širdies nesupratimas. Tačiau aš iki šiol savęs klausiu: ar aš tuomet nepasukau pavojingos teritorijos link? Ar aš nebuvau panaši į Jobo žmoną? Ar „neprakeikiau“ Dievo? (Job 2, 9).

Dieve, kur Tu?

Kai Dievo vaikus užgriūva vargai, mes norime žinoti – kodėl. Ir mes esame „puikioje kompanijoje“. „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, – šaukė Dovydas; ir vėliau – Jėzus (Ps 22, 1; Mk 15, 34).  Habakukas buvo suglumęs: „Kodėl man leidi patirti nedorybę ir vargą?“ (Hab 1,3). Ir dar yra Jobas, kuris apgailestavo, kad apskritai gimė pasaulyje, ir skundėsi: „Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių? Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo. Tai, ko bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane. Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo“ (Job 3, 23-26).

Dievas leidžia, net skatina, verkti ir užduoti klausimus, jeigu jie kyla iš tikėjimo. Mūsų kaip Dievo vaikų ir paveldėtojų statusas (Jn 1, 2; Rom 8, 17) suteikia mums teisę drąsiai ir su vaikišku atviraširdiškumu ateiti pas Dievą. Tačiau mes turime būti atsargūs, kad neperžengtume ribos, skiriančios kupiną tikėjimo verksmą nuo abejonės Dievo gerumu.

Dievo šlovinimas skausmo metu

Šėtonas nieko taip nenori, kaip sukelti mumyse abejonę dėl Dievo charakterio ir Jo gerumo. Pasinaudodamas mūsų skausmu, jis kursto mus kaltinti Dievą dėl visų mūsų problemų. Tačiau šlovė Dievui už tai, kad savo Apvaizda Jis mus aprūpino viskuo, ko reikia, kad apsisaugotume nuo pagundos atmesti Jo teisingą valią.  

Kai mes meldžiame Dievą, kad palengvintų mūsų skausmus ir negauname to, ko prašome, mums iškyla klausimas: „Kur yra Dievas?“ Svarbu suprasti, kad besiskųsdami kartais mes Jo nematome paprasčiausiai dėl to, kad Jo ten nėra. Dievas negyvena mūsų graudžiuose prašymuose. Jis gyvena „Izraelio gyriuje“ (Ps 22, 3).

Jūs dabar išgyvenate skausmą? – šlovinkite Dievą. Abejojate dėl Dievo teisingos valios? – Šlovinkite Jį. Pavargote dėl šio pasaulio tamsybės? – šlovinkite Jį.

Prisijunkite prie psalmininko skelbiamo pranešimo: „Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis. Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis. Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą. Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių“ (Ps 34, 1-4).

Patyrinėkime 22 psalmę, kur 16-18 eilutėse psalmininkas apibendrina savo kančias: „Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“.

Skaitant apie šias kančias, tikiesi, jog toliau iš Dievo išrinkto tarno lūpų išsilies neapsakomas skundas. Tačiau po keturių eilučių psalmininkas prisimena Dievo gerumą ir džiūgauja: „Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave. Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai! Jis nepaniekino, neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė“ (Ps 22, 22-24).

Mūsų skausmas nesukelia Dievui pasibjaurėjimo! Jis pripažįsta mūsų kančias, kai palenkia savo ausį į mūsų maldas (Ps 66,19). Mes randame paguodą švelniose gero ir mylinčio Tėvo rankose, kuris girdi, kai mes su ašaromis Jo šaukiamės. Kokią vieną iš svarbiausių tiesų mes vis iš naujo pastebime Psalmių knygoje, kurioje yra žymiai daugiau graudulingų giesmių, negu gyriaus himnų? – „Viešpats yra geras!“

Tikėjimas ryškiau švyti tamsoje

Visoks mūsų skausmas – fizinis, emocinis, mentalinis ir dvasinis – yra glaudžiai susiję su mūsų puolusio pasaulio realijomis. Kentėjimai dėl ligų, vaiko praradimo arba sutuoktinio (sutuoktinės) neištikimybės, žinoma, neatrodo „lengvos“ mūsų laikinam kūnui ir ribotam protui (2 Kor 4, 17). Tačiau tikras, gilus, nuoširdus tikėjimas Kristumi švyti šlovinga šviesa net pačiose tamsiausiose aplinkybėse, ir šiai šlovei bei paguodai nebus pabaigos.

Nėra reikalo gyventi žemėje neturint vilties – net jeigu „jus degina (išbandymų) ugnis“ (1 Pt 4, 12), - nes Kristuje mums yra garantuota ateitis be kančių. Taigi mes šloviname Dievą ir Jo šlovingą malonę, už laisvą išganymo dovaną Jo Mylimajame Sūnuje (Ef 1, 5).

Dievu galima pasikliauti net tarp skausmų, abejonių ir netikrumo. Jis niekuomet neslepia savo veido nuo Jį šlovinančių savo vaikų.  

 

Pagal www.desiringgod.org

 

http://jezus.lt/news/1727/81/Gerasis-Dievas-tarp-blog%C5%B3-naujien%C5%B3/

 

Nuotrauka Jono Stonio

 

Bendrinti: