Ilsėkis. Tu gali

Liaukis gaminti plytas. Tu gali liautis. Dėl to, kas yra Dievas, ši tiesa skamba taip pat gyvai kaip ir senovės Egipte, izraelitų vergovės metais, prieš pat išėjimą.

Su išėjimu susijusi isterija turėtų atitolinti mus nuo apgailėtinų Izraelio tarnystės sąlygų, bet ne nukreipti nuo istorijos apie Dievo išgelbėjimą svarbos. Nors pavojus yra, nes, pasiekę Išėjimo knygos 20 skyrių, perskaitę, kaip po visų negandų izraelitai perėjo Raudonąją jūrą, mes linkę pamiršti neįmanomą izraelitus varginusių darbų naštą.

 Prieš pateikdamas Dešimt įsakymų, Dievas primena: Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų (Iš 20, 2). Šis pareiškimas yra vienas svarbiausių Senajame Testamente, vis  primenantis ir liudijantis Dievo ištikimybę. Tai dramatiškas, tapatybę formuojantis veiksmas – Dievas, atlikęs didžius darbus, šaukia savo žmones grįžti pas Jį – išeiti iš Egipto.

Prisiminkime Egiptą

Koks buvo gyvenimas Egipte?

Plytos, kiekvieną dieną vis daugiau plytų... Darbas, darbas, darbas... Rezultatų siekiama bet kokiomis  priemonėmis (Iš 5, 4–9). Svarbiausia buvo gamyba, ne klestėjimas ar puošyba. Griežta komercija ir jokios meilės artimui. Tai buvo prekyba stabais, o ne panašėjimas į Dievą. Kitaip tariant, tai buvo žmogiškai prigimčiai priešingas pasaulis – ne toks jau ir tolimas šiuolaikinei visuomenei.

Senovės Egiptas, kaip ir dauguma modernių kultūrų, buvo įsisukęs į ekonominę karuselę – buvo vertinamas dydis ir greitis, o gyventojai garsiai rėkė „greičiau, greičiau!“. Kartą įsikabinęs ir pradėjęs stumti šią karuselę, negalėjai sustoti ar jos paleisti. Bėk, stumk ir nesustok.

Tuo pat metu šalia nesibaigiančios gamybos – daugiau, geriau, populiariau – atsiranda nepasotinamas pirkimas – siekiama įsigyti vis geresnių, didesnių ir populiaresnių daiktų. To rezultatas – nekantrumas ir nerimas. Senojo Testamento tyrėjas Volteris Broigemenas rašo, kad taip atsiranda visuomenė, kuri 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę veikia, turėdama tikslą pasiekti, atlikti, turėti. Jis aiškina, kad tokios gruobuoniškos ir uzurpatoriškos lenktynės – tai gyvenimo ratu besisukantis nekantrumas, atnešantis dažnai  nevaldomą ir nepakeliamą nerimą. Tai našta, verčianti žmones daryti nesuvokiamus dalykus: šokti nuo tilto ar aukoti savo vaikus, tiek tiesiogine tiek perkeltine prasme.

Ir visa tai parodo, kokiam dievui žmonės tarnauja.

Taip sako Dievas

V. Broigemenas sako, kad taip egiptiečiai siekė įtikti savo dievams. O Egipto dievai aukštino faraono sistemą, nes faraono šlovė reiškė ir jų šlovę. Tam, kad būtų išaukštinti, jiems reikėjo žmonių patarnavimo. Reikėjo užpildyti tuštumą, patenkinti nuolat augančios šlovės reikalavimus, tad nebuvo laiko sustoti.

Tai visiškai prieštarauja tam, kaip mes suvokiame šabą. Šio hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio „poilsį“, veiksmažodinė forma pirmą kartą aptinkama Pradžios knygoje: Ir (Dievas) ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko (Pr 2, 2). Vėliau, izraelitams išėjus iš Egipto, buvo nurodyta švęsti šabą (Iš 20, 8). Tačiau tai buvo ne tik įsąkymas – švęsdami šabą turėtume kai ką didingo suprasti ir apie patį Dievą.

Dievas, kaip mes matome iš Jo kūrinijos, nėra dievybė, paniškai grąžanti prakaituotas rankas, kad  išspaustų paskutinį lašą. Ne, Jis pasako, ir tai įvyksta. Iš nieko. Ir Jis tai darė šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi, nes Jis jau galėjo ilsėtis. Jis nori, kad mes nuo pat pradžių ir bėgant gyvenimui žinotume, jog Jam nieko nereikia. Jis yra Tas, kuris veikia idealiai tiksliai – nei per daug, nei per mažai – ir nori, kad mes mėgautumės Jo šlove, o ne siektume tą šlovę padidinti. Mes egzistuojame tam, kad žavėtumės Jo spindesiu, o ne tam, kad keltume Jo vertę.

Pasaulyje, kur dievybės liepia: „Daryk, daryk, daryk“, Izraelio Dievas liepia sustoti. Mes kvėpuojame kritusio pasaulio nerimu persunktu oru: būk užsiėmęs ir nerimauk! Šioje painiavoje, tarsi rūke trenkus žaibui, nuskamba esminė Dievo išgelbėjimo žinia: Pasitikėk manimi ir ilsėkis.

Sustok

Šabo esmė yra šlovingas nepriklausomo Dievo, gebančio užtikrintai tavimi pasirūpinti, paveikslas. Mūsų, kaip Dievo žmonių, poilsis tampa, kaip sakė vienas Biblijos tyrinėtojas, ryžtingas, kokretus ir regimas pasirinkimas lygiuotis į poilsio Dievą. Sustoti – tai šiomis dienomis, kaip ir Biblijos laikais, vienas labiausiai sukrečiančių ir sieloje didžiausią sąmyšį keliančių žingsnių, kurį mes galime žengti kaip Dievo šventumo liudytojai.

Naktį, kai einame miegoti, ar darydami pertraukas dienos metu, atostogaudami ir švęsdami sekmadienius, įsuktai karuselei mes sakome: „Gana!“ Mes neprivalome suktis toje karuselėje. Šabo poilsis tebepasilieka Dievo tautai (Hbr 4, 9–10). Toks sustojimas ir poilsis įkūnija Evangelijos esmę: O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu (Rom 4, 5).

Mes galime padėti į šalį savo įrankius ir išjungti kompiuterius. Mes galime liautis galvoti apie susitikimus, laiškus, kuriuos reikia atsakyti, arba skaičius, kurie nėra tokie aukšti, kaip mes norėtume. Mes galime sustoti ir pasitikėti Tuo, kuris išteisina bedievį. Mes galime patikėti, kad kai Jėzus mirė mūsų vietoje ant kryžiaus, Jis mirė, kad sunaikintų nerimą dėl stokojimo, nuramintų mūsų nepaliaujamus siekius, nutildytų triūso, siekiant pateisinti save, vėjus, kad neatšaukiamai sujungtų mus su Jo malonės gausa, kurią gauname ne dėl savo, bet dėl Jo atlikto darbo.

Mes galime pasitikėti Viešpačiu, kuris nori suteikti poilsį ir mums. Jis yra Tas, kuris gali pasakyti: „Liaukis gaminti plytas. Tu gali liautis.“

http://www.desiringgod.org

vertė Raimonda Jašinauskienė

Bendrinti: