Įvairūs faktai apie maldą

Religingi judėjai meldžiasi tris kartus per dieną (jų maldos vadinasi „Šacharit“ שחרית, „Mincha“ מנחה ir „Maariv“ מעריב arba „Aravit“ ערבית), musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną. Krikščionys ir išpažįstantys kitas religijas asmenys paprastai meldžiasi spontaniškai, savo nuožiūra, kai iškyla poreikis arba tam tikrais atvejais (už tėvus, vaikus, prieš valgį ir t. t.).
***
Žmonės meldžiasi įvairiausiomis pozomis: sėdėdami, klūpėdami, stovėdami, gulėdami ant žemės (grindų), sudėję, sukryžiavę, aukštai iškėlę rankas, laikydamiesi su kitais žmonėmis už rankų, nuleidę galvas, šokdami, parkritę kniūpsti, linguodami ir t.t.

***
Daugelis žmonių meldžias patirdami stiprias emocijas, t. y., kai jiems liūdna, baisu arba kai jie yra laimingi.

***
Apaštalai ir pirmieji krikščionys visuomet melsdavosi Tėvui (Abba, Tėve) Jėzaus Kristaus vardu.

***
Šiuolaikiniai žydai meldžiasi prisidengę galvas. Rytais jie ant kairiosios rankos ir ant galvos užsideda tfiliną (pergamento juostelę su Rašto eilutėmis).

***
Pranašas Danielius buvo įpratęs melstis tris kartus per dieną. Jis atsiklaupdavo savo kambaryje, kurio langai buvo į Jeruzalės pusę (Dan 6, 10).

***
Beveik visos judėjų maldos užrašytos hebrajų kalba. Tačiau išminčiai nusprendė kai kurias svarbias maldas (pvz., kadiš) skaityti aramėjiškai (to meto šnekamąja kalba), kad jas galėtų suprasti net neraštinga prastuomenė.

***
Biblijos laikais nebuvo privalomų reguliarių maldų. Jeigu kuris nors iš Šventajame Rašte minimų žmonių norėdavo kreiptis į Dievą, jis arba ji tai darė savo žodžiais bet kuriuo metu (Abraomas, Ona ir kiti). Tik Antrosios šventyklos metu išminčiai įvedė kasdienes maldas, kurioms naudojami daugiau ar mažiau standartizuoti tekstai.

***
Maldos gali būti šlovinimo, dėkojimo, prašymo ir tarpininkavimo maldos bei raudos.

***
Rusų Imperatoriškojo laivyno laivuose, pabaigus vakarinę maldą, įgulos viršininkas duodavo komandą: „Apsidenk!“, tai reiškė, kad galima užsidėti galvos apdangalus. Tuo pat metu būdavo duodamas maldos pabaigos signalas. Tokia malda paprastai tęsdavosi 15 minučių.

***
Viso pasaulio krikščionys meldžiasi malda „Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

***
Kai kurie žmonės užbaigia maldą ypatingu judesiu, fraze, pasako „Amen“, o kiti minutę arba dvi paprasčiausiai tyli.

***
Įkūrus Izraelio valstybę žydai taip ėmė kreiptis į Dangiškąjį Tėvą. Tai patriotinė malda, kuri prasideda žodžiais: „Mūsų dangiškasis Tėve, Izraelio Tvirtybe ir Gelbėtojau, palaimink Izraelio valstybę - mūsų išgelbėjimo pradžią.“

***
Biblijoje yra daug gražių maldų. Tačiau pačią pirmąją Šventajame Rašte užrašytą maldą ištarė ne žydas, o Abraomo vyriausiasis tarnas, kuris buvo pasiųstas pargabenti Izaokui nuotaką (Per 24, 12-14).

***
Be maldos „Tėve mūsų“ Jėzus niekur neduoda kitų maldos pavyzdžių, o sako: Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami, gausite (Mt 21, 22). Panašiai ragina ir apaštalai: Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami (Kol 4, 2), ...melskitės vieni už kitus (Jok 5, 16), Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais...(Ef 6, 18).

***
Visuomet būkite dėkingi už tai, kad Viešpats išklauso jūsų maldas. Juk tikėjimas yra maldos pagrindas. Viešpats Dievas visuomet jus išgirs, tad būkite dėkingi Aukščiausiajam.

www.jezus.lt pagal www.bible-fact.ru
Bendrinti: