Pažinti visa pranokstančią Kristaus meilę (Ef 3, 17–19)

Ar laikas, kai skaitote Šventąjį Raštą ir meldžiatės, jums yra ne džiaugsmingas malonumas, bet sunki pareiga? Ar jūsų dvasinis gyvenimas virto rutina ir yra nuobodus? Ar jus dažnai nugali pagundos ir nuodėmė? Galbūt kas nors pamanys, kad aš pernelyg viską supaprastinu, tačiau aš tikiu, kad visos šios problemos kyla iš vieno šaltinio - Jūs nesate patyrę tokios gilios Jėzaus Kristaus meilės, kokia ji iš tiesų yra.

Ką tik įsimylėjęs jaunuolis nemano, kad laikas, praleistas su mylimąja, yra sunki pareiga. Jis negalvoja: „Šiandien aš tikrai turėčiau pabūti su ja, bet, ai, tiek to...“ Kodėl? Nes jį įkvepia ir traukia meilė. Jis taip pakeičia savo dienotvarkę, kad rastų laiko pabūti su ja. Tokia meilė yra galinga jėga, tiesiogine prasme pakeičianti gyvenimą. Ji nesuprantamais būdais įkvepia jus. Tačiau, kaip mes visi žinome, viena yra įsimylėti, bet visai kas kita meilę išlaikyti ir metams bėgant ją puoselėti bei stiprinti. Tai nevyksta savaime. Tai reikalauja dėmesio ir pastangų.

Tą patį galima pasakyti ir apie Kristaus meilės pažinimą. Mes pradedame ją suvokti, kai esame išgelbėjami, tačiau kasdien turime dėti pastangas, kad vis labiau ir vis giliau pažintume Jį ir Jo meilę. Apie tai rašė ir to meldė ir apaštalas Paulius Laiške efeziečiams. Pirmiausia Jis meldė, kad Dievas iš savo šlovės turtų duotų sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų efeziečių ir mūsų širdyse. Ši malda auga lyg piramidė. Čarlzas Sperdženas lygino ją su Jokūbo kopėčiomis, kurių kiekviena pakopa veda mus aukštyn, į dangų.

Kitas žingsnis, grįstas tuo, kad Kristus per tikėjimą gyvena mūsų širdyse, yra mūsų įsišaknijimas ir įsitvirtinimas meilėje. Paulius meldžia, kad mes kartu su visais šventaisiais sugebėtume suvokti neaprėpiamą, pažinimą pranokstančios Kristaus meilės mastą. Taip mes galiausiai būsime pripildyti Dievo pilnatvės.

Daugelis sutinka, kad tai yra šios Pauliaus maldos santrauka ir kulminacija. Daugiau nebėra kur aukščiau kilti! Tai - malda, kad mes dvasiškai subręstume. Apibendrinant galima teigti: Tam, kad mes tobulai dvasiškai subręstume, turime įtvirtinti savo gyvenimą meilėje, įsitverti Dievo jėgos ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.

Martynas Loid-Džounsas (Martin Lloyd-Jones) knygoje Neištiriami Kristaus turtai šioms eilutėms, kurias aš bandau aprašyti viename straipsnyje, skiria net dešimt skyrių. Taigi, jei norite gilesnių įžvalgų, nukreipiu jus pas gerą gydytoją. Na o aš pateikiu keturis pagrindinius pastebėjimus:

1. Krikščionio gyvenimas yra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs meilėje.

Norėdamas pabrėžti savo mintį, Paulius pasitelkia du palyginimus: vieną iš botanikos, kitą iš architektūros srities. Neturėtume pamiršti ir pirmosios maldos dalies. Kai esame sustiprinami Dievo Dvasios jėga vidiniame žmoguje, Kristus per tikėjimą įsikuria mūsų širdyse, ir mes įsišaknijame bei įsitvirtiname meilėje. Paulius nedetalizuoja, ar kalba apie Dievo meilę mums, ar apie mūsų meilę Dievui, ar apie mūsų meilę vienas kitam. Čia jis kalba apie meilę kaip pagrindinį principą krikščionio gyvenime. Viską apjungia didi Dievo meilė mums, kurią Jis parodė atsiųsdamas savo Viengimį Sūnų kaip auką už mūsų nuodėmes. Iš to kyla ir visi Dievo įsakymai, kuriuos galima sutraukti į vieną - mylėti Dievą ir vienas kitą. Taip krikščionio gyvenimas įsišaknija ir įsitvirtina meilėje.

Kai kalbame apie įsišaknijimą meilėje, galime įsivaizduoti tvirtą, augantį medį, giliomis šaknimis, kurios ir įgalina jį išstovėti tiek sausrų, tiek ir nuožmių audrų metu. Medis yra gyvas, augantis organizmas. Taip ir krikščionio gyvenimas yra gyvi, besivystantys santykiai su Dievu ir kitais žmonėmis. Dievo meilė yra ta dirva, kurioje esame įsišakniję, ir tai neišvengiamai lemia mūsų meilės Dievui ir kitiems žmonėms augimą. Meilė Dvasios vaisių sąraše yra paminėta pirmoji (Gal 5, 22). Jei jūs gyvenate patirdami Šventosios Dvasios jėgą,  Jūsų gyvenime aiškiai reikšis ir meilė. Ir atvirkščiai, jei jūsų gyvenime negausėja meilės Dievui ir aplinkiniams įrodymų, tai liudija, kad jūs negyvenate pagal Dvasią. Geriausiu atveju, jūs esate kūdikis Kristuje, ir Jis dar neįsikūrė Jūsų širdyje, o blogiausiu - gali būti, jog jūs nesate tikras krikščionis. 

Kai kalbame apie įsitvirtinimą meilėje, galime įsivaizduoti didelį, masyvų pastatą, kurio pamatai įkasti giliai uoloje. Nors kyla potvyniai, dreba žemė, jis tebestovi, nes yra pastatytas ant uolos. Tai - meilės Dievui ir kitiems, kuri nesivadovauja nepastoviais jausmais ar aplinkybėmis, įvaizdis. Tai tvirta ir pastovu, tai apjungia visa gyvenime.

Turėtume būti realistai ir praktiškai taikyti tai, apie ką kalba Paulius. Kai kurie žmonės ateina pas Kristų  iš aplinkos, kurioje jiems buvo diegiama, kad meilė apskritai neegzistuoja. Jiems buvo pažįstamas tik pyktis ir smurtas, bet jie išgirdo apie Kristaus meilę, parodytą ant kryžiaus, patikėjo Juo kaip Gelbėtoju ir Viešpačiu ir įžengė į visiškai naują pasaulį. Tačiau nepatyrę tikros meilės tokie žmonės nežino, kaip mylėti kitus. Nuo ko jiems pradėti krikščioniškame gyvenime? Paulius pataria jiems leisti šaknis į Dievo meilę ir kloti meilės Dievui ir aplinkiniams pamatus. Meilė turi tapti visų jų minčių ir veiksmų pagrindine priežastimi.

Dažnai tokie naujai įtikėjusieji nukreipiami įgyti biblinių žinių. Taip, žinoti pagrindines Šventojo Rašto tiesas ir doktrinas yra iš tiesų svarbu - be pažinimo nėra krikščionio augimo. Tačiau jei įgysite žinių, bet nepuoselėsite meilės, tai tik maitins jūsų išdidumą (1 Kor 8, 1). Paulius sako, kad net jei mes turėtume visą pažinimą, bet neturėsime meilės, būsime niekas (1 Kor 13, 2). Taigi, ir mūsų siekis augti Dievo žodžio pažinimu turi praktiškai padėti mums mylėti Dievą ir aplinkinius.

Kartais naujai įtikėjusieji nukreipiami tarnauti Viešpačiui. Žinoma, kiekvienam tikinčiajam gyvybiškai svarbu naudoti Dievo jam patikėtas dovanas kam nors tarnaujant. Palyginimas apie talentus rodo, kad Dievas tikisi, jog mes naudosime ir dauginsime tai, ką Jis yra mums davęs. Tačiau jei toks tarnavimas nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs meilėje, tai neduos jokios naudos (1 Kor 13, 3).

Netgi jei jūs užaugote krikščioniškoje šeimoje, kurioje buvote mylimas ir nuo vaikystės jus mokė pirmiausia galvoti apie kitus, o ne apie save, jums vis tiek reikia įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje. Meilės Dievui ir aplinkiniams esmė yra mirtis sau, ir tai - visą gyvenimą trunkanti kova. Gal manote, jog esate mylintis asmuo, tačiau tuomet jūs nesieksite būtinai gauti tai, ko norite jūs.

Galbūt Dievas neatsako į jūsų maldas taip, kaip norėtumėte, kad Jis atsakytų, o gal jūs buvote paklusnus Dievui, bet jus netikėtai užklupo sunkūs išbandymai. Galbūt jūsų šeimos nariai nepritaria tam, ką Jūs norėtumėte daryti savaip, arba Jūs parodote kam nors meilę, bet jus išduoda ir įžeidžia, arba jūs nesavanaudiškai kam nors tarnaujate, bet niekas to nepastebi ir net nepadėkoja... Ir tai jus įskaudina.

Kaip medžio šaknų tvirtumą patikrina audra, o pastato pamatus - potvynis ar žemės drebėjimas, taip  išbandymai patikrina mūsų meilę. Ar grūmojate Dievui dėl to, kad Jis jus nuvylė? Ar pykstate ant tų, kurie su jumis pasielgė neteisingai ar buvo nejautrūs? Jei taip, jums reikia daugiau padirbėti prie savo krikščioniško gyvenimo pamatų, jums reikia giliau įsišaknyti meilėje.

2. Jei norime įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje, mums reikalinga Dievo jėga, kuri padeda įsikibti į Kristaus meilę kartu su visais šventaisiais.

Laiško efeziečiams 3 skyriaus 18 eilutėje įvyksta pokytis - nuo meilės apskritai pereinama prie Kristaus meilės mums. Graikų kalbos veiksmažodis galėti reiškia turėti stiprybės. Veiksmažodis suvokti reiškia įsikibti, įsitverti. Taigi Paulius meldžia, kad mes turėtume jėgų įsitverti arba suvokti beribę Kristaus meilę, kuri, paradoksalu, pranoksta suvokimą.

A. Kristaus meilės suvokimas ateina ne natūraliai, bet antgamtiškai. Frazės galėti suvokti arba turėti stiprybės įsikibti į šią beribę Kristaus meilę rodo, kad tai nėra lengvas ar žmogui pasiekiamas tikslas - jam pasiekti mums reikia Dievo jėgos. Ir, kaip tuoj pamatysime, tai nėra vienkartinis pasiekimas, bet visą gyvenimą ir netgi amžinybę trunkanti užduotis. Mes niekuomet negalėsime pasakyti: Aš tai pasiekiau! Ir mes nepriartėsime prie šio tikslo, jei nepatirsime Dievo jėgos per Šventąją Dvasią mūsų vidiniame žmoguje, Kristui per tikėjimą įsikuriant mūsų širdyse.

Turime būti atsargūs, nes mes visi pataikaujame sau galvodami: „Aš iš prigimties esu mylintis žmogus. Bėdos kyla dėl visų tų aplink mane gyvenančių savanaudžių, nemylinčių žmonių! Bet juk aš iš prigimties esu  mylintis žmogus!“ Nesąmonė! Norint tapti mylinčiu žmogumi ir sugebėti suvokti Kristaus meilę, mes turime mirti sau. O tam mums reikalinga Dievo jėga.

B. Tikinčiajam būtina suvokti Kristaus meilę. Teologas D. A. Karsonas (D. A. Carson) knygoje „Kvietimas dvasinei reformacijai“ pastebi, kad ši Pauliaus malda rodo, jog „Paulius mano, kad jo laiško skaitytojai, nors ir yra krikščionys, tinkamai neįvertina Kristaus meilės“. Tai nėra malda, kad mes labiau mylėtume Kristų, nors ir turėtume tai daryti. Greičiau Paulius meldžia, kad mes gebėtume geriau įsikibti į neaprėpiamą Kristaus meilę mums. Nors šis suvokimas turi ir intelektinę pusę, tai nėra susiję tik su intelektu. Paulius meldžia, kad mes, jau pažįstantys didžią Kristaus meilę, galėtume patirti ją vis gilesniuose lygmenyse. 

Kiekvienas Dievo vaikas vienokiu ar kitokiu būdu pažįsta Kristaus meilę. Tikriausiai kai pirmą kartą išgirdote Evangeliją, jūs išgirdote eilutę iš Evangelijos pagal Joną: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16) arba iš Laiško romiečiams: O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 8). Atsakyti į Evangelijos kvietimą galima tik pažinus didžiulę Dievo meilę Kristuje.

Visgi nors kiekvienas krikščionis kažką žino apie didžią Kristaus meilę, parodytą ant kryžiaus, ne visi pažįstame ją vienodai. Kai kurie yra tarsi kūdikiai Kristuje, ir kaip kūdikiai yra susikoncentravę į save. Jie mano, kad Kristus juos myli dėl to, kad jie verti meilės, yra mylėtini. Bet augdami Kristuje mes pamatome, kokios apgailėtinai nuodėmingos buvo mūsų širdys ir be Dievo malonės jos vis dar yra tokios. Ir visgi, o stebukle, Jis vis tiek mus myli! Ir Biblijoje skaitome apie Petrą, kuris išdavė Jėzų, bet Viešpats vis tiek jį mylėjo ir jį pakėlė. Mes vis giliau pažįstame Kristaus meilę, kai suvokiame, kad Jis myli mus, nepaisydamas visų mūsų nesėkmių ir nuodėmių.

Esu palaimintas, kad augau šeimoje, kuri mane mylėjo - dėl tėvų meilės jaučiausi saugus. Tačiau aš nesuvokiau, kaip stipriai jie mane mylėjo, kol pats sukūriau šeimą ir mes susilaukėme pirmagimės. Laikydamas ją rankose aš pajutau nepaprastą meilės bangą ir pagalvojau: „Atiduočiau gyvybę, kad tik apginčiau šį bejėgį, mažą, visiškai nuo manęs priklausomą žmogutį!“ Tuomet supratau: „Štai kaip mano tėvai mane mylėjo!“ Ir suvokiau: „Dievas myli mane nepalyginamai labiau!“.

Taigi, norint suvokti Kristaus meilę, reikalinga antgamtinė Dievo jėga, nes tai nėra suvokiama natūraliai.  Nesvarbu, kiek ilgai mes pažįstame Kristų, mums, tikintiesiems, reikia pažinti Jo meilę vis daugiau ir daugiau.

C. Kristaus meilę pažinti turime bendruomenėje. Paulius meldžia, kad mes pažintume šią neišmatuojamą Kristaus meilę kartu su visais šventaisiais. Žodis šventieji, žinoma, yra nuoroda į visus tikinčiuosius, ne tik kokius nors „aukštesnio lygio“ tikinčiuosius. Šventieji reiškia atskirti nuo pasaulio, atskirti Dievui.

Yra mažiausiai dvi priežastys, kodėl mums reikalingi kiti šventieji, kad augtume didžios Kristaus meilės pažinimu. Pirma, Kristaus meilę mes pažįstame labiau, kai girdime kitus tikinčiuosius pasakojant, kaip Dievas juos išgelbėjo ir padėjo jiems sunkių išbandymų metu. Nė vienas iš mūsų net nepriartėjome prie Kristaus meilės patyrimo pilnatvės, tad mes vis labiau imame ją vertinti ir suvokti, kai girdime istorijas apie Jo meilę kitiems. Net jei galėtume sukaupti visas visų laikų šventųjų istorijas, vis tiek nepasiektume Jo meilės gelmių gylio, nors, žinoma, būtume gerokai arčiau. Dėl to verta skaityti krikščionių biografijas - taip mes praturtiname save, nes daugiau pažįstame Dievo meilę.

Kita priežastis, kodėl norint, jog Kristaus meilės pažinimas augtų, reikia kitų šventųjų, yra tai, kad Jo meilė pasiekia mus per kitus tikinčiuosius. Dažnai mes augame meile tuomet, kai mums sunkiu metu kiti tikintieji pademonstruoja mums Kristaus meilę. Kartais mes augame Kristaus meile tuomet, kai kyla bendravimo problemų su kitais tikinčiaisiais. Jokia meilė nėra išbandyta, kol ji tėra tik teoriška ir neištirta tikrų gyvenimiškų santykių ugnimi. Tikra meilė turi būti išbandoma tarp žmonių. Mes turime augti pakantumu, kantrybe, gerumu ir atlaidumu. Džonas Stotas (John Stott) rašo: „Norint suprasti visą Dievo meilę, reikia visų Dievo žmonių.“

Taigi, krikščionio gyvenimas yra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs meilėje. Įsitvirtinti meilėje reiškia, jog mums reikalinga Dievo jėga, kad kartu su visais šventaisiais suprastume ir pažintume Jo meilę.

3. Kristaus meilės pažinimas - tai nesibaigiantis procesas, nes Jo meilė pranoksta pažinimą.

Paulius rašo, kad mes galime pažinti, koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą (Ef 3, 18-19). Tai apgalvotas paradoksas. Dalį Jo didžios meilės mes galime suvokti, ir tai - tikros žinios, ne spėlionės ar spekuliacijos. Tačiau mes niekada Dievo meilės nesuvoksime iki galo, nes ji nesuvokiama, ji pranoksta pažinimą. Netgi amžinybėje mes niekada nepasieksime taško, kai galėsime pasakyti, kad jau žinome viską, ką galima žinoti apie didžią Kristaus meilę mums, kad pažįstame ją iki galo.

Matmenys, kuriuos Paulius nurodo, tik pabrėžia Kristaus meilės didybę. Galite eiti į kairę ar į dešinę, pirmyn ar atgal, aukštyn ar žemyn, ir Jūs vis tiek neištirsite visko, ką galima sužinoti apie didžią Kristaus meilę. Nors pats Paulius tikriausiai neturėjo omenyje nieko konkretaus, pateikdamas tuos matus, daug rašytojų ėmėsi aiškinti įvairius to aspektus.

Trumpai tariant, galime manyti, jog Kristaus meilės plotis apima didžiulę minią, kurios negalima suskaičiuoti, sudarytą iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų (Apr 7, 9). Tai taip pat apima kiekvieną visų Dievo vaikų, gyvenusių visais amžiais, rūpestį. Joks mūsų rūpestis nėra už Jo meilės pločio ribų.

Kristaus meilės ilgis tęsiasi iš amžinybės į amžinybę. Laiško efeziečiams 1 skyriuje rašoma: Jis mus išrinko Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje. Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų (Ef 1, 4-5). Tai yra amžina meilė, kuri mūsų nepaleis!

Jo meilės aukštis mus kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6). Amžinas Jo tikslas mums - kad būtume šventi ir nekalti, kad pakiltume virš pagundymų, kurie taip lengvai mus apninka čia, žemai.

Jo meilės gylis privertė Jį palikti šlovę, aukštą poziciją danguje ir ateiti į žemę, kad gimtų kaip kūdikis. Tas meilės gylis įkvėpė Jį nepaprastoms kančioms ant kryžiaus, kur Jis, nepažinęs nuodėmės, tapo nuodėme dėl mūsų (2 Kor 5, 21). Jis nusileido iki mūsų nuodėmės gylio. Nors mes buvo sukilę Dievo priešai, Kristaus meilė mus atpirko iš nuodėmės vergijos ir padarė mus įpėdiniais drauge su Juo. Kaip rašė Čarlzas Veslis: Nuostabi meilė - ar gali meilė būti tokia, kad Dievas mirė už mane?

Mes niekada nepasieksime tokios didžiulės meilės ribos! Turėtume savęs paklausti: „Ar aš vis labiau pažįstu šią neaprėpiamą Kristaus meilę? Ar šiandien aš labiau patiriu Jo meilę nei prieš metus?“

4. Kristaus meilės pažinimas padeda dvasiškai bręsti.

Aukščiausia kopėčių pakopa (vartojant Sperdženo frazę) - kad Jūs būtumėte pripildyti Dievo pilnatvės (Ef 3, 19). Dievo pilnatvė tikriausiai kalba apie Dievo tobulumą. Paulius meldžia, kad mes pasiektume dvasinį tobulumą ir su pertekliumi būtume pripildyti visko, ko kupinas Dievas. Kai mūsų gebėjimai tai priimti auga, Jis pripildo mus vis daugiau ir daugiau. Pilnatvės idėja reiškia visišką dominavimą ar valdymą, kai Dievas tobulai valdo mūsų mintis, emocijas ir valią. Panašias frazes Paulius vartoja ir Laiške efeziečiams, kuriame jis teigia, kad tarnavimo tikslas - kad mes visi pasiektume tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręstume iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko (Ef 4, 13).

Ar įmanoma pasiekti tokią tobulybę šiame gyvenime? Didžiausi visų laikų šventieji mirties patale apgailestavo, kad jie yra apgailėtini nusidėjėliai, išgelbėti tik Dievo malone. Jie visi pripažino, kad nuolat darė klaidų ir turi trūkumų. Tačiau, kaip sakė Paulius (Rom 8, 29), Dievas iš anksto numatė ir paskyrė mus tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą. Mes žinome, jog Jis įgyvendins šį tikslą savo išrinktiesiems. Ir apaštalas Jonas sako: Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1 Jn 3, 2-3).  Taigi, mes turėtume prisijungti prie Pauliaus ir veržtis į tikslą aukštybėse, siekdami apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 14).

Apibendrinant

D. A. Karsonas pažymi, kad kaip meilės kupini namai skatina vaiko brandą, taip ir mes turime pažinti didžią Kristaus meilę mums Jo valdose, bažnyčioje ir dvasiškai bręsti. Martynas Loid-Džounsas rašė: „Didžiausia mūsų, krikščionių, yda, kad mes nesuvokiame Kristaus meilės mums.“ Ir priduria: „Kaip svarbu mums nuolat mąstyti apie Jo meilę! Kai mes tai pamirštame, mums atrodo, kad Dievas mus pamiršo ar paliko.“

Jei jūs paklaustumėte apaštalo Pauliaus: „Kas paskatino tave atsisakyti visko dėl Kristaus ir Evangelijos? Kaip tu galėjai viską ištverti ir nesiliovei tarnauti Kristui?“, tikiu, kad jo akyse išvystumėte ašaras, ir jis atsakytų: Aš gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Dar jis galėtų pridurti: Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38-39). 

Gyvenkite tuo, ir Jūs vis labiau dvasiškai bręsite.

Iš https://bible.org 
vertė Viktorija Valatkaitė

Bendrinti: