Kaip susiję šlovinimas ir teologija?

Šis komentaras parengtas remiantis interviu su Mike Cosperiu, kuris yra Kentukio Sojourno bendruomenės pastorius, dainų autorius, rašytojas, su žmona auginantis du vaikus. Jo mintys apie giesmių teologiją vertos kiekvienos krikščionių denominacijos dėmesio, tad siūlome susipažinti. 

Mūsų giedojimo tarnystė privalo būti teologiška. Todėl klausimas, kuris kyla, yra ne „ar susirinkime užsiimsime teologija, ar ne?“, tačiau „kiek gili bus mūsų teologija?“ Giedojimo tarnystės vadovo tikslas yra nuosekliai ir atidžiai rūpintis, kad teologijai būtų leidžiama „kalbėti“. Šis teologijos „balsas“ formuoja Bažnyčios gyvenimą ir veikimą. Savo ruožtu liturginio susirinkimo tikslas – šią Bažnyčios teologiją bei pamatines vertybes išreikšti ir „prakalbinti“.

Ši teologija turi būti labai skaidri. Reikia išvengti neaiškaus „vyniojimo į vatą“. Tai, kaip elgiamės ir ką darome susirinkę, formuoja tai, kaip bendruomenės žmonės mato gyvenimą ir tikėjimą. Mes arba aprūpiname juos maistu, arba suvedžiojame banalybėmis ir sentimentalumu. Kaip yra pasakęs Kevinas Twitas: „Mūsų susirinkimai turi paruošti žmones susitikti su mirtimi.“

Kai kurie mūsų susirinkimai (pvz., Romos katalikų šv. Mišių auka) yra labai struktūruoti, t. y. liturgiški. Tai kyla iš šlovinimo teologijos ir ekleziologijos (Bažnyčios teologijos).

Biblinė šlovinimo teologija sako, kad krikščionims tėra vienas pašaukimas šlovinti – Evangelijos pašaukimas. Ir tėra vienas šlovinimo Vadovas – mūsų giedantis Išgelbėtojas Jėzus Kristus. Tokie Biblijos tekstai kaip Laiškas hebrajams ar Apreiškimo knyga rodo, kad mūsų Išgelbėtojas yra šlovinimo šerdis. Jis veda mus į Tėvo šlovinimą, o Tėvas savo ruožtu kviečia mus garbinti Sūnų. Šventoji Dvasia siunčiama įsikurti mūsų širdyse. Ji padaro šį Evangelijos pašaukimą veiksnų ir ragina mus atsiliepti į jį šlovinimu.

Paskirties požiūriu, mūsų susirinkimų tikslas yra Evangelijos sudabartinimas. Kristaus veikimo sudabartinimas bei šio Kristaus veikimo šventimas, šlovinant Jį kaip mūsų gyriaus Priežastį, Tikslą ir Vadovą. Bažnyčiai šlovinimas yra bendrystė su Sūnumi, Jam šlovinant Tėvą; bendrystė su Tėvu, Jam šlovinant Sūnų; ir bendrystė Dvasioje, šlovinant Tėvą ir Sūnų.

Atsakingasis už giedojimo tarnystę nėra kokio nors „sakramento“ teikėjas. Jis yra tiesiog vienas iš Kristaus Kūno – Bažnyčios – narių. Tik Kristus gali nuvesti mus į Karaliaus Sosto menę. Tik Jėzus gali Dievo buvimą padaryti intymų ir galingai mus keičiantį. Ir tik Šventoji Dvasia gali pažadinti širdis.

Atsakingieji už giedojimo tarnystę, lygiai kaip ir pats Susirinkimas, kuris gieda, dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės tarpasmeninio šlovinimo apstybėje. Todėl esame pašaukti lavinti nuolankumą ir paprastumą kaip kertinę laikyseną šlovinimo atžvilgiu. 

Ekleziologija šiuo atžvilgiu yra labai svarbi. Naujajame Testamente matome, kad šlovinimą išsamiai aptaria tiek Jėzus (Jn 4), tiek Paulius (Rom 12), tiek Laiško hebrajams autorius. Galiausiai mūsų šlovinimo supratimas atsiremia į klausimą: „kodėl renkamės šlovinti?“

Čia galima išmokti paprastutę atmintinę: „Šlovinimas vienas, du, trys“.

VIENAS yra Tasai, kurį šloviname, – Triasmenis Dievas, Šventajame Rašte apreikštas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

DVI yra aplinkos, kuriose šlovinimas skleidžiasi. Viena vertus – visame asmens gyvenime (nesiliaujantis šlovinimas, atnašaujant patį savo gyvenimą kaip auką). Kita vertus – Bažnyčios susirinkime drąsinant ir ugdant vieniems kitus bei iš anksto išgyvenant Antrąjį Kristaus Atėjimą, kai žemė ir dangus bus suvienyti (Jeremy Begbie labai gražiai vadina tai „ateities aidu“).

TRYS yra tie, kurie šlovinimą girdi. Pirmasis – mūsų Triasmenis Dievas, kuris ir yra šlovinimas bei šį šlovinimą priima. Tačiau Biblija ragina nepamiršti ir kitų dviejų: susirinkusios Bažnyčios (Kol 3, 16, Heb 10, 23–24) ir pasaulio, kurio akivaizdoje Bažnyčia šlovina (1 Kor 14, 22–40).

Jei pradedame painiotis – pamirštame, KĄ šloviname, arba pametame pusiausvyrą tarp aplinkų, kuriose šloviname, bei Tų, kurie mūsų šlovinimą girdi – mūsų šlovinimas darosi klaidinantis, keistas ir netgi blogas.

Yra sakančių: „Kadangi šlovinti privalome vien tik Dievą, todėl priimtinos tik tos giesmės, kurios kalba išskirtinai apie Jį ir Jam. Nereikia giesmių kurios kreipiasi į žmones, nes šloviname ne žmones.“ Tai gera, tačiau nepilna mintis. Pamirštama, kad mūsų giedojimas skirtas ir Dievui, ir žmonėms. Pamirštama ir tai, kad, pavyzdžiui, Psalmynas aiškiai liudija, jog giedojimas žmonėms apie Dievą yra sveikintinas dalykas.

Kartais naujų žmonių atėjimo lūkestis tiek sureikšminamas, kad nebelieka „kaulų“ ir „mėsos“, kuriais būtų galima remtis ir „ant kurių“ būtų galima auginti bei ugdyti mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią. Vienokios ar kitokios Tradicijos svarba šiuo atveju tampa akivaizdi. Kai kurie netgi mano, kad Bažnyčia turėtų liautis giedojusi, nes tai gali pakenkti jos patrauklumui, o galiausiai – ir pačiai Bažnyčios misijai.

Tačiau tiek Biblija, tiek ir pati žmonijos istorija rodo, kad dainavimas yra giliai žmogiškas veiksmas. Mūsų beaistriame, nužmogintame ir į technologijas nukreiptame laikmetyje bei kultūroje, dainavimas yra vienas iš vėl padarančių žmogų žmogumi veiksnių, kuris vėl jungia mus tiek su istorija, tiek vienas su kitu. Biblija kviečia mus rinktis ir GIEDOTI. Dainavimo kultūros stygius Vakaruose yra liūdna tikrovė, tačiau tai nėra kažkas, ko Bažnyčia turėtų laikytis. Argi pažvelgę į U2ar Bruce Springsteen koncertus sakysime, kad žmonės nebenori rinktis kartu ir dainuoti? Ar nebus taip, kad mes savo susirinkimuose tiesiog nesugebame jiems pasiūlyti to, kas būtų verta giedojimo? O tai jau yra visai kas kita nei klausimas, ar Bažnyčia turėtų giedoti, ar ne.

Šlovinimas, be jokios abejonės, yra visą gyvenimą apimanti tikrovė. Tačiau kartu tai ir konkretūs veiksmai. Kai švenčiame liturgiją, mes „iš anksto“ liečiamės prie to, ką vadiname Dangumi. Mes – Kristaus Sužadėtinė – keliame vilties balsą, laukdami Kristaus šlovės apreiškimo pilnatvės.

Vėlgi žvelgiant kita kryptimi, galima sakyti, kad daugeliui grupių, kurios tarnauja giedodamos, stinga tikros šlovinimo teologijos. Kartais nėra įsisąmoninama, kam reikalingas Susirinkimas bei koks giedotojų tarnystės tikslas tame Susirinkime. Dažnai uždaviniu tampa tik emocinė dalyvių būsena ar tam tikros nuotaikos sukūrimas.

Visgi tikrasis matas, kuriuo turėtų būti tikrinama giedojimo tarnystė, yra ekleziologija – Bažnyčios kaip Susirinkimo ir kaip Kristaus Sužadėtinės teologija. Jei nepavyksta įsišaknyti biblinėje bei sakramentinėje ekleziologijoje, – kas tuomet nubrėžia gaires giedojimo tarnystei?

Neretai mūsų bažnyčiose ir pamaldose giedamų giesmių tekstai (o kartu neišvengiamai ir jų teologija) yra skoliniai iš kitų broliškų krikščionių bendrijų. Įdomu ir tai, kad maldos susirinkimuose vis labiau ryškėja tam tikras „vienodėjimas“, kuris kėsinasi išvirsti į evangelizmą (kai trinami skirtumai tarp denominacijų, ir krikščionybė nuskurdinama iki kelių elementų – Kristaus išpažinimo, Evangelijos skaitymo, Krikšto ir pan.).

Kažin ar neateina laikas, kai tiems, kurie tarnauja giedodami, reikėtų peržiūrėti ne tik giedamų tekstų teologiją, tačiau ir pačių susirinkimų dinamiką? Ką kiekviena bendrija turi savito? Kokius šio turtingo paveldo lobius galima suaktualinti ir „prakalbinti“ maldos susirinkimų ar liturgijos metu? Galiausiai čia vėl atsiremiame į tą patį klausimą – kas ir koks yra matas, kuriuo mes vertiname savo tarnystę ir ją planuojame? Kokius reikalavimus mūsų tarnavimas turėtų atitikti ir koks tarnavimas bus laikomas „sėkmingu“?

Juk Evangelija apima visą žmogaus gyvenimą. Ir žmogų, kaip Kristaus mokinį, ji ruošia visam gyvenimui: kančiai, mirčiai, džiaugsmui, gimimui, sėkmei, suklupimams ir t. t. Mūsų įsišaknijimo Evangelijos bei Eucharistijos slėpiniuose gylis daro tiesioginę įtaką mūsų tarnystei. Kaip gyvename su Dievo Žodžiu bei Eucharistijos dovana, kiek į šiuos slėpinius gilinamės, taip ir meldžiamės giedodami.

Johnas Wesley yra pasakęs, kad žmonės, išėję iš pamaldų, dažniau murmės po nosimi ne pamokslo, bet giesmės žodžius. Tie, kurie tarnauja giedojimo srityje, yra pašaukti būti ir teologais, ir ganytojais. Jie gali ir netgi privalo būti įgudę per giesmes mokyti bendrijos narius suprasti ir priimti Evangeliją su visa jos pilnatve, įtraukiančia kiekvieną gyvenimo sritį. Tokio tarnavimo auginti žmonės, ištikus sunkumams ar kančiai, sugebės melstis – širdyje ir atminty turės žodžių, kurie nuves juos iki Kryžiaus.

Parengta pagal Mike Cosper „Theology and Worship“

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-26-kaip-susije-slovinimas-ir-teologija/99949

Bendrinti: