Kentėti su kenčiančiais

Beveik pusketvirtų metų kone kasdien mano žmona kentė lėtinį skausmą. Suvokdamas, kad tai gali trukti ilgai, mąsčiau, kaip galėčiau jai padėti. Ji išgyveno daugybę baisių tyrimų, susitiko su begale gydytojų, girdėjo bauginančių prognozių bei, žinoma, kentė stiprų skausmą!

Tai nėra lengva, bet net ir tokiose situacijose Dievas yra geras - Jis išmokė mane kelių tikrai šlovingų dalykų apie bendrystę su tais, kurie kenčia skausmą.

Jo gerumas dejonėse

Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, - ne savo noru, bet pavergėjo valia, - su viltimi <...> Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 20. 22-23). Mes dejuojame, nes pasaulis paveiktas tuštybės, ir viskas vyksta ne taip, kaip turėtų. Tai kai ką pasako ir apie skausmą.

Dievas nesukūrė šio pasaulio kančioms. Ir noriu pasakyti, kad dejonės nėra blogai. Mes kenčiame, nes gyvename sugedusiame pasaulyje. Dievas yra Viešpats ir šioje situacijoje, bet tai nereiškia, kad mes nepripažįstame, jog mums sunku ir mes nenorime kęsti skausmo ar kentėti. Mums iš tiesų yra sunku, ir tai mums tikrai nepatinka! Skausmas, kančia - prakeikimo dalis, ir mes meldžiame Dievo: „Atitrauk tai!“ (2 Kor 12, 7-10).

Laiško romiečiams 8 skyriuje rašoma apie gimdymo dejones. Normalu, kad gimdanti moteris dejuoja, kaip normalu, kad dejuoja ir kenčiantys krikščionys. Krikščionys geriau už kitus žino, kad jų laukia kai kas geresnio, kai kas tobulo - ateis diena, kai mes akis į akį matysime Jėzų ir nepatirsime jokio skausmo. Dabar mes dejuojame su viltimi. Dejuojame, kad mūsų kūnai būtų atpirkti. Kai bus atpirkti ir mūsų kūnai, visos nuodėmės bei kančios bus patrauktos. Tada mes galėsime laisvai šlovinti Jėzų, nepatirdami jokio skausmo Jo akivaizdoje.

Kęsti lėtinį skausmą yra nepaprastai sunku. Mes neturėtume jo jausti, tačiau, deja, su tokia realybe  susiduria daugelis iš mūsų. Diena po dienos mes dejuojame, vildamiesi sulaukti dienos, kai skausmas pradings, ir mūsų kūnai bus atnaujinti.

Pasitikėjimas neviltyje

Dejonės su viltimi išlaisvina, tačiau tai - tik dalis atsako į skausmą. Dievas ne tik pažadėjo padėti, mums patiriant kentėjimus, bet pažadėjo ir tai, kad kančios mums išeis į gera.

Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia - taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi. Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį (2 Kor 1, 8-9). Apaštalas Paulius buvo labai prislėgtas ir nusivylęs gyvenimu. Jis tarsi nujaučia artėjančią mirtį. Tai išgyvena ir kenčiantys ilgalaikį, lėtinį skausmą. Pažiūrėkime, kaip Paulius mąsto apie išbandymus, - tai gali pakeisti ir mūsų gyvenimą. Viskas priklauso nuo to, kaip žvelgiame į kančią ir ją išgyvename.

Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius (2 Kor 1, 9). Kentėdamas Paulius nori geriau pažinti Dievą, suvokti savo priklausomybę nuo Jo. Priklausymas Dievui - tai ne išbandymo rezultatas, tai - išbandymo tikslas. Skausmas, kurį patiriame, gali būti ir drastiškas, netikėtas būdas, kaip Dievas rūpinasi savo vaikais.

Dievas nori, kad mes labiau pasitikėtume Juo, o ne savimi, kad suvoktume, jog esame nuo Jo priklausomi. Jis nenori, kad sveikata, patogumai ar stiprybė taptų mūsų stabais. Tokiose situacijose mes beviltiškai bandome patys rasti atsakymus. Tik dažnai nerandame jokios kitos išeities - tik šauktis Dievo. Mes pradedame suvokti, kad Dievas panaudoja kančią, o skausmas, kurį išgyvename, turi tikslą.

Tai - daugiau nei dejonės, tai - džiugus atsidavimas Dievui. Mes dejuojame ir giliau suvokiame, kad priklausome nuo Dievo, nei supratome nepatyrę šio skausmo. Jei pati geriausia dovana, kurią Dievas gali mums duoti, yra Jis pats, Jis maloningai išnaudoja visus būdus, kad tik mes artimiau Jį pažintume.

Garbinimas silpnume

Dejuoti yra gerai, kaip ir suvokti savo priklausomybę nuo Dievo, bet yra dar kai kas...

Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.“ Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 7-10).

Šios eilutės padeda suprasti, kad kentėdami mes galime ne tik išgyventi (dejuoti) ir pasikliauti Juo (priklausyti nuo Jo), bet ir garbinti! Iš tiesų, jei Dievo jėga tampa tobula silpnume, tai Dievas yra ypatingai geras ir padeda mums suvokti, kokie silpni esame, ir Jo stiprybė gali atsiskleisti tiek mumyse, tiek mums ir per mus.

Kančia nesukuria silpnumo, kančia jį tik pabrėžia. Tik kentėdami mes suvokiame savo silpnumą. Jei Dievo stiprybė pasireiškia silpnume, tai koks maloningas Dievas, kuris padeda mums suvokti mūsų silpnumą, kad liautumės pasitikėti savimi ir atsigręžtume į Jį, girtumės Jo jėga!

Mes galime daugiau nei tik dejuoti ir pasitikėti Juo, suvokiant, kad esame nuo Jo priklausomi. Net būdami silpni ar jausdamiesi sužlugdyti, mes galime Jį šlovinti. Jei dejonės padeda išgyventi audringoje jūroje, o priklausomybės suvokimas - balastas, padedantis išlikti ir nebūti nuneštiems bangos, tai garbinimas yra vėjas, padedantis mums atrasti džiaugsmą Kristuje.

Partneriai skausme

Pirmaisiais santuokos metais nežinojau, kaip palaikyti žmoną, kaip padėti jai kenčiant skausmą, bet dabar suprantu, kad mes esame partneriai skausme. Tai iš tiesų yra mūsų skausmas. Mes ir toliau kartu dejuojame, pasikliaujame Juo ir garbiname, ir darome tai kartu. Nors ir netobulai. Man vis dar skauda širdį, matant, kaip ji susigūžia žaisdama su vaikais ar kai jai reikia prigulti valandėlę pailsėti, nes buvome išėję pasivaikščioti.

Sunkumas ir širdgėla niekur nedingo, o lėtinis skausmas sėja pykčio ir melo sėklas, tačiau aš išmokau pasitikėti Jėzumi, kuris vienintelis yra tikros paguodos šaltinis, ir daryti viską, kad nukreipčiau žmonos žvilgsnį į Tą, kuris kentėjo mūsų vietoje. Jis žino, kaip sunku kentėti, ir yra maloningas Aukščiausiasis kunigas. Mes šloviname Jį, kad Jis leidžia mums vis labiau Jį pažinti, patraukdamas kitus dalykus. Jis duoda, Jis ir paima. Tebūna palaimintas Viešpaties vardas!

Viltis didesnė nei išgydymas

Daugybė tikinčiųjų kenčia didžiulį skausmą. Tačiau Dievas ne tik veda mus per kentėjimus, bet ir veikia, kai mes kenčiame skausmą. O kas, jei išgydymas niekada neateis? Ar mes viliamės ramybės, atgaivos, išgydymo jau čia? Ne, mūsų viltis nėra tik išgydymas, mūsų viltis yra pats Dievas ir tik Jis.

Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, - ne savo noru, bet pavergėjo valia, - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose (Rom 8, 18-22). Ši pastraipa pradedama ir pabaigiama mintimis apie kančią. Ir Biblijoje skaitome, ir iš patirties žinome, jog šiame gyvenime visi daugiau ar mažiau kenčiame. Daug sumaišties mes išgyvename todėl, kad gyvename žlugusiame pasaulyje, kurį Dievas prakeikė dėl nuodėmės. Žemė, kurią vadiname namais, „pajungta tuštybei“ (Rom 8, 20), ji užvaldyta korupcijos, čia aidi gimdymo dejonės. Šiame pasaulyje sumaištį kelia žemės drebėjimai, cunamiai, tornadai ir uraganai. Žinoma, kartais ištinka ir mažesnės, bet baisios bėdos, pvz., kyla problemų su pasėliais, kartais žemes užlieja potvyniai ar ant namų griūva medžiai. Pasaulis, kuriame gyvename, yra sugedęs ir pilnas tuštybės.

Tuštybė mumyse

Ne tik kūrinija, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 23). Visi, net ir krikščionys, kurie išgelbėti nuo pasmerkimo, kuriuose gyvena Dievo Dvasia, dejuoja kęsdami skausmą ir varginami sumaišties (Rom 8, 1-4). Kodėl?

Nes net ir tikintieji Kristumi turi gyventi nuodėmės sugadintuose kūnuose (Ps 51, 5). Parašyta: Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus - gyvensite (Rom 8, 13). Tai rodo, kad mūsų kūnas, net ir po to, kai pakvietėme Kristų į savo širdį, vis dar trokšta nuodėmės. Paulius pratęsia mintį, sakydamas, kad šie kūnai yra mirę (Rom 8, 10-11). Mumyse veikia ne tik nuodėmės, bet mes patiriame ir įvairias fizines kančias: lėtinį skausmą, autoimunines ligas, mus ištinka ūmūs negalavimai, vėžys ir kt. Mūsų kūnai „nyksta“ (2 Kor 4, 16). Ne tik kūrinija yra pilna tuštybės ir dejuoja, bet ir mes dejuojame dėl nuodėmės ir kančių. Esame pažeidžiami žmonės, gyvenantys beprasmiškame pasaulyje. Viskas turėtų būti kitaip.

Šiandien išgydytas, rytoj - išnykęs

Dažnai meldžiuosi dėl sergančių savo bažnyčios narių išgydymo. Apaštalas Paulius tris kartus prašė, kad būtų patrauktas dyglys iš jo kūno (2 Kor 12, 7-10). Apaštalas Jokūbas ragina vyresniuosius melstis už tuos, kuriems reikia išgydymo (Jok 5, 14-15). Gerai yra melstis ir prašyti, kad prakeikimo požymiai pasitrauktų, tačiau dažnai skausmas visgi nepasitraukia, išgydymas neateina...

Mes džiaugiamės, kai Dievas išgydo vėžį ar lėtinį skausmą, padarydamas stebuklą ar tam panaudodamas gydytojus. Džiaugiamės, kai prakeikimas pralaimi dar vieną mūšį, o Dievas maloningai parodo savo gerumą Dievo vaikų gyvenime. Tačiau net ir stebuklingas išgydymas gali būti laikinas ir pranykstantis. Net pagijus nuo daugybę metų varginusio lėtinio skausmo ar net jei vėžiu sergantis pacientas sužino, kad jo auglys nyksta, ar žmogus, kankinamas didžiulių negalavimų netikėtai išgyvena pagerėjimą, mūsų viltis visgi pranoksta bet kokį išgydymą šiame gyvenime.

Taip, mes garbiname Dievą už suteiktas dovanas, už išgydymą, bet turime suvokti, kad tai nėra svarbiausias mūsų tikslas ar didžiausia viltis. Iš tiesų žmogus, kuris jaučia skausmą dėl vėžio ar yra neįgalus, net ir pagijęs vis dar gyvena nykstančiame kūne. Net ir sveikiausias žmogus gyvena griūvančiame pasaulyje, kur bet kurią akimirką gali ištikti nelaimė ar jo kūną vėl gali užklupti liga.

Tuštybė šalia mūsų

Svarbu atrasti viltį Jėzuje Kristuje, nesudėti savo pasitikėjimo ir vilčių į išgydymą ar kitas aplinkybes, kad ir kokios geros jos būtų.

Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? (Rom 8, 23-24).

Įvaikinti į Dievo šeimą, buvome išgelbėti ir turime viltį, kad bus atpirkti ir mūsų kūnai. Nuostabu, kad nesame daugiau pasmerkti dėl nuodėmės (Rom 8, 1-4), puiku, kad priėmėme Kristaus dovanotą teisumą (2 Kor 5, 21), taip pat džiaugiamės žinodami, kad vieną dieną ir mūsų kūnai bus išgelbėti. Net ir sugedę, tuštybės pilni mūsų kūnai bus išvaduoti iš nuodėmės ir kančios, kad darytų tai, kam jie ir buvo sukurti -garbintų Jėzų Kristų.

Štai Laiške romiečiams užrašytas pažadas tiems, kurie kenčia skausmą: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta (Rom 8, 18). Todėl ir didžiausioji mūsų viltis yra ne kūno išgydymas dabar, bet jo atpirkimas Tą dieną.

Skausmo prasmė

Jei kenčiate, atminkite, kad vieną dieną visos jūsų ašaros bus nušluostytos ir jūs amžiams liksite su Jėzumi. Dievas visa kuria nauja, todėl ateis diena, kai atpirkta kūrinija garbins Jėzų atpirktais kūnais - galiausiai visomis savo jėgomis džiaugsimės ir šlovinsime Dievą. Nesvarbu, buvote sveiki ar sirgote šiame gyvenime, visais išgydytais ir giliais savo jausmais jūs išgyvensite Avinėlio, kuris buvo užmuštas už jus, grožio pilnatvę.

Didžiausias mūsų džiaugsmas yra ne nejausti skausmo ar išgirsti gerus tyrimų rezultatus, didžiausia mūsų viltis ir džiaugsmas - žinoti, kad ateis Diena, kai matysime Jėzų ne kaip per miglą, bet akis į akį, ir tai nebebus tuščia, tai bus tikra laisvė ir pilnatvė.

Didžiausia mūsų viltis yra ne kūno išgydymas dabar, bet kūno atpirkimas Tą dieną.

www.desiringgod.org
vertė Asta Glinskaitė
Bendrinti: