Keturi būdai kartėliui įveikti

Neseniai viena mergina paprašė manęs padėti jai įveikti kartėlį. Ją sužeidė skausmingi artimo krikščionio kaltinimai bei veidmainystė. Sunkus laikotarpis baigėsi, tačiau ji pastebėjo, jog kartėlis šio asmens atžvilgiu jos vis nepalieka.

Galiu ją suprasti. Prieš keletą metų ir aš buvau patekusi į panašią situaciją, kai mano dorumu buvo neteisingai suabejota. Visą laiką maniau, jog priešai, kuriuos Jėzus man įsakė mylėti, yra žmonės, kuriuos aš laikau priešais – jie arba yra netikintys, arba veda mane iš proto. Maniau, kad pati pasirenku, ką vadinti priešais, ir dažniausiai šiame sąraše nebūdavo nė vieno asmens. Tačiau netikėtai susidūriau su realybe, kad priešas gali pasirinkti mane ir trenkti tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Gyvenimas parodė, jog, kad ir kaip stengčiausi gyventi taikoje su visais žmonėmis, kas nors vis dėlto gali būti priešiškai nusiteikęs mano atžvilgiu. Ir tas kas nors gali netgi būti tikintysis! Tai buvo naujos rūšies skausmas, gundantis mane įsileisti kartėlį.

Žinote, ko aš tuo metu norėjau? Troškau teismo savo kaltintojui. Troškau būti išklausyta ir, kad būtų pripažinta, jog mane įžeidė. Norėjau būti reabilituota prieš tuos, kurie girdėjo išsakytas dvejones mano atžvilgiu, ir kad tai įvyktų ne rytoj ar kitąmet, bet šiandien pat. Tačiau nieko panašaus neįvyko...

Dievas yra daug geresnis man, nei aš to nusipelniau, todėl nebuvo nė menkiausios galimybės mano norams išsipildyti. Šiuo „metėlės ir tulžies“ (Rd 3, 19) kupinu laikotarpiu Jis išmokė mane tiesų, kurių kitu atveju nebūčiau nė ieškojusi.

Štai kelios tiesos, į kurias aš išmokau įsikabinti, kad neleisčiau širdyje suvešėti kartėliui.

Dievas žino, kaip viskas iš tiesų vyko.

Dievui žinomas bet koks mano pasiteisinimas. Jis puikiausiai žino abi šios istorijos puses ir, kas svarbiausia, žino tiesą, kuri yra kažkur per vidurį.

Mano troškimas nedelsiant išteisinti apjuodintą mano vardą, bent jau šiuo atveju buvo ne vietoje ir kilo iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Taigi, užuot kovojusi, kad būčiau išklausyta, išmokau patylėti. Aš prašiau Dievo, kad Jis parodytų man, kur aš prasilenkiau su tiesa, norėdama sušvelninti savo įsižeidimą ar neigdama savo nuodėmę.

Dievas mato ne tik mano kaltintojo, bet ir mano širdį.

Įsiskaudinusi raminau save mintimi, kad, jei Dievo žodžiu galima pasitikėti, vieną dieną mano kaltintojo nuodėmė bus apšviesta. Žinojimas, kad teisingumas galiausiai triumfuos, net jeigu tai įvyks ir ne šiame gyvenime, atnešė man ramybę.

Šiek tiek daugiau laiko užtruko, kol suvokiau, jog tą dieną bus atskleistos ir mano pačios nuodėmės! Mes visi galime pasitikėti, kad teisingas Teisėjas atliks savo darbą. Vieną dieną mano kaltintojo nuodėmė taps žinoma, mano – taip pat. Tą dieną aš įsikabinsiu į savo Gelbėtojo gailestingumą – maldausiu gailestingumo, nors ir nesu to verta... Ir jei nedarysiu to paties dėl savo kaltintojo, būsiu pati didžiausia veidmainė.

Taigi, dabar aš ne tik guodžiuosi, kad teisingumas bus apreikštas, bet ir pradėjau melstis už savo priešą –  kad jo būtų pasigailėta.  

Kartais įskaudinu ir aš...

Galbūt aš ir nenusipelniau to įžeidimo, tačiau sąmoningai ar nesąmoningai ir aš neabejotinai esu panašiai įskaudinusi kitus. Todėl, užuot jautusis pranašesnė už savo kaltintoją, ėmiau jausti jam užuojautą. Pradėjau prašyti Dievo, kad jis parodytų man mano pačios nuodėmes ir situacijas, kai aš įskaudinau ar sužeidžiau kitus.

Yra tik vienas neteisingai kentėjęs asmuo – Kristus. Visi kiti mes galbūt iš tikrųjų nuo ko nors nukentėjome, bet juk ir mes esame pakenkę kitiems... Taigi, kai kenčiame neteisingai, galime iš Kristaus pasimokyti ištvermės: savo tautos neteisingai kaltinamas Jis tylėjo. Jis pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 23). Na o prabilęs po to, kai buvo paskelbtas neteisingas nuosprendis, Jis meldė savo kankintojus, ne prieš juos.

Pagalvok apie tai: jokiu kitu metu mes nesame taip panašūs į Kristų, kaip tuomet, kai neteisingai kenčiame sužeisti tų, kurie turėtų mus labiausiai mylėti. Mes sakome, kad norime būti panašūs į Kristų. O jeigu tai reiškia, kad teks patirti ir panašius kentėjimus? Taigi, užuot klaususi Dievo, kodėl Jis leido įvykti tokiai neteisybei, aš prašau, kad kiekvieną tą skausmo trupinėlį Jis panaudotų tam, kad aš vis labiau tapčiau panaši į Gelbėtoją.

Aš turiu atstumti karčią kartėlio taurę.

Sunkių išbandymų laikus Biblija lygina su metėle ir tulžimi, kurių kartumas, jų paragavus, dar ilgam lieka burnoje. Turbūt didžiausia pagunda sunkumų metu yra išgerti tą mus apnikusios tulžies ar metėlės kupiną taurę, įsileisti tai į savo sielos gelmes ir puoselėti, verkšlenant teisingumo.

Žinoma, mus gali užgriūti kartūs išmėginimai, tačiau neįsileiskime širdin rūgštaus jų geluonies. Mes galime atstumti prie mūsų lūpų pridėtą karčią taurę. Tokį paveikslą matome ir Golgotoje. Kai mirties nuosprendis (paskelbtas tų, kurie labiausiai turėjo Jį mylėti) buvo įvykdytas, Jėzus šaukė iš troškulio, ir Jam pasiūlė tulžies troškuliui numalšinti. Kristus nusisuko ir negėrė. Mokslininkai nesutaria – kodėl: ar ši taurė buvo Jam pasiūlyta, norint gailestingai sutrumpinti kančias Jį nunuodijant, ar ji buvo pasiūlyta kaip nuskausminamoji priemonė, turėjusi padėti ištverti fizines kančias. Tačiau Jėzus nenorėjo susilpninti ar sutrumpinti savo kančias. Jis norėjo vieno – vykdyti savo Tėvo valią. Karčiausio išbandymo valandą Kristus atstūmė prie jo lūpų pakeltą kartėlio taurę.

Mes galime klaidingai galvoti, kad kartėlio kupina taurė numalšins mūsų skausmą, tačiau Kristus parodė mums geresnį kelią. Patiriant kentėjimus, mums visuomet bus pasiūlyta tulžies kupina taurė. Tačiau, mes, kurie jau esame ragavę gėrimo iš Gyvenimo taurės, neturėtume ieškoti paguodos gerdami šį kartų gėrimą. Mes, kaip ir Kristus, turėtume siūlomą kartybės kupiną taurę atstumti.

Neteisybės ir kartėlio sukeltą troškulį numaldyti gali tik gyvasis Evangelijos vanduo. Išgyvendami tą sunkųjį, kaip Biblija vadina, metėlės ir tulžies kupiną laiką, daug ir dažnai gerkime iš gyvosios Evangelijos šaltinio – iškeiskime kartėlį į viltį, nepalaužiamą meilę ir gailestingumą, kuris niekada nesibaigs tiek mums, tiek mūsų įžeidėjams.

Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje. Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė. Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo (Rd 3, 19–24).

http://www.thegospelcoalition.org

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: