Kodėl šventieji atsitraukia nuo Dievo?

Šventasis Raštas įspėja, kad daug tikinčiųjų bus įvilioti į neteisumo spąstus. Todėl turime būti atsargūs, kad nepasuktume klaidingu keliu.

Paskutiniaisiais metais išgyvenau daug skausmo, matydama, kaip mane supantys tikintieji dėl savo neapdairumo, savikontrolės stokos ir klaidingų pasirinkimų buvo pavergti priešo. Nors šėtonas ir yra visų blogybių autorius, negalime kaltinti vien tik jo.

Kiekvieną savaitę aš susitinku su žmonėmis, kurie nekreipė dėmesio į Šventosios Dvasios įspėjimus. Jie atsisakė nutraukti blogą įtaką darančius santykius, todėl visai be reikalo buvo įtraukti į apgaulės voratinklį, kuris jų gyvenimus traukia spirale vis žemyn. 

Iš įvairių pranešimų ir asmeninės patirties galime teigti, kad Šventoji Dvasia yra išliejama žemėje kiekvienai tautai. Mes gyvename laikais, kai visame pasaulyje išgelbėjimą randa daugybė žmonių. Tačiau daug tikinčiųjų sutinka, kad gyvename laiku, apie kurį antrame laiške Timotiejui sakoma, kad tai yra paskutiniųjų dienų sunkūs laikai (2 Tim 3, 1), kai klesti dvasinė apgaulė. Naujajame Testamente yra daugybė įspėjimų apie plačiai paplitusią apgaulę, kuri sugeba nuo tiesos atitolinti net ir tvirtai tikėjime įsišaknijusius žmones.

Vieną 1990 m. sausio naktį Viešpats pažadino mane iš miego. Savo dvasioje išgirdau Jo balsą: „Tu stebiesi, kaip išrinktieji gali būti apgauti, spėlioji, kaip žmonės, stiprių bažnyčių nariai ir, atrodytų, tikri krikščionys gali būti suklaidinti. Tu matysi, kaip nuo manęs nusigręš ištikimi bažnyčios lankytojai. Kai kurie jų pripažins savo nuodėmes, atgailaus ir sugrįš pas mane. Kiti užkietins savo širdis ir atsisakys atgailauti. Jų gyvenimai grius ir, kas yra blogiausia, jie keliaus į pragarą".

Dievas man parodė, kad apgaulės šaknys yra išdidumas ir susikoncentravimas į save, kaip ir sakoma Abdijo pranašystėje: Tavo širdies išdidumas apgavo tave (Abd 3). Būtent dėl to šėtonas buvo išvarytas iš dangaus (Iz 14, 12-15; Ez 28, 12-17).

Išdidus žmogus nemato savo silpnybių ir klaidų. Sutelkusiam dėmesį į save rūpi tik jo paties troškimai. Tačiau Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (1 Pt 5, 5). Nuolankūs žmonės žino, kaip stipriai jie yra priklausomi nuo Dievo.

Kai tik išdidumas ir perdėtas pasitikėjimas savimi įleidžia šaknis mūsų širdyse, dažnai mes atveriame duris ir kitoms apgaulės formoms. Taigi mes apsigauname:

1. Neskirdami laiko Dievo žodžiui. Jei kasdien skaitome Dievo žodį, ieškodami kasdienės išminties, Dievas gali vykdyti savo valią mūsų gyvenime. Viskas mūsų gyvenime bus lyginama ir sveriama pagal Jo Žodį.

Jo Žodis atidengia kūno kėslus ir reikalauja, kad kreivi sumanymai būtų ištiesinti. Dievo žodis padeda mums atskirti savo sielą - protą, valią, emocijas - ir dvasią - vidinį žmogų, kuriam kalba Dievas. Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hbr 4, 12).

Dievo žodis padeda mums pamatyti, ar mūsų motyvai yra teisingi, ar savanaudiški. Jis apkaltina mus, kai esame neteisūs, darome ką bloga, ir moko gyventi teisingai.

Savo sekėjams Jėzus sakė, jog jei jie nori būti tikri Jo mokiniai, jie turi pasilikti Jo Žodyje. Taip jie pažins tiesą ir tiesa juos išlaisvins (Jn 8, 31-32). Pasilikti Dievo žodyje reiškia ne tik jį skaityti ir girdėti jį pamokslaujamą, bet ir apsispręsti kasdien taikyti jį kiekvienoje gyvenimo sferoje, pagal jį gyventi (Jok 1, 22-25).

2. Apleisdami kasdienę maldą. Malda nėra vien tai, ką mes veikiame prieš pietus ar tam tikrą numatytą valandą. Tai yra atviras dvipusis bendravimas dieną ir naktį, kai Dievas ir Jo kūriniai kalbasi ir klausosi vienas kito.

Apaštalas Petras mus įspėja: Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose (1 Pt 4, 7). Kitaip tariant, niekada nepaliaukite melstis!

Biblijoje rašoma, kad Danielius buvo įpratęs melstis tris kartus per dieną (Dan 6, 10). Daugelį metų jis ir jo tauta buvo kitos karalystės nelaisvėje, tačiau jis nesiliovė puoselėti maldos ryšį su Dievu ir turėjo karalystėje didelę įtaką. Karalius matė, kad Danielius buvo išmintingas. Jis buvo puikios dvasios ir žmonės negalėjo jo dėl nieko apkaltinti, nebent tik dėl jo atsidavimo Dievui (Dan 6, 4-5).

Dešimtame Danieliaus pranašystės skyriuje rašoma, kaip Danielius meldėsi nesustodamas 21 dieną. Tuomet jam apsireiškė angelas, kuris papasakojo, kad jis buvo išsiųstas pačią pirmą dieną, kai tik Danielius pradėjo melstis, bet jam teko susikauti su Persų karalystės kunigaikščiu, kuris jam priešinosi. Kadangi  Danielius nepaliovė melstis, angelui į pagalbą atėjo arkangelas Mykolas. Kartu jie nugalėjo šėtono kunigaikštį ir atnešė Danieliui atsakymą (Dan 10, 1-13).

Maldos metu Dievas kalba į mūsų širdis, siųsdamas mintis ir įspėjimus. Tačiau jei nesimelsime, sudarysime galimybę įslinkti pagundai ir silpnumui. Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas (Mt 26, 41).

Jei nustosime melstis, mūsų dvasia nusilps ir mes nebūsime gabūs priimti gerus sprendimus. Jei norime daryti teisingus sprendimus, turime kiekvieną dieną kalbėtis su savo Kūrėju ir Gelbėtoju.

3. Mes apsigauname, kai nutraukiame teisingus ryšius su Dievu ir žmonėmis. Dievas mane įspėjo, kad daug bažnyčią lankančių krikščionių atitols nuo Jo, nes jų su Dievu ir Jo bažnyčia nesies teisingi saitai. Kai kurie apskritai nebelankys bažnyčios ar ims jas dažnai keisti ir niekada neįleis šaknų į jokią vietinę bažnyčią.

Vystyti teisingus santykius su Dievu reiškia atsiduoti Jam ir paklusti Jo autoritetui, Jo valdžiai. Tai reiškia klausyti ir paklusti visam Jo Žodžiui, ne tik toms dalims, kurios mums priimtinos.

Jei norime turėti teisingus ryšius su Kristaus Kūnu, turime paklusti vienas kitam Viešpaties baimėje (Ef 5, 12). Bažnyčia yra kur kas daugiau nei žmonių, turinčių bendrus interesus, susibūrimas. Būtina paklusti ir vietinės bažnyčios vadovams: Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga (Hbr 13, 17).

Kiekvienas žmogus turi būti nuolankus ir atviras, leisti kitiems dalyvauti jo gyvenime. Nėra nė vieno žmogaus, kuris žinotų visus atsakymus, ir nė vienas nėra  toks visažinis, kad jam nereikėtų kitų, aplink esančių žmonių, pagalbos, kad galėtų augti Viešpatyje.

Paklūsta tik nuolankus žmogus. Ir nusižeminti turime mes patys, - Dievas to nedarys. Tik nusižeminę mes paklusime Dievo vedimui, mintims, pataisymams ir Šventosios Dvasios tėkmei (Jok 4, 6-7). Kai paklūsti Dievui, gali pasipriešinti velnio pagundoms ir įveikti išbandymus, kaip juos įveikė Jėzus (Mt 4, 1-11).

Svarbūs yra ir teisingi santykiai namuose. Laiške efeziečiams Paulius ragina žmonas paklusti savo vyrams lyg Viešpačiui (žodžiai „lyg Viešpačiui" leidžia nepaklusti viskam, kas yra amoralu, užgaulu ar prieštarauja Dievo principams). Dievota žmona norės mylėti ir gerbti savo vyrą bei jam padėti. O vyras, kuris iš tiesų myli savo žmoną, kaip Kristus mylėjo bažnyčią, nuolatos už žmoną guldys savo gyvybę. Jis nesilaikys tvirtai įsikibęs savo troškimų ir nuomonės, bet bus lankstus, ir darys tai, kas geriausia jo žmonai ir vaikams.

Turėti teisingą santykį į Dievą galiausiai reiškia gyventi patiriant Jo ramybę ir besąlygišką meilę, kuri tarnauja kaip pamatas visiems kitiems mūsų santykiams. Dieviška meilė - agapė - sujungs žmones iš įvairių denominacijų ir kultūrų. Tai yra besąlygiška meilė, kuri pabrėžia „nepaisant to ar to", o ne meilė „dėl to". Pamažu, įkvėpdamas išsižadėti savęs ir siekti palaiminti bei pasitarnauti kitiems, ji sukurs tokį atsidavimą vienas kitam, kurio Dievas ir ieško.

4. Imti, bet nieko neduoti - taip pat apgaulės spąstai. Pastebėjau, kad žmonės, kurie savaičių savaites sėdi ir tik priima žinią, bet ja nesidalija su kitais, dvasiškai apsnūsta, tampa kritiški ir greiti teisti kitus. Paprastai jie ima elgtis tarsi turėtų pakankamai žinių ir jų jiems užtektų iki pat gyvenimo galo.

Duoti reiškia šį tą daugiau, nei tik liudyti ar aukoti pinigus Dievo darbams. Tai taip pat reiškia ir atiduoti Jėzui savo gyvenimą, kad galėtume dalintis su kitais tuo, ką patys gavome.

Jei Kristaus Kūnui priklausytų tik į save dėmesį sutelkę nariai,  nejaučiantys jokios atsakomybės dėl aplink juos gyvenančių žmonių, krikščionybė niekada nebūtų taip išplitusi po pasaulį ir galiausiai ji išnyktų.

Jėzus sakė: Dovanai gavote, dovanai ir duokite (Mt 10, 8). Iš Dievo malonės mes gavome išgelbėjimo, atleidimo, laisvės, išgydymo, atstatymo ir kitas dovanas. Dabar mūsų, tikinčiųjų, misija turi būti perduoti kitiems tas tiesas, kurias pažinome, kad ir jie išsigelbėtų iš pragaro, būtų perkelti į Dievo karalystę ir patirtų tai, ką Jėzus nori nuveikti jų gyvenime.

Neatstumkime Dievo, išgirskime mylintį Jo balsą. Tai perspėjimo signalas, skambantis tiems, kurie klausys. Laikas per trumpas, kad gyventume kaip papuola, atsisakydami studijuoti Dievo žodį, melstis ir vystyti artimus santykius su Dievu ir Jo bažnyčia. Mes nuolatos turime stengtis padėti kitiems pamatyti tiesą arba išsaugosime tik negyvą religiją, be Dievo gyvybės.

Budėkime, kol dar gebame pastebėti ir priimti nuostabius Šventosios Dvasios darbus. Mūsų gerovė, kaip ir kitų žmonių išgelbėjimas, priklauso nuo mūsų dvasios budrumo. Jei saugosime savo širdis, kad jos degtų meile Jėzui bei Jo Žodžiui, ir būsime pasiruošę patarnauti, mes nenutolsime nuo Dievo, bet, priešingai, puoselėsime tikėjimą. Mes galime padėti ir tiems, kurių meilė atšalo, kurie yra drungni ar kurių širdys apsunkusios.

Jei nebūtų pavojaus tikintiesiems būti apgautiems, Jėzus mūsų dėl to neperspėtų. Aš tikiu, kad Jis mus myli ir vis dar perspėja.

Iš žrn. „SpiritLed Woman" (2000 m. balandis/ gegužė)

vertė Raimonda Jašinauskienė

 

 

Bendrinti: