Kodėl visada „kaltas“ pastorius?

Jei kalbama apie bažnyčios sveikumą ir gyvybingumą, ir ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi, paprastai kaltinamas pastorius.

Pastoriams nuolat kalbama, kad bažnyčia negali išaugti labiau, nei jie sugeba vadovauti. Tai iš dalies teisinga: prastas vadovas - silpna bendruomenė, geras vadovas - gera bažnyčia. Bet gali būti ir taip: geras vadovas - maištinga bažnyčia? Tačiau kodėl gi nekalbama apie „gerą" ir „blogą" bažnyčią? Kodėl smerkiamas pastorius, bet ne visa bendruomenė? Apie pastorius taip pat kalbama, kad jie gauna daug pasitikėjimo, todėl turi nesistebėti, susilaukdami ir tiek pat kritikos. Tačiau taip pat suvokiama, kad vadovavimas bažnyčiai ir bažnyčios gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis. Todėl toliau išskyriau keletą priežasčių, kodėl kai kurie bažnyčioje mano, kad visada „kaltas" pastorius...

...nes kartais jis tikrai kaltas. Būkim sąžiningi. Kartais pastoriams vertai priekaištaujama dėl bažnyčios sveikumo ir gyvybingumo trūkumų. Netinkamos nuostatos, tinginystė, smulkmeniškumas ar kitoks nederamas elgesys lemia neveiksmingą vadovavimą, ir bažnyčia palaipsniui tampa nevaldoma. Taigi, kartas pastoriui yra už ką priekaištauti.

...nes pastoriai lengvai pasiekiami, vieši „taikiniai". Tačiau kartais yra ir kitų priežasčių, lemiančių bažnyčios gyvenimo trūkumus, kurios nepriklauso nuo pastoriaus. Pavyzdžiui, pastorius - lengvai pasiekiamas taikinys susierzinusiems ir nepatenkintiems asmenims. Ką gi dar galima apkaltinti nei tą žmogų, kuris atstovauja bažnyčios veidą? O tai - pastorius. Juk sunku apkaltinti nepatinkantį pastatą, biudžetą ar programą. Kartais sudėtingiau išreikšti priekaištus asmenų grupei - diakonams, vyresniesiems. Paprasčiau priekaištauti pastoriui, vienam, pastebimam asmeniui.

...nes pastoriui nesunku „permesti" savo pačių klaidas. Kartais pastoriai susilaukia priekaištų, tapę tarsi ekranu, į kurį bažnyčios nariai „projektuoja" savo pačių nusivylimus bažnyčia ir asmenines nesėkmes. Juk paprasčiau priekaištauti kitiems - ypač pastoriui - negu spręsti asmenines nuodėmės ar nepaklusnumo problemas.

...nes tiesa ne tik išgydo, bet ir žeidžia - tad žmonės norėtų tik pusės tiesos. Pastorius, kuris pamokslauja Dievo žodį, kartkartėmis jaučiasi kaip „spirginamas ant ugnies", nes tiesa ne visada būna maloni, ji kartais teisia ir žeidžia. Ir visiškai natūralu, kad žmonės priešinasi šiam apkaltinimui, ateinančiam iš Žodžio, įkvėptam Dvasios ir sąžinės. Tokiu atveju girdimi kaltinimai: „Pastorius pamoksluose linkęs į asmeniškumus" arba „Jis turėtų pažiūrėti į save" - ir šiuos kaltinimai skiriami asmeniui, kuris kalba tiesą vietoj to kad būtų leidžiama tiesai vesti į atgailą ir nuolatinį dvasinį augimą - geriau „numušti" skelbėją, negu priimti skelbiamą žinią.

...nes kyla problemos dėl asmenybių skirtingumo. Bažnyčią sudaro įvairiausi žmonės, kurių asmeninės savybės labai skirtingos. Tai daro bažnyčią įdomia. Bet taip pat tai gali sukelti trintį, ypač jeigu mes tikimės, kad kitas bus „panašus į mane". Asmeniniai skirtumai turi priminti mums, kad vienybę galime atrasti Kristaus asmenyje, o ne stengdamiesi suvienodinti visus asmeninius skirtumus, kurie yra bažnyčioje. Pastorius gali būti visai kitoks asmuo, nei aš, tačiau tai nesudaro pagrindo kritikai. Tai, kad asmuo kitoks, nėra jo trūkumas. Dievas naudoja įdomius, o kartais ir keistus žmones, kurie nuolat trokšta vykdyti Jo valią.

...nes skiriasi bendravimo stilius. Greta asmenybės skirtumų egzistuoja ir bendravimo stiliaus skirtumai. Žmonės įprastus dalykus išreiškia skirtingais būdais. Ir tai ypač pastebima bažnyčioje ir pastoraciniame darbe. Tačiau skirtingas bendravimo stilius nesudaro pagrindo konfliktams arba kritikai.

...nes vyksta dvasinė kova. Paaiškinimas, kodėl tarp pastoriaus ir bažnyčios narių dažnai yra konfliktas, gali būti tai, gali būti pagrįstas dvasine kova. Kiekvienas asmuo atsako už savo veiksmus ir nuostatas. Bet negalime būti naivūs. Šėtonas ir kiti pragaro demonai nenori matyti pastoriaus ir kitų žmonių drauge dirbančių Evangelijos ir Dievo karalystės labui. Todėl kuo daugiau Dievo žmonės gundomi priešiškai žvelgti vieni į kitus, tuo labiau trukdoma Dievo karalystės darbui. Ir dažną kartą konfliktą tarp pastoriaus ir jo kaimenės lemia tokie gundymai.

...nes nenorima paklusti autentiškam bibliniam vadovavimui ir autoritetu. Autoritetas, tai naujai skambantis žodis. Bet pastoriui pagal Bibliją pavesta vadovauti bažnyčiai, naudojantis bibliniu autoritetu. Šis autoritetas neturi būti nulemtas asmenybės arba užtikrinamas tik savo jėgomis. Vietoj to, pastoriaus autoritetas apima tik tiek, kiek jis tarnauja pagal Dievo žodį ir Dievo tiesą. Dievo žodžiu paremta jo valdžia su nuolankumu išreiškiama jo ganomiems žmonėms, kuriems jis skelbia žodį ir tarnauja. Tačiau net jeigu vadovaujama taip, mes gyvename pasaulyje, kuriame  asmens nepriklausomumas pasiekė zenitą, o paklusnumas autoritetui arba atskaitomybė tampa tiesiog neįsivaizduojamais dalykais. Jeigu pastorius naudojasi Dievo žodyje numatytu autoritetu, kai kurie bendruomenės nariai pasišiaušia. O kilus konfliktui, dėl to apkaltinamas pastorius. Šiuo atveju kaltinamas tik pastorius, ir niekada - išdidūs žmonės.

...nes bažnyčios nestatomos per vieną naktį, ir tokiomis, kokios yra, netapo per vieną naktį. Kai bažnyčioje išrenkamas naujas pastorius, lūkesčiai jo atžvilgiu yra dideli. Tačiau jeigu ne viskas vyksta taip, kaip buvo tikėtasi, pastoriui imama priekaištauti. Sakoma, kad jis nepateisino pasitikėjimo. Kyla konfliktai, ir kaltinamas pastorius. Vėlgi, kartais pastorių yra kuo apkaitinti - jie gali veikti per greit ar pernelyg impulsyviai. Tačiau dažniausiai nesugebama suprasti, kad bažnyčia - tai irgi asmenybė, panaši kaip ir atskiras žmogus. Ir šis eklezinis bažnyčios veidas nesusikuria per vieną naktį, ir per vieną naktį jis nepakeičiamas. Todėl kaltinti pastorių, kad jis per trumpą laiką nepajėgia pakeisti bažnyčios veido, kuris formavosi ne vienerius metus, - tai trumparegiškumas.

...nes taip pridengiamas nepaklusnumas. Dievo žmonės gali būti nepaprastai ištikimo. Tačiau Dievo žmonės gali būti ir neįtikėtinai nepaklusnūs - o taip pat ir pastoriai. Panašiai kaip ir santykiuose tarp Izraelio ir Mozės, kartais Dievo žmonės nori nužudyti savo vadovus, kad pridengtų savąjį paklusnumo trūkumą, o kartais vadovai trokšta pašalinti savo sekėjus, o kartais Dievas teisia ir vienus ir kitus. Kartais žmonės savo nepaklusnumą ir galimybę kritikuoti bažnyčios vadovus naudoja kaip priedangą menkam savo atsidavimui.

...dėl susikaupusio kartėlio ir priekaištų. Galiausiai, kartais pastoriai tampa nepelnytų ir nepagrįstų priekaištų taikiniu, nes bažnyčioje susikaupė Dievo žmonių nuodėmės. Nors tiesa ir tai, kad pastorius gali priimti kietakaktiškus sprendimus, tačiau lygiai taip pat teisinga, kad konfliktai, kartėlis, pavydas, neapykanta, įtarumas ir nuodėmingumas gali susikaupti metams bėgant, o tada išsilieti ant nieko neįtariančio pastoriaus. Pelnytai ar nepelnytai pastorius gali tapti ta vieta, kurioje žmonės išvalo savo sielos nuodus.

Vienoje bažnyčioje, kurioje tarnavau pastoriumi, buvo ponas, kuris manė, kad bažnyčioje geriau viską išmano už mane. Jeigu aš sakydavau „Gerai", jis sakydavo - „Blogai". Jei aš sakydavau, kad tai mėlyna, jis tvirtindavo, kad geltona. Kai skaitydavau Bibliją ir pamokslaudavau, jis sėdėjo paskutinėje eilėje ir nepritardamas purtydavo galvą. Jis skleidė apkalbas apie mane, mano žmoną ir šeimos narius. Jis ardė bažnyčią. Man buvo priekaištaujama dėl visko. Nežinojau, ką daryti.

Tačiau vieną dieną gavau iš dievoto diakono puikų patarimą. Sėdėjau jo kieme po ąžuolu ir liejau jam širdį dėl to, ką minėtas ponas daro man, mano šeimai ir mano bažnyčiai. Diakonas atidžiai klausėsi. Kai baigiau, jis tarė man: „Sūnau, tas žmogus jau buvo toks, prieš tau čia ateinant, toks yra ir tau atėjus, ir pasiliks tokiu, kai tu išeisi. Nesijaudink dėl jo". Kitais žodžiais tariant, man nėra dėl ko priekaištauti. Jis gali pasakyti man klaidas, kurias darau būdamas pastoriumi, bet negali kaltinti manęs dėl visų dalykų. Tą akimirką, Dievas nuėmė sunkią naštą man nuo pečių. Nors būdamas pastoriumi, galiu būti problemų dalimi, bet taip pat galiu dalyvauti, ir jas spręsdamas.

Dr. Kevin Shrum tarnauja jau 29 m. metus, šiuo metu jis tarnauja pastoriumu Inglewoodo baptistų bažnyčioje Nashville mieste, JAV Tenesio valstijoje. Jis taip pat yra teologijos profesorius-adjunktas Vienybės universitete Jackson mieste.

Vertė Dalia Janušaitienė iš www.christianpost.com