Mes skundžiamės, nes greitai pamirštame

Kiekvieną kartą skaitydamas Išėjimo knygą jaučiuosi apstulbęs. Kaip izraelitai galėjo taip skųstis? Kaip jie galėjo būti tokie nepastabūs, tokie kvaili ir tokie užuomaršos?

Ką tik Visatos Dievas su pačiu galingiausiu žmogumi žemėje pasielgė taip, kaip mažas vaikas su skudurine Onute - 
Dievas ne tik pažemino faraoną; Jis palaužė jo dvasią ir atskleidė jo bejėgiškumą. Vergai ir jų Dievas išėjo, palikdami šalyje netvarką. Tokios galios apraiškos sukėlė pasaulyje baimės ir pagarbos kupinus atgarsius. 

Mirtį nešanti „dvasinė amnezija“ 

Visgi izraelitų atsakas į šį įstabų išlaisvinimą iš Egipto nebuvo tik šlovinimas, garbinimas ir visiškas pasitikėjimas. Deja, vis dažniau pasigirsdavo murmėjimų - skundai, bambėjimas, priešgyniavimai... „Moze, nebėra vandens! Moze, mes norime mėsos! Moze, ant mano pėdų prisitrynė pūslių! Kas paskyrė tave mūsų vadovu? Moze, ar jau atvykome?“ Labai greitai izraelitus ištiko „dvasinė amnezija“, kuri aptemdė izraelitų širdies akis. Kaip jie galėjo taip greitai pamiršti tokį didingą ir stebuklingą Dievo išlaisvinimą?

Tokia dvasinė amnezija, kai žmonės pamiršta Dievo išvadavimą ir aprūpinimą, yra mirtina liga. Izraelitai, matę didžiausius stebuklus, kai jų kišenės buvo pilnos egiptiečių brangenybių, skundėsi dykumoje neturį tokių patogumų, kokius pasiūlytų penkių žvaigždučių viešbutis. Ir tai nebuvo tiesiog nuovargio, galvos skausmo ar sumažėjusio cukraus kiekio kraujyje pasekmė. Murmėjimo priežastis - netikėjimas. Jų širdyse ėmė kirbėti mintis: „Aš žinau geriau nei Dievas. Reikėjo pasikliauti savo pačių planu, o ne Dievu.“

Kodėl mes skundžiamės

Tokios mintys kirba mūsų širdyse. „Kurgi pietūs, brangioji? Ir vėl pietums - maisto likučiai? O kurgi baltymai? Ar tik tiek šiandien sugebėjai pagaminti? Ar galėtum pakeisti tą nešvarią šluostę? O kas čia per lipni dėmė ant kėdės?“ Manau, kad puikiai sugebu būti toks pats kaip ir tie izraelitai. „Dieve, aš žinau kad Tu mirei ant kryžiaus ir atleidai visas mano nuodėmes, Tu išgelbėjai mane nuo amžinų kančių ir suteikei galimybę amžinai džiaugtis Tavo artumu, bet šiandien pietums teturime makaronų...“

Murmėjimas, verkšlenimas ir nedėkingumas nėra tik širdies reakcija į aplinkybes, tai - mūsų atsakas Dievui. Izraelitai bambėjo dėl savo vergystės, murmėjo, kai jiems vadovauti pradėjo Mozė, ir niurzgėjo saugiai vedami per dykumą. Jų nusiskundimus lėmė ne aplinkybės - nepasitenkinimo šaknis glūdėjo jų širdyse. 

Tai galima pasakyti ir apie mus. Iš širdies kylantis dėkingumas nepriklauso nuo sąskaitos banke, gydytojų diagnozės ar pagyrimų už gerai atliktus darbus. Nedėkingumas ir bambėjimas - nesvarbu, kokia tavo gyvenimo situacija ar kančia, - taip pat atspindi tavo širdį. Nedėkingumas ir bambėjimas yra nuodėmė. „Dvasinė amnezija“ - tai mirtina liga, kuri užnuodija tavo tikėjimą ir slopina džiaugsmą labiau nei bet koks vėžinis susirgimas. Ši liga prasiskverbia iki pat „šaknų“ ir apnuodija širdį iš vidaus. 

Sielos chemoterapija

Ar įmanoma apsisaugoti ir išvengti tokio dvasinio užmaršumo? Kaip išrauti tą piktą šaknį, kuri nuodija mūsų tikėjimą ir slopina džiaugsmą? Priešnuodis labai paprastas - reikia tiesiog prisiminti, nuolat prisiminti galingą Dievo išlaisvinimą ir atpirkimą. Saugiai paslėpti tai mintyse, nuolat apie tai galvoti. Galima net apklijuoti namų sienas Rašto eilutėmis ar vaizdais, kurie primintų šią žinią, užsirašyti ar kitaip fiksuoti atvejus, kai sulaukiame pagalbos iš Dievo, ir kiekvieną rytą tai prisiminti. 

Išėjimo knygoje Dievas davė mums pavyzdį. Ką tik Izraeliui buvo pateiktas meniu ateinantiems keturiasdešimčiai metų - iš dangaus krentanti mana. Šešias dienas rinkti, paskutiniąją iš jų surinkti dvigubai, o septintąją dieną ilsėtis. Bet Dievas įsakė Mozei dalį surinktos manos laikyti inde, kad tauta prisimintų Dievą ir būtų Jam dėkinga (Iš 16, 32-33).

Čia akivaizdūs du stebuklai. Pirmasis stebuklas - Dievas 40 metų maitino kelis milijonus žmonių iš dangaus krentančia mana. Jokios alergijos gliutenui, jokios „mažiau angliavandenių“ dietos ar maistinių medžiagų stygiaus. Dievas maitino savo žmones stebuklingai ir mokė juos suprasti, kad Jis ir rytoj gali ir parūpins jiems kasdienės duonos, t. y. visko, ko jiems reikia.

Kitas stebuklas - mana, kurią Dievas liepė surinkti į atskirą indą, visą tą laiką nesugedo, priešingai nei kasdien iškrentanti mana (Iš 16, 20). Dievas pasirūpino, kad toji mana inde nesugestų ir taip primintų izraelitams, kad Jis ne tik neleido manai sugesti, bet ir gali išlaikyti savo žmones gyvus net ir dykumoje. Tas baltos manos indas buvo priminimas, kad Dievas rūpinasi. Taip, kaip Dievas rūpinosi išvesdamas žmones iš Egipto, taip Jis rūpinasi jais ir negyvenamoje dykumoje.

Turime prisiminti

Tą pačią žinią Dievas šiandien perduoda ir tau. Jeigu nuolat skundiesi, murmi, ne dėkoji, bet verkšleni dėl susiklosčiusių aplinkybių, Dievas maloniai ragina mus prisiminti didingą išpirkimą ir aprūpinimą.

Minutėlę stabtelk ir pamąstyk, ką Dievas padarė tavo gyvenime:
prisimink, kaip Dievas apsaugojo tave nuo „tavo gyvenimo laivo sudužimo“;
prisimink, kaip Dievas maloningai leido tau augti dievotoje šeimoje;
prisimink, kaip Dievas parodė tau tavo nuodėmės šlykštumą;
prisimink, kaip išlikai gyvas po baisios autoavarijos ar kitos nelaimės...    

Prisimink, kaip tavo žmona, sesuo ar mama įveikė krūties vėžį;
prisimink, kaip Dievas siuntė draugų, kurie padėjo tau eiti tikėjimo keliu;
prisimink, kaip Dievas padėjo tau tuomet, kai neturėjai darbo;
prisimink, kaip Dievas stebuklingai tave išgydė.   

Prisimink, kokių neįtikėtinų dalykų tu meldei, ir Dievas tau atsakė;
prisimink, kaip neturėdamas pinigų savo pašto dėžutėje radai voką su reikiama suma;
prisimink, kaip gyvai tau atsivėrė Evangelija;
prisimink Dievą.

Priešnuodis „dvasinei amnezijai“ yra pastangos prisiminti maloningą Dievo išlaisvinimą. Pats faktas, kad tu, buvęs nusidėjėlis ir Dievo priešas, dabar esi mylimas Jo vaikas, jau yra stebuklas. Neleiskime, kad šis stebuklas išbluktų iš mūsų atminties. Nuolatos tai prisiminkime.

Tegul šis raginimas prisiminti pažadina mumyse džiaugsmą ir gilų dėkingumą už tai, kad Dievas mus myli, pažįsta kiekvieną asmeniškai ir mumis rūpinasi. 

Iš http://www.desiringgod.org 
vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: