Mylėk bažnyčią labiau nei savo svajonę apie ją

Tai skirta ne tik mokytiems, ekleziologiją išmanantiems žmonėms, ne tik pastoriams ir vyresniesiems, galvojantiems, jog Biblijoje yra aprašyta bažnyčios tvarka ir struktūra, nors ir jiems. Kalbu apie save, galbūt ir apie jus.
Dėkoju Dievui už jus ir džiaugiuosi, kad galiu save laikyti jūsų bendradarbiu Kristaus karalystėje.

Žinote, kalbant apie bažnyčią, egzistuoja vienas pagundymas, kuriam mes, žmonės, esame linkę pasiduoti - mes galime kur kas labiau pamilti savo svajonių bažnyčios viziją nei bažnyčioje esančius žmones. Galime būti panašūs į nevedusį vyriškį, kuriam be galo patinka svajoti apie žmoną, tačiau sukūrus šeimą, mylėti žmoną, realų žmogų, jam kur kas sunkiau. Arba galime būti panašūs į mamą, kuriai svajonė apie idealią dukrą daug svarbesnė nei pati dukra.

Todėl mums visiems, kurie iš Dievo įkvėptų knygų, konferencijų ir tarnavimų daug išmokome apie „sveiką bažnyčią“, čia reikėtų pasisaugoti. Mes esame linkę labiau įsimylėti sveikos bažnyčios idėją, nei mylėti tą bažnyčią, į kurią mus atvedė Dievas.

Neseniai nugirdau pokalbį: vienas bažnyčios vyresnysis skundėsi šeima, leidusia savo vaikams dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, kai pro juos buvo siunčiama lėkštelė su sulaužyta duona. Mane pribloškė vyresniojo tonas. Jis buvo suirzęs ir pyko: „Kvailiai! Ir kaip jie drįso?!“ Tačiau tie žmonės buvo „nemokytos avys“. Žinoma, jie to nežinojo. O Dievas šį vyresnįjį jiems skyrė ne tam, kad šis skųstųsi, bet tam, kad jis juos mylėdamas pamokytų, kaip geriau. Šiuo atveju atrodo, kad vyresnysis viziją, kaip turėtų atrodyti biblinė bažnyčia, vertino labiau nei tuos žmones. Iš tiesų panašiai pasielgti labai lengva.

Aš nesakau, kad mes turime mylėti žmones ir pamiršti apie teisingą biblinį mokymą, lyg tai būtų du skirtingi dalykai. Taip mes supriešintume Dievo meilę ir Dievo žodį. Tačiau, juk jei ką nors mylime, trokštame tam žmogui gera, ir tik Dievas nustato, kas yra gera. Mylėti savo bažnyčią reikštų siekti, kad ji augtų į tai, ką Dievas apibrėžia kaip gera, norėti, kad bažnyčia augtų ir bręstų tokiu būdu, kaip nurodo Biblija. Paprasčiau tariant, jei mylite savo vaikus, norite, kad jie būtų sveiki, tiesa?

Taigi, ką turiu omeny, sakydamas, kad turime labiau mylėti pačią bažnyčią nei savo svajonę apie ją?

Grįžkime prie Evangelijos

Kristus mirė už bažnyčią, todėl ji tapo Jo nuosavybe. Jis visiškai su ja susitapatino. Jis suteikė jai savo vardą. Štai kodėl persekiojantys bažnyčią persekioja patį Kristų (Apd 9, 5), ir štai kodėl nusidėdami prieš kokį nors krikščionį, nusidedame Kristui (1 Kor 8, 12; plg. 6, 15). Mes visi, po vieną ir visi kartu, atstovaujame  Kristų.

Pagalvokime, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad Kristus suteikė savo vardą nesubrendusiems krikščionims, krikščionims, kurie per daug kalba narių susirinkimuose, leidžia savo vaikams dalyvauti Viešpaties Vakarienėje ir nerūpestingai gieda šlovinimo giesmes. Kristus susitapatino ir su tais krikščionimis, kurių teologija negili ir netobula. Kristus rodo į krikščionis, klaidingai besipriešinančius biblinėms valdžios struktūroms, bažnyčios tvarkai ir sako: „Jie tai pat yra mano atstovai. Jei nusidėsite krikščionims, nusidėsite man!“

Kokia neišmatuojamai plati, gili ir nenusakoma Kristaus meilė! Ji padengia daugybę nuodėmių ir apkabina nusidėjėlį. Dar daugiau - Kristus visa esybe ir šlove susitapatina su nusidėjėliu, sakydamas: „Jie bus vadinami mano vardu, o mano šlovė bus jų šlovė.“

Argi neturėtume visada grįžti prie Evangelijos?

Atsiduokite patys, o ne atiduokite kažką savo

Vienas teologas padėjo man suprasti svarbų evangeliškos meilės bruožą, parodydamas, kuo skiriasi atsidavimas ir atidavimas kažko savo. Atiduodamas kažką savo, atiduodu tai, ką turiu - dažniausiai išmintį, džiaugsmą, turtą ir jėgas. Žinoma, taip darydamas aš nieko neprarandu, nes atiduodamas sulaukiu pagyrimų. Iš tiesų galiu atiduoti viską, ką turiu, netgi savo kūną sudeginti, bet neturėti meilės. Kai atsiduodu, iš tiesų ne tik atiduodu tai, ką turiu, bet atiduodu savo esybę. Aš susitapatinu su tavimi: pradedu rūpintis tavimi ir tavo reputacija, nes į tave ir save žiūriu kaip į vieną. Bet kokia man tenkanti šlovė tampa tavąja, ir aš džiaugiuosi visa tau tenkančia šlove, nes tai yra ir mano šlovė!

Būtent taip mes turėtume mylėti vieni kitus bažnyčioje, nes taip Kristus mus pamilo. Mes ne tik priimame vieni kitus, bet ir susitapatiname vienas su kitu - dalijamės šlove ir sielvartais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai (1 Kor 12, 26). Mes laikome vienas kitą didesniais už save, kaip Kristus pasielgė su mumis (Fil 2, 1-11). Ir jei mes - tos pačios šeimos nariai, esame broliai ir seserys (Mt 12, 50; Ef 2, 19 ir t. t.) Jei įžeidi mano brolį, įžeidi mane. Jei apgaudinėji mano seserį, apgaudinėji mane.

Jis mirė už tave, krikščioni. Jis mirė ir už mane. Todėl mes ir galime Jam atstovauti ir būti kaip Jis.  (Taip, Jis yra ir mūsų meilės vienas kitam galutinis tikslas, nes Jis iš meilės mirė už mus, kad mes galėtume mylėti Tėvą, kuris yra svarbiausias Jo meilės objektas).

Mylėti bažnyčią labiau nei savo svajonę apie ją reikštų mylėti žmones dėl to, kad jie priklauso Jėzui, o ne todėl, kad jie laikosi teisingų bažnyčios priesakų, nors tie priesakai gali būti geri ir bibliški. Tai reiškia, kad turime juos mylėti dėl to, ką padarė ir pasakė Kristus, o ne dėl to, ką daro jie. Jei mylime savo vaikus, mes norime, kad jie būtų sveiki. Ir jei mylite savo vaikus, juos mylėsite ir tada, kai jie bus sveiki, ir tada, kai jie sirgs, tiesa?

Be abejo, mes galime džiaugtis, kai brolis ar sesuo įgyja vis daugiau teologinio išmanymo. Mes džiaugiamės didesne vienybe, kuri gimsta vis geriau pažįstant tiesą (žr. 2 Jn 1). Tačiau evangeliška meilė - Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai, - apglėbia ir ne tokius brandžius brolius ar seseris, nes tokia meilė pagrįsta Kristaus, o ne brolio, tobulumu ir tiesa.

Turėtume tapatintis ir su silpnais tikinčiaisiais, kaip ir su stipriais. Galbūt tau artimesnis yra labiau subrendęs brolis, kuris vadovaujasi tokiomis pačiomis teologinėmis tiesomis kaip ir tu. Puiku. Tačiau jei tas panašios teologijos besilaikantis brolis norės, kad tu, kaip ir jis, paniekintum mažiau teologijoje susigaudantį ar ne tokį brandų žmogų, primink jam tėvo sūnui pasakytus žodžius iš Evangelijos pagal Luką: Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado! (Lk 15, 31-32).

Vyresnieji, mylėkite savo kaimenę kaip sūnus ir dukteris. Palaikykite juos ir tada, kai jie mėtys į krepšį baudos metimus, ir tada, kai jie pargrius bėgdami žaidimų aikštelėje. Tegu jų juokas ir baimė tampa jūsų juoku ir baime. Pakęskite jų kvailystes. Jei jie su jumis kalbės paniekinančiai, neišsigąskite. Keikiami laiminkite. Atminkite, jog iš nuodėmės pinklių širdis ištrūksta labai negreit, ir kartais nieko negalima padaryti, kad šį procesą paspartintume. Būkite tokie kantrūs, koks kantrus jums buvo Dievas.

Pasitelksiu dar vieną palyginimą - bažnyčią turėtume mylėti „ir gerais, ir blogais laikais, turte ir skurde, ir tuomet, kai sveikata džiugins, ir kai užklups liga“, net jei ir negali pažadėti, kad būsi drauge, „kol mirtis mus išskirs“. Ar neturėtume būti atsidavę bažnyčiai kaip savo paties kūnui, nes juk taip Kristus pamilo tave ir mane?

Kaip mylėjo Paulius

Apaštalas Paulius mylėjo bažnyčias - jis buvo atsidavęs tarnas, ne tik atiduodavo save. Filipiečiams jis rašė, kad jie yra jo pasigyrimas ir vainikas (Fil 4, 1), kaip ir tesalonikiečiai (1 Tes 2, 19-20).

Ar mes savo bažnyčioje neklusnius ir teologiškai neišprususius krikščionis laikome savo džiaugsmu ir vainiku? Ar esame su jais tiek susitapatinę? Paulius džiaugiasi ir giriasi bažnyčiomis (2 Kor 1, 14; plg. 2 Tes 1, 4), o tu?

Korintiečiams Paulius rašė, kad jie yra jo vaikai, o jis - jų tėvas per Evangeliją (1 Kor 4, 14-15). Taip pat jis galvojo ir apie galatus, Timotiejų ir Titą (Gal 4, 19; 1 Tim 1, 2; Tit 1, 4). Kaip dažnai iš Pauliaus lūpų liejasi meilės ir ilgesio žodžiai! Jis plačiai atveria savo širdį ir trokšta, kad bažnyčios darytų tą patį (2 Kor 6, 12-13). Jis trokšta juos matyti ir būti kartu su jais (Rom 1, 11; Fil 4, 1; 1 Tes 3, 6; 2 Tim 1, 4). Jis jų visų pasiilgo „Kristaus Jėzaus nuoširdumu“ (Fil 1, 8). Paulius žino, kad patiria sielvartą bažnyčios paguodai ir išgelbėjimui, o jei jis guodžiamas, tai - bažnyčios nusiraminimui (2 Kor 1, 6). Apaštalas Paulius ne tik atidavė save bažnyčioms, šiek tiek pasilikdamas sau, kaip Ananijas ir Safyra, bet visiškai joms atsidavė. Ir Paulius taip mylėjo ne tik subrendusius krikščionis. Paskaitykite jo laiškus, ir netrukus įsitikinsite, kiek daug buvo netobulų bažnyčių!

Te Dievo Dvasia augina mūsų meilę, kad mes galėtume sekti Pauliumi, kaip Paulius sekė Kristumi.

www.thegospelcoalition.org vertė Jurga Domarkaitė
Bendrinti: