Palikite tai, kas vaikiška

Prieš kelis dešimtmečius mes patyrėme didžiulį Dievo Dvasios išsiliejimą. Tūkstančiai žmonių išgyveno dramatiškus pokyčius. Bažnyčios tapo nebe sekmadieninių susirinkimų vieta, bet dinamiško gyvenimo centrais. Įsisenėjusias religines tradicijas pakeitė spontaniškas garbinimas.
Pasireiškė ir daugiau dvasinių dovanų - išgydymų ir pranašavimo dovanos, atgimė malda.

Sunkiai tverdamas iš džiaugsmo, stebėjau, kaip gimsta nauja tikinčiųjų karta. Kaip mylintis tėvas, palinkęs virš miegančio kūdikio lovelės, buvau laimingas, įsivaizduodamas, kaip nuostabu bus matyti juos bręstančius, įgyjančius tvirtą charakterį, išmintį, vis labiau pažįstančius Dievą ir panašėjančius į Kristų.

Deja, kai kurie tikintieji niekada nesuauga, jie bendrauja su Dievu lyg būtų kūdikiai, savanaudiški vaikai ar nerangūs paaugliai. Bažnyčioje nemažai tikinčiųjų, kurie išpažino Kristų Viešpačiu, buvo išgelbėti, bet nustojo augti. Tikiu, kad atėjo laikas atsisakyti vaikiškumo, palikti viską, kas trukdo augti su Dievu, ir... suaugti.

Trys tikinčiojo gyvenimo etapai

Pirmame Jono laiške minimos amžiaus grupės, charakterizuojančios tikinčiojo gyvenimo etapus: (a) vaikeliai - tai simbolizuoja tik ką išsigelbėjusius, (b) jaunuoliai - tai kalba apie brandą ir (c) tėvai, kurie atspindi tobulumą (1 Jn 2, 12-14).

Vaikeliai: atsivertimas

Krikščioniškas gyvenimas turi tobulėti. Atsivertimas yra pradinis, bet ne galutinis taškas. Nuostabu žinoti, kad mūsų nuodėmės atleistos, kad seni dalykai praėjo ir dabar - viskas nauja. Dievo Dvasia apsigyveno mumyse ir mes esame Jo dieviškosios prigimties dalininkai. Laiško Hebrajams autorius tai vadina didžiu išgelbėjimu (Hbr 2, 3). Tačiau atsivertimas yra tik naujo gyvenimo Kristuje pradžia.

Dvasinis vaikas, kaip ir tik ką gimęs kūdikis, turi daugybę trūkumų: jam trūksta stiprybės, išminties, įžvalgos ir valios, jo pasaulis sukasi tik apie jį. Visi jį maitina, tenkina jo poreikius, rodo nuolatinį dėmesį ir saugo. Jo gebėjimas duoti yra labai ribotas, o poreikiai - beribiai.

Deja, šiandien, kaip ir Pauliaus dienomis, bažnyčioje nemažai dvasinių vaikų, kurie vis dar tebėra kūdikiai: jie reikalauja nuolatinės priežiūros ir visai neatsižvelgia į kitų poreikius ar Dievo tikslus.

Daugelis mūsų prisimena, koks nelengvas yra perėjimas iš vaikystės į paauglystę: keičiasi kūnas, vystosi protas, santykiai tampa sudėtingi, didėja atsakomybė. Taip ir dvasiniame gyvenime: pereidami į kitą dvasinio gyvenimo etapą, mes patiriame didžiausius sunkumus ir nepatogumus. Tai - šio proceso dalis, ir jei nebenorime būti vaikais, turime trokšti palikti seną ir siekti naujo.

Jaunuolis: branda

Apaštalas Jonas kreipiasi ir į jaunuolius, kurie paliko tai, kas vaikiška. Jaunuoliai jau supranta, kad egzistuoja kažkas daugiau, ne tik „žaislai“. Jie trokšta Dievo žodžio. Skirtingai nuo mažų vaikų, kurie nuo konfliktų yra saugomi, jaunuoliai jau suvokia, ką reiškia kovoti dvasines kovas. Jų nesužlugdo konfliktai ir aplinkybės. Branda vertinama ne pagal tai, kiek turime problemų, bet pagal tai, kaip su jomis susitvarkome.

Kartą viena išmintinga moteris pasakė: „Daug Dievo žmonių yra kaip termometrai - jie nuolat keičiasi, priklausomai nuo aplinkos. Kiti gi yra kaip termostatai - pastovūs ir nuoseklūs, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės.“ Dievas trokšta, kad žmonės pakiltų virš aplinkybių ir išmoktų nuosekliai ir pergalingai gyventi, remdamiesi Jo teikiama stiprybe.

Tėvai: tobulumas

Pažvelgę į vaikus ir jaunuolius, galime pagalvoti ir apie tėvus. Dažnai stebiuosi, kodėl apaštalas Jonas tiek mažai apie juos rašė. Apie vaikus jis rašė konkrečiai: Rašau jums, vaikeliai, nes dėl Jo vardo atleistos jums nuodėmės. <...> nes pažinote Tėvą (1 Jn 2, 12-13). Jaunuoliams jis sakė: Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes nugalėjote piktąjį, <...> nes jūs stiprūs ir jumyse laikosi Dievo žodis (13-14 eil.). O kreipdamasis į tėvus Jonas tik pasako: Rašau jums, tėvai, nes pažinote Tą, kuris yra nuo pradžios (13-14 eil.). Kuo jie skiriasi nuo vaikų, kurie taip pat pažino Tėvą?

Dėl savo riboto supratimo vaikas pažįsta Dievą tik kaip Tėvą. Patyręs Jo meilę, atleidimą, aprūpinimą ir apsaugą, apgaubtas Dievo dėmesio, vaikas yra laimingas ir ramus. Jam atrodo, kad Dievas egzistuoja tik tam, kad tenkintų jo asmeninius poreikius.

Ką gi Jonas nori pasakyti, teigdamas, kad tėvai pažino Tėvą? Manau, čia Jonas kalba apie gilų Dievo apreiškimą ir supratimą. Kaip žmona pažįsta savo vyrą daugiau nei jų vaikai, taip ir tėvai pažįsta Dievą giliau ir artimiau nei dvasiniai vaikai.

 Ar pastebėjote, kad Jonas dažnai vartoja frazę „nuo pradžios“? Savo pirmąjį laišką jis pradeda: Kas buvo nuo pradžios... (1 Jn 1, 1). Evangelijoje jis taip pat rašo: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jn 1, 1), o Apreiškimo knygoje: Ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina (Apr 1, 4). Galbūt čia ir glūdi to, ką Jonas nori pasakyti apie tėvus, esmė?

Jonas mato Dievą kaip Alfa ir Omega - pradžią ir pabaigą. Tėvai buvo išgelbėti ir pasiekė brandą, jie tobulėjo, suprasdami ir pažindami Dievo mintis, Jo tikslus jų gyvenimui ir Bažnyčiai, todėl, norėdamas apibūdinti dvasinius tėvus, ir pasirinkau žodį tobulumas.  Kitaip tariant, Dievas mato visumą, o ne jos dalį. Tik suvokę, kas Dievo mintyse buvo nuo pradžių, mes galėsime atpažinti daugybę nebrandumo pavojų ir išvengti netinkamo mokymo klaidų bei trūkumų. Tai padeda pamatyti ir aiškesnę esamos situacijos perspektyvą.

Pagalvokime apie Kristaus gyvenimą. Kai fariziejai Jo paklausė, ką Jis mano apie skyrybas, Jis nepradėjo cituoti naujausių apklausų rezultatų. Atvirkščiai, Jis iškart susiejo šį klausimą su Dievo mintimis: pradžioje taip nebuvo (Mt 19, 8). Jėzus suprato savo Tėvo Dievo mintis, kelius ir tikslą.

Šiandien, kai etika, moralė ir kitos vertybės yra nuvertinamos, mums Bažnyčioje ypatingai reikia „tėvų“ - dvasiškai subrendusių vyrų ir moterų, žmonių, kurie supranta Dievo mintis ir Jo amžinuosius tikslus, kurie nesižavi pasauliu, bet puoselėja santykius su Dievu, suvokia atradę didžiosios dovanos perlą, ir atiduotų viską, kad tik jį gautų.

Smėlio dėžėje žaidžiantys krikščionys ar dvasiniai tėvai?

Vis tik „dvasiniais tėvais“ netampama per naktį. Brandai reikia laiko ir pasikeitimų. Mes visi, nesvarbu kokio esame amžiaus, ne itin mėgstame pokyčius - juk patogiau mėgautis tuo, kas pažįstama. Vaikams lengviau likti namuose ir žaisti, nei eiti į mokyklą ir sėdėti suole.

Savo knygoje „Tėvo namuose“ Korė ten Bum (Corrie ten Boom) prisimena savo pirmąją dieną mokykloje, kaip ji verkė ir murmėjo, nes neteko to, kas jai buvo įprasta, kaip ji negalėjo susitaikyti su laisvės apribojimu: Mano lėlė Kasperina ir aš ruošėmės vakarėliui. Mama ir teta Ana gamino vaišes, o aš, sėdėjau po stalu - čia buvo mano mėgstama žaidimų vieta - čia jaučiausi saugi... Suspaudžiau Kasperinos rankutę ir sušnabždėjau: „Mes liksime savo slaptoje vietelėje...“

Tačiau vėliau Korė rašė: „Ateina laikas, kai visi vaikai, net ir maža mergaitė iš Olandijos, kuri įsistvėrusi laikėsi laiptų turėklų, kuriam laikui turi palikti tėvo namus...“

„Neisiu į mokyklą. Aš moku skaityti, tėtis išmokė aritmetikos, o Kasperinai reikia manęs namuose.“ Nuspręsta.

„Žinoma, tu neisi į mokyklą viena, Kore. Aš eisiu kartu“, - pasakė tėtis.

Tėtis pasilenkė, jo barzda kuteno mano viršugalvį, kol jis bandė atkabinti mano pirštus nuo turėklų. Aš vis garsiau ir garsiau verkiau. Galiausiai mano ranka atsirado tėčio rankoje, ir jis beveik tempė mane gatve į mokyklą. Maniau, kad mano ranka lūš... Tėtis turėjo paminti savo orumą ir, dėvėdamas nepriekaištingą kostiumą bei važiuodamas karieta, pareikšti draugams, kad jo dukra protestuoja prieš visą pasaulį.

Žinojau, kad tėtis nepyko, bet jo valia buvo įstatymas, ir aš turėjau paklusti.<...>

Atvykusi į mokyklą, pamačiau berniuką, kurį tėtis atnešė ant rankų (aš bent jau ėjau pati!). Jis verkė net garsiau už mane. Jis atrodė taip baisiai, kad man jo pagailo. Pagalvojau, kaip baisiai atrodžiau kitų akyse ir iškart nustojau verkti.

Tėtis paleido mano ranką. Mano pirštai nelūžo, tik širdis buvo kiek įskaudinta. Jis pabučiavo mane ir pasakė, kad pasibaigus pamokoms, jis lauks manęs namuose. Žinojau, kad jo rankose būsiu saugi...“

Kai Dievas veda mus į dvasinę mokyklą, mes jaučiamės panašiai - nenorime naujos atsakomybės ir apribojimų. „Tai pernelyg sunku, - gailiai bambame. - Tai reikalauja iš manęs tiek daug jėgų.“ Kai kurie iš mūsų taip ir nori grįžti į pažįstamą kiemą ir toliau žaisti smėlio dėžėje. Normalu, kad vaikai žaidžia su smėliu, bet suaugusiems tai jau netinka.

Laikas judėti pirmyn

Siedama vėlesnius savo gyvenimo įvykius su vaikiška patirtimi, Korė ten Bum pasakoja, kaip Dangiškasis Tėvas buvo priverstas „atlaisvinti į turėklus įsikibusius jos pirštus“, kad ji neprarastų jai skirtų palaiminimų ir įvykdytų Dievo numatytus tikslus: Daug keliavau ir buvau pavargusi - nuo svetimų lovų, įvairaus maisto, naujų žmonių ir patirčių. Man patiko vienas prabangus namas su dideliais kambariais, todėl nusprendžiau ten apsistoti ir mėgautis patogiu gyvenimu Olandijoje, nors ir žinojau, kad Dievas tokiam mano sprendimui nepritarė.

Tame name buvo daug mano baldų, bet buvo kambarys, kuriame buvo brangiausi mano daiktai: mano mylimųjų nuotraukos ir suvenyrai, primenantys laimingus mūsų šeimos gyvenimo metus. Tos nuotraukos buvo tarsi tie laiptų turėklai - mano rankos buvo stipriai įsikibusios į praeitį, bet Dangiškojo Tėvo rankos buvo stipresnės...

Dangiškasis Tėvas prabilo man: „Paklusk man, Kore. Aš laikysiu tave už rankos. Noriu, kad tu paliktum šiuos namus. Vėliau tu man už tai padėkosi. Dabar to nesupranti, bet tai - vienas didžiausių mano palaiminimų tau.“

Tėvo ranka buvo tvirta, bet aš žinojau, kad Jis mane myli. Vėl susidėjau daiktus ir išvykau į JAV. Viešpats laimino mane ten. Žmonių skaičius susirinkimuose augo, o aš stebėjau, kaip žmonės ėjo iš tamsos į šviesą, iš vergystės į laisvę. Šlovinau Dievą, kad Tėvo rankos buvo stipresnės už manąsias.“

Laisvė ir saugumas, kuriuos patiriame vaikystėje, tikrai nuostabu. Brangūs prisiminimai gali paguosti, bet siela ilgai tuo maitintis negali. Jei norime patogiai stovėti ant saugios praeities žemės, mes netobulėsime. Turime paleisti praeitį, įsikibti į stiprią Dangiškojo Tėvo ranką ir leisti Jam vesti mus į savo Dvasios mokyklą, kur galėtume bręsti ir matyti išsipildančius Jo tikslus.

Iš kn. „For God’s Sake, Grow Up!“

vertė Asta Glinskaitė