Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, <…> kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 10-14).
Mes privalome saugoti savo širdis nuo to, kas gali trukdyti mūsų dvasinio gyvenimo kokybei. Priešingu atveju negalėsime teisingai suprasti dvasinių principų ir neteksime to, ką mūsų dvasiniam augimui Viešpats yra paruošęs geriausio. Jei nesiimsime priemonių, negatyvi įtaka palaipsniui pakenks jau pasiektam progresui, dvasinis jautrumas nusilps ir mes pradėsime jaustis lyg Viešpats būtų labai toli ir mes Jam neberūpėtume.
Jei nesieksime ieškoti ir išlaikyti Jo artumą savo kasdieniame gyvenime, prarasime jautrumą dvasiniams dalykams ir susidomėjimą asmeniškai pažinti Viešpatį. Jei nuoširdžiai trokštame to, ką Jis yra paruošęs geriausio, tai viską, kas nedera su Jo valia ir tikslu, ar trukdo Jam darbuotis mumyse, privalome atnešti prie kryžiaus. Tik tada bus padėtas tvirtas pamatas giliai ir nepertraukiamai draugystei su Viešpačiu.
Bendraudami su Viešpačiu vis daugiau suvoksime ir suprasime dvasinius dalykus, vis labiau ir sugebėsime Jam paklusti, labiau vertinsime nuolatinį Jo artumą, Jo darbus savo gyvenime.
Pažvelkime į Dovydo gyvenimo situaciją, kai Viešpats jį ruošė būti Izraelio karaliumi vietoje Sauliaus. Netrukus po to, kai Samuelis jį patepė būti karaliumi, Dovydas buvo atvestas į rūmus patarnauti Sauliui. Dovydas jau mąstė apie sostą ir darbus, kuriuos vylėsi atlikti būdamas karaliumi.
Vieną dieną Saulius metė į Dovydą ietį ir įsakė jį nužudyti. Sauliaus armijai persekiojant, Dovydas pabėgo į dykumą ir pasislėpė. Tamsioje oloje Dovydo svajonės ir siekiai dėl Izraelio sosto prarado savo žavesį. Dabar, atsisakydamas visko, kas jam buvo svarbu, Dovydas visiškai atidavė savo gyvenimą Viešpačiui ir patį Viešpatį brangino kaip niekada anksčiau. Naujai įvertinęs amžinąsias vertybes, Dovydas išliejo Viešpačiui savo širdį: Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir vieno trokštu - gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27, 4).
Dovydui teliko „vienas dalykas“. Dabar svarbiausias Jo gyvenime buvo Viešpats, ir jis savo akimis regėjo amžiną sostą - karalių Karaliaus sostą. Izraelio sostas daugiau nebebuvo tiek svarbus. Besislapstydamas olos gilumoje, Dovydas buvo paruoštas sėsti į Izraelio sostą. Jis tinkama tvarka sudėliojo prioritetus, ir Viešpats galėjo juo pasitikėti net ir suspaudimo metu - jis neapvils Viešpaties, kaip kad apvylė Saulius.
Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima (Hbr 12, 5-6 ). Mūsų gyvenime Viešpats taip pat turėtų būti pirmoje vietoje, tuomet būsime pasiruošę ir prieinami Jo tikslams. Turime tikėti Juo ir pasitikėti, kad mes Jam rūpime. Suprasdami, kad Viešpats jau iš anksto yra numatęs mūsų gyvenimui planą, galime pasitikėti Juo, kad Jis tai ir išpildys.
Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3). Yra žmonių, kurie turi daug gebėjimų ar yra patrauklios asmenybės, bet daugelis iš mūsų to neturime (nors neturėti daugybės natūralių sugebėjimų gal ir geriau, nes tai priverčia ieškoti Viešpaties ir pasitikėti tik Juo). Pripažindami, kad esame silpni, mes patvirtiname, kad savo jėgomis negalime įvykdyti Jo valios. Netgi Paulius, kuris turėjo tikrai daug gebėjimų, mokėsi nepasitikėti jais, bet visiškai priklausyti nuo Viešpaties. Jis rašė: Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse (Fil 3, 13). Jis nukreipė savo regėjimą teisinga linkme.
Kai Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų, Morta skundėsi, kad Marija nepadeda jai ruošti Jėzui maisto. Bet Jėzus pasakė: Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį (Lk 10, 41-42). Jei savo mintis sutelksime į tai, kad Viešpats yra numatęs mums kažką ypatingo, suvoksime, kaip svarbu leisti laiką Jo artume. Tai paruošimo laikas.
Visų pirma, aš privalau tikėti, kad Viešpats pakeis mane, ir tada laukti Jo, kad Jis nugalėtų aplinkybes ir įgyvendintų savo tikslus - Tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį (Lk 10, 42). Privalome užmiršti praeitį - tiek savo sėkmes, tiek nesėkmes, - ir siekti Jo. Siekti reiškia būti pasiruošusiam dėti pastangas; laukti Viešpaties su tikėjimu ir viltimi; leisti Jam atskleisti Jo numatytą gyvenimo modelį ir klusniai priimti Jo kelią.
Jėzus meldėsi: Tėve mūsų, kuris esi danguje (Mt 6, 9). Mes tarnaujame Tėvui, kuris mus myli. Jis iš tiesų yra MŪSŲ Tėvas. Mes galime patikėti Jam savo gyvenimą, galime ateiti pas Jį pasitikėdami, turėdami viltį.
Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 9-11). Mes turėtume matyti savo dangiškąjį Tėvą kaip tą, kuris duoda gerų dalykų pas Jį ateinantiems ir prašantiems. Tai susiję su mūsų kasdieniu gyvenimu, ne tik su dvasiniais mūsų troškimais.
Vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3, 12 ). Mes turime tikėti, kad Viešpats turi ypatingą tikslą mūsų gyvenimui ir pasitikėti Juo, kad Jis tai įgyvendins.
Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina (Iz 40, 28-29). Nesvarbu, kokie geri mano ketinimai šiandien būtų, greitai aš pavargsiu, išseksiu ir būsiu prislėgtas. Tada pradėsiu abejoti dėl visko, dėl ko šiandien esu entuziastingai nusiteikęs, bet Jis nepavargsta. Ir Žodis sako, kad Jis duoda jėgų nusilpusiam ir tiems, kurie neturi galios. Jis sustiprina ir atgaivina mus, kai esame prislėgti ir silpni. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę (Iz 40, 30). Čia ir prasideda mūsų problemos. Mes pavargstame, pradedame kalbėti tai, ko visai nereikėtų. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 31).
Mes, žmonės, pavargstame. Galime netgi pamesti savo regėjimą ir sakyti: „Man tai nesvarbu.“ Tačiau Jis mums padeda: Jūs gausite jėgos (Apd 1, 8).
Kai mes laukiame Viešpaties, mūsų regėjimas ir tikėjimas atsinaujina, sustiprėja. Negalima sunaikinti to, kas dega mumyse Dievo ugnimi, bet norint tai išlaikyti, reikia tą ugnį pakurstyti.
Dievotas gyvenimas nėra pasirinkimas ar tik pareiga, tai - daug daugiau. Tai ir mūsų draugystė, bendravimas su Viešpačiu, ir naujo gyvenimo bei regėjimo kūrimas, ir dvasinės stiprybės gimimas mumyse. Vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Neleisk priešui tavęs apiplėšti. Kaip Dovydas sakyk: Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir vieno dalyko trokštu...
Dievo tikslas tau
Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10).
Mes sukurti geriems darbams. Mes - tai kiekvienas iš mūsų, kurie tapatinamės su apaštalu Pauliumi, noriai, besąlygiškai atiduodami savo gyvenimus į Šeimininko rankas. Kasdieną, įvairiomis aplinkybėmis Viešpats paruošia mūsų kelyje progų geriems darbams. Tačiau kai kurios progos geriems darbams mums gali atrodyti lyg švitrinis popierius. Kartais jautiesi lyg šlifuojamas, bet tai turi tikslą. Tokios atšiaurios aplinkybės - tai „priemonės“, kurias mūsų dangiškasis Tėvas naudoja tam, kad padarytų mus panašius į savo Sūnų.
Viešpats pažįsta kiekvieną iš mūsų asmeniškai, - tu ir aš esame Jo kūriniai. Jis tiksliai žino tavo gyvenimo situaciją ir išnaudoja tai, kad suteiktų tau savo pavidalą. Daugelis iš mūsų esame sakę: „Jei dabartinė mano situacija būtų kitokia, būčiau daug dvasingesnis nei esu dabar“ arba „Viešpatie, aš galėčiau padaryti tai daug geriau, jei būčiau kitoje vietoje.“ Tokios mintys rodo, kad mes lyg ir geriau žinome, ko mums reikia, negu Jis. Ar tai mes iš tiesų turime omenyje?
Kai mes skundžiamės Viešpačiui dėl kokių nors aplinkybių, Jis gali atkreipti mūsų dėmesį į faktą, jog Adomui ir Ievai Jis buvo suteikęs tobulą aplinką. Geresnių sąlygų nė negalėjo būti: pats Viešpats vaikščiodavo su jais vakaro vėsoje, - bet visgi jie suklydo. Pats Viešpats Jėzus Kristus ir daugelis garsių šventųjų istorijoje nuolat sutikdavo pasipriešinimą, tačiau jiems sekėsi. Tad turėtume kartą ir visiems laikams padaryti išvadą, jog tai, ko mums reikia, yra ne mūsų aplinkoje, bet mūsų pačių širdyse.
Pagal Laiške hebrajams užrašytus ir daugelio kitų nugalėtojų liudijimus, daugybė žmonių atėjo prie Aukščiausiojo Viešpaties būtent tada, kai juos užklupo negandos, kentėjimai ir pagundymai. Tai buvo lyg įrankiai, formavę tuos iš tikrųjų Viešpatį pažįstančius žmones. Tūkstančiai šventųjų, sumokėję kainą už savo tikėjimą, gyvena amžiname Jo artume, liudydami, kaip juos pakeitė ta „trumpa negandų akimirka“.
Be galo svarbu pripažinti, kad išmintingas ir mylintis Viešpats patalpino mus į Jo išrinktą „šiltnamį“ (dabartinę mūsų aplinką), kur mus veikiantys elementai privers mus tapti tuo, kuo Jis nori, kad mes būtume. Jis laukia, kada galės „atsiraitoti rankoves“ ir imtis darbo. Mes patys negalime savęs padaryti tuo, kuo Jis pašaukė mus būti. Leiskime Jam keisti mus, naudojant tas „priemones ir įrankius“, kurie, Jo manymu, yra reikalingi siekiant numatyto tikslo. Ir mes niekada neapgailestausime dėl šio sprendimo.
Pagal straipsnį, spausdintą žrn. “The Morning Star” (Vol. 6, No. 3)
paruošė Vaidas Kanaverskis
Renginių kalendorius
-
Kaip būti naudingu (Apaštalų darbų 18 skyrius)
2026-10-04. -
Mažiausieji broliai (Mato 25, 31-46)
2026-10-04. -
Kaip pasakysit, direktoriau (Mato 25, 14-30)
2026-09-27. -
Penktoji Evangelija (1 Petro 3, 8-22)
2026-09-27.
-
Kuriuo teisumu pasitikime?
2026-10-08 -
Pažanga
2026-10-06 -
Moterų popietė „Ar mylėsi Viešpatį net ir tada?..“
2026-10-05 -
„Nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“
2026-10-04
-
„Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba! Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų…
-
Laba diena. Jau nuo paauglystės domėjausi religija ir mėginau rasti atsakymus į man rūpimus gyvenimo klausimus. Tikybos mokytojos…
-
Evangelijose Jėzus griežtai pasisako prieš vyro ir žmonos skyrybas ir leidžia išsiskirti tik svetimavimo atveju. Tačiau kaip paaiškinti…
-
Kokia yra Jūsų nuomonė apie taip vadinamą paėmimą? Kaip Jūs manote, ar tai įvyks? Jei ne, kodėl? Jei taip, kodėl?
Rekomenduojame
- Vilniaus evangelinė bažnyčia
- Kuršėnų evangelinė bažnyčia
- Panevėžio evangelinė bažnyčia
- Alytaus evangelinė bažnyčia
- Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčia
- Biblija internete
- Biblija internete (LBD vertimas)
- Naujasis miesto katekizmas
- Evangelinis Biblijos institutas
- Vilniaus krikščionių gimnazija
- Krikščioniškasis knygynas
- Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovinimo giesmės
- VšĮ VILTIES ARKA
- LPF Prieglobstis
- VšĮ Eterna Vita
- Gerosios Naujienos Centras
- jezus.lt
- Ieškau Dievo
- Tarnystė AGAPĖ
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia
- NAUJASIS TESTAMENTAS (įskaitė Gabrielius Lukošius)
- Lietuviškų šlovinimo giesmių grojaraštis
- Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčia
