.jpg)
- Pastangos nepaneigia malonės
Pastaruosius kelis mėnesius kartu su mažyliais dažnai lankomės paplūdimyje. Tomis retomis akimirkomis, kai vaikai žaidžia su smėliu, aš žvelgiu į vandenį ir burlaivius. Stebiuosi, kaip lengvai jie skrodžia ramiu įlankos vandeniu ar šėlstančia jūra. Vaizdas toks gražus, kad net gniaužia kvapą.
Galiu tik numanyti, kad, nors žvelgiant nuo kranto, plaukimas burlaiviu atrodo nesudėtingas, burlaivio valdymas nėra toks jau paprastas ir lengvas darbas.
Daugelis mūsų, taip pat ir aš, turime įsišaknijusį mąstymą (nors dažnai to neišsakome), kad krikščioniškas gyvenimas yra labai lengvas ir jį galima palyginti su ramioje jūroje plaukiančiu laivu. Galbūt niekada to ir nesakome viešai, tačiau toks klaidingas mąstymas prasiveržia, kai sekti Dievu ir nuolat laikytis dvasinių disciplinų tampa nepatogu.
Mums patinka mintis reguliariai skirti laiko Dievui, kol dėl to nereikia atsisakyti valandos miego, kokios treniruotės ar laiko, kurį esame įpratę skirti laisvalaikiui. Mums patinka mintis apie tarnavimą žmonėms, kol nereikia iš tiesų patarnauti sužeistai sielai ar nepatogiu metu nešti kitų naštas. Mums patinka remti pasaulines misijas, kol tam nereikia skirti mūsų pramogoms skirtų pinigų ar apriboti savo išlaidas kitose srityse. Mums patinka mąstyti apie vaikų auklėjimą, kol nereikia iš tiesų rimtai su jais kalbėtis ar peržiūrėti savo prioritetus ir dienotvarkę, kad galėtume skirti jiems laiko.
Tai, kas, žvelgiant iš tolo, atrodo lengva, iš tiesų yra neįtikėtinai sudėtinga, kai tai priartėja prie mūsų širdžių ir prie mūsų namų. Viešpats yra maloningas, bet tai nereiškia, kad krikščionio gyvenimas nereikalauja jokių pastangų.
- Jau mylimi
Richardas Fosteris savo knygoje „Gyvojo vandens srovės“ puikiai atskleidžia pastangų vietą krikščioniško gyvenime: „Laiško Hebrajams autorius ragina mus siekti šventumo (Hbr 12, 14). Pastangos neprieštarauja malonei, nepaneigia jos kaip darbai. Darbai yra susiję su nuopelnais ir atlygiu, o pastangos, kurių esame raginami imtis, neturi su tuo nieko bendro. Iš tiesų klasikinės disciplinos, pavyzdžiui, pasninkas ir malda, nėra dorybės ir nėra vertos atlygio. Jos tik padeda mums ateiti pas Dievą, kad Jis pradėtų mumyse kurti Karalystės teisumą.“
Apaštalas Paulius, kuris taip ryžtingai kovojo dėl išgelbėjimo malone per tikėjimą, irgi turėjo dėti pastangas. Jis siekė ir stengėsi tvirtai laikytis, kovojo, kad pasiliktų su Dievu ir išsaugotų tikėjimą, kad darytų tai, kam Dievas jį pašaukė, nors kartais tai buvo ir skausminga. Todėl jis ir ragina filipiečius: Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12–13).
Atkreipkite dėmesį: jiems nereikia dirbti, kad taptų mylimi. Jie jau yra mylimi. Nereikia nieko užsidirbti, nes jie jau yra Dievo vaikai ir Jo Dvasia jau veikia juose, jiems tapatinantis su Kristumi.
- Kelkite bures
Tačiau kreipdamasis į filipiečius Paulius vartoja graikų kalbos veiksmažodį „ergon“, kuris reiškia darbą ar sunkų triūsą. Veiksmažodis „energeo“ (iš kurio kilo žodis „energija“), kurį Paulius vartoja kalbėdamas apie Dievo darbą mumyse, turi to paties žodžio šaknį, tačiau šio veiksmažodžio reikšmė kiek kitokia – jis akcentuoja energijos suteikiančią, įkvepiančią, pirmyn varančią veiksmingą jėgą.
Iš esmės Paulius ragina filipiečius įgyvendinti tai, ką Dievas jau atliko juose iš malonės per tikėjimą. Mes galime darbuotis, dėti pastangas, nes Jis jau suteikė mums savo galią.
Jei rimtai priimame kvietimą tapti tokiais, koks buvo Kristus, turime dėti pastangas. Mūsų vaidmuo čia labai svarbus. Malonės disciplinos padeda mums pasilikti Vynmedyje, iš kurio mes gauname reikiamų jėgų atlikti tai, kas, remiantis tik kūnu, neįmanoma.
Amy Carmichael (1867–1951 m.) sakė: „Mes neturime kelti vėjo ar maldauti, kad jis pūstų. Šio stebuklo mes paveikti negalime. Mes galime tik pakelti bures ir stengtis pagauti jo gūsį. Tad žodžiai: „Pūsk, pūsk, o, Dvasia!“ iš tiesų reiškia: „O, Dvasia, mano burės pakeltos, tad pagal Viešpaties pažadą nešk mane.“
Kiekvieną dieną mes privalome nuleisti savo valtis į vandenį ir pakelti bures. Bus dienų, kai toks darbas atrodys lengvas, tam nereikės jokių pastangų, bet kitomis dienomis atrodys, kad tą valtį tenka stumti sausuma, ir tai pareikalaus daugybės jėgų. Siekis iškelti bures pučiant stipriam vėjui ar pastangos išsilaikyti banguotoje jūroje gali pareikalauti didžiulio mūsų ryžto ir apsisprendimo.
Tačiau atlygis – daugiau Jėzaus mumyse ir per mus – vertas mūsų pastangų. Malonė neprieštarauja pastangoms.
vertė Asta Glinskaitė
