Viltis nelaimingam krikščioniui

Iš šalies atrodė, kad Chlojos gyvenime nieko netrūksta. Ji netekėjusi, turi gerą darbą ir aktyviai tarnauja vietinėje bažnyčioje. Tačiau ji vieniša, darbas jos netenkina, ji nesijautė įsiliejusi į bažnyčią. Išorė, kuria žavėjosi aplinkiniai, slėpė nepasitenkinimą ir bedžiaugsmę krikščionybę.

Chloja tikėjosi visiškai kitokio gyvenimo. Ji manė, jog tai bus patys gražiausi jos metai, bet atsidūrė giliausioje duobėje. Tikėjosi, kad sulaukusi tokio amžiaus ji jau bus ištekėjusi, palaikys ryšius su savo koledžo draugais, augins vaikus, globos ir mokys jaunesnes krikščiones. Tačiau jos lūkesčiai neišsipildė. Nusivylusi ir ieškodama paguodos, ji pasuko tamsiu nuodėmės keliu, bet rado tik... mirtį.

Vienintelis būdas atsikratyti nepasitenkinimo ir liūdesio – mokytis būti patenkintam, gilintis į biblinį, į Dievo požiūrį.

Kai svarbus ne tu, o aš

Chloja – viena iš daugelio krikščionių, negalinčių įveikti to, su kuo jie susidūrė. Tačiau tai, ką ji išgyvena, būdinga ne tik neturintiems šeimos, bet ir sukūrusiems šeimą. Kiekvieną rytą daugelis krikščionių atsibunda nepatenkinti gyvenimu – vienatve, šeima, darbu, bažnyčia, bendruomene – ir trokšta, kad galėtų tai pakeisti kuo nors kitu.

Nepasitenkinimo vedini, mes pradedame mąstyti apie trokštamus dalykus (tik dažnai beviltiškai, o kartais net pragaištingai). Mes bandome pakeisti ir pašalinti tai, kas mums kelia nepasitenkinimą:

  • „Man labai nepatinka būti vienam, todėl susituoksiu.“
  • „Man nepatinka mano sutuoktinis, tad susirasiu kitą.“
  • „Darbas neteikia pasitenkinimo, todėl aš jį mesiu.“
  • „Bažnyčioje man neįdomu, tad liausiuosi ją lankyti.“
  • „Gyvenimas pilnas kančios ir vargo, reikia viską baigti...“
  • „Dievas nepadarė manęs laimingo, todėl aš Jo išsižadėsiu...“

Tačiau problemos esmė – ne vienišumas, santuoka, darbas, bažnyčia ar Dievas. Jei pasikeičia aplinkybės, dar nereiškia, kad atėjo atsakymas. Puritonas Jeremijas Barouzas rašė: „Sakoma, kad daug žmonių yra nepatenkinti nei būdami sotūs, nei būdami alkani. [...] Yra tokio liguisto ir nemalonaus nusiteikimo žmonių, kurie bet kokiomis aplinkybėmis yra bjaurūs. Yra žmonių, kurių širdys nemalonios, ir tokios lieka, kad ir kaip klostytųsi aplinkybės.“

Kad ir kokie būtume – pasiligoję ar sveiki, vieniši ar susituokę, turtingi ar skurdžiai, vaisingi ar bergždi, alkani ar sotūs – visada galima rasti, dėl ko niurzgėti. Žmogaus širdis negeba pasitenkinti laikinomis sąlygomis ar žemiškomis gėrybėmis. Mums visada reikia daugiau. Gyvenimas visada gali būti geresnis. Teisingai yra pastebėjęs Čarlzas Hadonas Sperdženas: „Atminkite, kad pasitenkinimą lemia žmogaus mintys, o ne turtų gausa. Aleksandras, po kurio kojomis krito visas pasaulis, troško užkariauti dar vieną pasaulį.“

Bet yra kitas, geresnis kelias į visišką pasitenkinimą ir tikrą laimę.

Visiškas pasitenkinimas

Krikščionio liūdesys ir nepasitenkinimas yra tiesiogiai susiję su jo požiūriu į Dievą. Nepasitenkinimas klykia: „Esi nusipelnęs geresnių dalykų!“ ir šnibžda: „Dievas tau to, ko nusipelnei, neduoda.“ Pirmasis teiginys yra begėdiškas melas, tačiau antrasis – absoliuti tiesa. Šėtonas meistriškai moka supinti tiesą ir melą.

Netiesa, jog tu nusipelnei geresnių dalykų. Teiginys, jog tu nusipelnei geresnių dalykų, reikštų, kad tu žinai, kas geriau, ir kad Dievo dovanos nėra geriausias dalykas. Melas verčia tave tikėti, jog esi išmintingesnis už Dievą, ir skatina į Dievo vedimą savo gyvenime žiūrėti ne kaip į malonę ir dovaną, o kaip į išpuolį.

Tikra tiesa, kad Dievas neduoda mums to, ko esame nusipelnę. Mes nusipelnome Dievo rūstybės, tačiau kiekvieną dieną atsinaujina malonė. Kaip ligas, kentėjimus ir kitas tragedijas galime laikyti malone? Supraskime, jog tai, kad kiekvieną rytą atsibundame ne pragare, ir yra Dievo malonės mums pavyzdys. Netgi tada, kai jaučiamės kaip niekad blogai, Dievas mums teikia daugiau malonės, nei esame nusipelnę. Jokia mus ištikusi nelaimė ar tragedija negali prilygti švento Dievo rūstybei. Bet taip pat ir joks žemiškas malonumas negali prilygti šlovei, kuri bus apreikšta. Štai koks buvo apaštalo Pauliaus požiūris: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta (Rom 8, 18).

Tad net ir blogiausiomis dienomis nepamirškime šių dalykų – Jis yra vertas padėkos ir gyriaus už viską, ką yra padaręs. Arba kaip mes bažnyčioje dažnai sakome: „Jei Dievas daugiau nieko dėl mūsų nepadarytų, Jis jau pakankamai yra padaręs.“ Toks žvilgsnis į Dievo gerumą liudija, kad mūsų širdys yra nusižeminusios prieš šventą ir gerą Dievą. Toks žvilgsnis įgalina mus iškęsti visas kančias, nes žinome, jog geriausi dalykai dar ateityje.

Eikime dar giliau. Kai kasdien grumiamės su nepasitenkinimu, turime suprasti, kad galime džiaugtis dėl visko, kas mums gyvenime nutinka. J. Barouzas taip pat rašo: „Mąstykite apie gerą Dievą ir tai, kad Jis nori jums gero. Labai sunku būti patenkintam ir džiaugsmingam tarp draugų, jei vienas iš jų neteisingai interpretuoja kitų žodžius ir elgesį jų atžvilgiu. Vienintelis būdas pasiekti, kad krikščioniškose bendruomenėse vyrautų tikras pasitenkinimas ir paguoda – viską kuo geriau išaiškinti. Tai tinka ir kalbant apie asmeninį gyvenimą: jei mes teigiamai vertinsime Dievo darbus mūsų atžvilgiu, tai padės išlaikyti paguodą ir pasitenkinimą širdyje.“

Įsivaizduokite, kad mes iš tikrųjų patikime tuo, kaip mus mato Dievas – tuo, kas užrašyta Biblijoje. Tai viską pakeistų – visus Jo veiksmus mes vertintume kaip Jo malonę. Žinau, kad tada, kai grumiuosi su nepasitenkinimu ir mane nuolat persekiojančia nuodėme, sunku mąstyti, jog tai, kas vyksta mano gyvenime, yra ne pasmerkimas ir bausmė.

Dievo malonė ir mūsų džiaugsmas

Jei tik nebudėsime, nepasitenkinimas gyvenimu neišvengiamai įtrauks mus į apmaudo, nuodėmės, kaltės ir depresijos ratą. Nepasitenkinimas įtraukia į nuodėmę, nuodėmė sukelia kaltę, kaltė savo ruožtu – depresiją, o depresija vėl veda prie nepasitenkinimo. Šis ratas pamažu griauna viską, su kuo susiduriame ar susiliečiame, apiplėšia ir atima džiaugsmą. Kad ištrūktume iš šio mirtino rato, būtina ieškoti džiaugsmo. Jokūbo laiško pirmo skyriaus eilutės papildo J. Barouzo žodžius: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4).

Jei su džiaugsmu sutiksime viską, kas nutinka – ligas, mirtį, netektis, skurdą, jei priimsime tai ne kaip teismą, bet kaip malonę, tai pakeis mūsų, krikščionių, gyvenimą. Žvelkime į neklystantį Dievo žodį, kuris guodžia, sakydamas, kad Jis iš tiesų mus myli ir daro mums gera. Šventasis Raštas sako:

  • Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką ir sakysiu: ‘Nebijok, Aš tau padėsiu!’  (Iz 41, 13). Dievas visuomet padeda, todėl neturime nieko bijoti.
  • Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). Dievas parodė ir įrodė savo meilę mums – Jis pasiuntė savo Sūnų mirti už mūsų nuodėmes.
  • Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 35. 3739). Niekas, absoliučiai niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.
  • Dar prieš tai man pasirodė Viešpats, sakydamas: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas“ (Jer 31, 3). Dievas mus myli amžina meile.
  • Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 9). Jėzus myli mus tokia pačia meile, kokia Jį myli Tėvas.

Jėzus, viengimis Dievo Sūnus, buvo skausmų vyras (Iz 53, 3). Žmonės Jį paniekino ir atmetė, Jis kentėjo ir mirė už nusikaltimus, dėl kurių nebuvo kaltas, Jį ištiko Dievo rūstybė už nuodėmes, kurių nepadarė. Dievas leido, kad taip nutiktų. Kodėl? Nes Dievas mus myli (Jn 3, 16). Ir todėl, kad Jis mus myli, mes turime iškęsti gyvenimo kančias taip, kaip kentėjo Kristus, nes sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota (Rom 5, 35).

Ir ačiū Dievui, kad kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda (2 Kor 1, 5). Gebėjimas suprasti, jog Dievas mums daro gera, yra glaudžiai susijęs su pasitenkinimu ir džiaugsmu. Jei nesugebame įvertinti Dievo globos ir Jo rūpesčio mumis kaip noro daryti mums gera, nebūsime patenkinti, o jei nebūsime patenkinti, niekada nepažinsime ir to džiaugsmo, kurį Jis mums yra paruošęs.

 

http://www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė

Bendrinti: