Penkios maldos konfliktams iškilus

Niekam nepatinka konfliktai. Ypač bažnyčioje. (Jei jums tai visgi patinka, siūlau skirti šiek tiek laiko maldai!) Tačiau konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, ir situacijos, kai jie kyla, gali būti galimybė patirti Dievo pašventinantį darbą mūsų širdyse - priklausomai nuo to, kaip mes reaguosime ir tai išgyvensime.


Kaip iš konfliktinių situacijų išpešti naudos? Šie maldų pavyzdžiai nepateiks tobulo atsakymo. Be to, žinoma, kartais konfliktai būna labai sudėtingi arba sukelti tokios akivaizdžios nuodėmės, kad reikia reaguoti tikrai ryžtingai. Bet net ir ekstremaliose situacijose malda gali būti puikus atspirties taškas. O iškilus ne tokiems dideliems konfliktams, su kuriais susiduriame ir Kristaus kūne, medituojant, apmąstant siūlomus  maldų pavyzdžius ir meldžiantis, daug konfliktų galima išvengti jiems dar neįsiplieskus.

1. Viešpatie, suteik man gailestingą širdį

Laiške efeziečiams skaitome: Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 32). Paulius ragina ne tik atleisti, bet ir būti maloniems bei gailestingiems. Dievas ne tik kviečia mus praktikuoti atleidimą - Jis ragina mus praktikuoti tam tikrą atleidimo kokybę, paženklintą šiluma, džiaugsmu ir Evangelijos aromatu - kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.

Melsti gailestingos širdies nereiškia, kad nereikia atlyginti padarytos žalos ar gali nusimesti atsakomybę už būsimą nusikaltimą. Tai reiškia, kad susitaikymas ir draugystė mums svarbiau nei laimėti ginčą; mes siekiame išvengti blogio ar rasti būdų, kaip tai paversti į gera; mes iškenčiame skausmą, kad galiausiai būtų  atkurta taika. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę (Jok 3, 18).

Iškilus konfliktui, melsti gailestingos širdies gali būti nepaprastai sunku, ypač jei jus labai įskaudino ir sužeidė. Tai galima palyginti su merdėjimu. Gali tekti karštai užtarti tuos, kurie mus nuskriaudė ir, kaip sakydavo puritonai, „melstis, kol malda bus atsakyta“. Visų pirma mes turime suvokti Kristaus gerumą, Jo gailestingumą mūsų atžvilgiu, suvokti, kad Jis atleido mums, o tai suteiks mums stiprybės atleisti ir būti gailestingiems kitiems.

2. Viešpatie, padėk man, susidūrus su neigiamais dalykais, vis tik mąstyti teigiamai

Labai lengva panirti į negatyvizmą. Nyčė sakė: „Kovojantys su drakonais turėtų saugotis, kad patys nepavirstų drakonais.“ Lengva reaguoti į problemą, tačiau su ja kovodamas gali ir pats susitepti tuo, prieš ką kovoji. Pavyzdžiui, pasisakai prieš agresyvumą ir karštakošiškumą, bet pastebi, kad ir pats pradedi karščiuotis.  Žvelgdamas į fariziejus, gali pats pradėti juos teisti. Matydamas savo kaimyno išdidumo apraiškas, aptinki, kad tai provokuoja ir tavąjį ego (nepamirškite: varžytis, konkuruoti yra išdidumo esmė). Gal todėl Paulius po raginimo padėti nusidėjėliui - Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, - iš karto priduria: žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti (Gal 6, 1).

Siekiant išvengti negatyvumo ir apkalbų, o tai dažnai lydi konfliktą, turime išlaikyti žvilgsnį, nukreiptą į Jėzų. Steponas, pirmasis bažnyčios kankinys, yra puikus pavyzdys. Kai kiti griežė dantimis ir siekė užmėtyti jį akmenimis, jis nukreipė savo akis aukštyn, į dangų, kur matė prisikėlusį Kristų savo šlovėje (Apd 7, 54-58). Žvelgdamas į Jėzų, jis galėjo melsti atleidimo savo priešams (Apd 7, 60).

Jei norime konflikto metu nugalėti pikta gerumu, kaip rašoma Rom 12, 21, turime sekti Stepono pavyzdžiu, kad mūsų akys pakiltų aukštyn, virš konflikto, dantų griežimo bei mėtomų akmenų, ir pažvelgti į situaciją iš neregimos realybės ir Kristaus karalystės perspektyvos. Robertas Murray McCheyne sako: „Kiekvieną kartą, kai pažvelgi į save, dešimt kartų pažvelk į Kristų! Gyvenk arti Jėzaus, ir visos bėdos atrodys labai mažos, palyginus su amžinybe.“

3. Viešpatie, padėk nepriimti kritikos asmeniškai

Priimti kritiką labai asmeniškai - pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Tai instinktyvu, kaip ir mėginti išvengti artėjančio kumščio. Tačiau gintis nusiteikusi ir į save nukreipta dvasia ne tik trukdo patarnauti,  daugeliu atžvilgių - tai visiškai priešinga tikrai tarnystei. Kol mes siekiame ginti savo reputaciją ar ego, mes negalime patarnauti kitiems, nes tarnystė - tai savęs atidavimas kitiems.

Tiesą sakant, pastebėjau, kad tuomet, kai mes sulaukiame kritikos, dažnai turime labai realią galimybę patarnauti tam mus kritikuojančiam asmeniui. Dažnai, kai girdime kritiką, kažkas vyksta kritikuojančiojo širdyje, ir labai dažnai tai su mumis visiškai nesusiję. Kai mes savo širdyje suvokiame Kristaus meilę mums ir esame saugūs Jame, galime geriau įžiūrėti šiuos poreikius ir į juos atsakyti.

4. Viešpatie, suteik man vilties dėl šio asmens atsinaujinimo

Kai mes nesutariame su kitais, jų trūkumai mūsų širdyje ir prote ima atrodyti milžiniški. Tuomet labai lengva matyti jų piktus motyvus („Jis sąmoningai bando man pakenkti“), nuvertinti juos iki jų nuodėmių karikatūros („Ji yra liežuvautoja“) arba išpūsti jų žeidžiančius polinkius („Jie visada taip elgiasi“). Praktikuoti „auksinę taisyklę“ konflikto metu reiškia neperdėti, nepadidinti kitų ydų ir neignoruoti jų dorybių. Manau, tai padeda melstis, kad Dievo planai dėl šio asmens pažangos Kristuje išsipildytų, ir prašyti malonės nuoširdžiai tikėti šiais Dievo planais.

F. Dostojevskis puikiai pastebėjo, kad mylėti kitą asmenį reiškia matyti jį taip, kaip jį mato Dievas. Kai mes nesutariame su broliais ar seserimis Kristuje, naudinga pamėginti įsivaizduoti juos garbinančius Dievą tarp angelų po 100 000 metų, o ne tokius, kokie jie yra šiuo metu. Toks požiūris įkvepia už juos melstis ir suteikia maldoms jėgos.

5. Viešpatie, parodyk man mano nuodėmes

Mūsų širdys yra linkusios save pateisinti, tad dažnai mes neigiame tai, kad ir patys prisidėjome prie nesutarimų, arba bent jau savąją kaltę sumažiname. Kai kurių nesutarimų metu viena konfliktuojanti pusė gali atrodyti tarsi nekaltas avinėlis, o kita - panaši į nedorą vilką. Tačiau kur kas dažniau kaltę dėl kilusių nesutarimų galima paskirstyti taip: 90/10; 80/20; 50/50 ar kaip nors kitaip, bet nė vienu atveju vienas kuris asmuo nebus visiškai nekaltas. Tačiau net ir tais  retais atvejais, kai esi tik auka, sveika yra prisiminti, kad Jėzus pažvelgė į Judo akis ne supykęs, ne gindamasis, bet su liūdesiu ir pasiduodamas Dievo valiai.

Tik tuomet, kai mūsų širdys bus persmelktos Evangelijos, mes nebijosime pripažinti, kad ir mes esame kalti dėl kilusių nesutarimų. Kai mes žinome, kad mūsų nuodėmės buvo prikaltos prie kryžiaus, kai suvokiame, kad mūsų tapatybė ir padėtis nepriklauso nuo to, ar mes „laimėsime“ konfliktą, tai išlaisvina mus tirti savo širdį  ir pamatyti, kaip mes galėjome prisidėti prie šių iškilusių problemų.

Kai manęs neslegia mano nuodėmės, dažnai prisimenu himną „Kokia gili Tėvo meilė mums“:
Štai - Žmogus ant kryžiaus,
Mano nuodėmės slegia Jo pečius.
Susigėdęs girdžiu ir savo besityčiojantį balsą,
Skambantį tarp kitų niekintojų.
Dėl mano nuodėmių Jis atsidūrė ten
ir buvo ten, kol už jas sumokėjo.
Jo atodūsis prieš mirtį atnešė man gyvenimą -
Žinau, kad skola jau sumokėta.

Apmąsčius šiuos žodžius, vis dar gali tekti sudrausti savo artimą (Kun 19, 17). Bet, viliuosi, dabar tai darysiu santūriau, būdamas atviresnis pasitikėti, parodydamas ir savo silpnumą, ir kreipsiuosi į kitą su „Kristaus romumu ir švelnumu“ (2 Kor 10, 1).

Iš http://www.thegospelcoalition.org 
vertė Žaneta Lazauskaitė