Svarbiausia - Jis

Noriu kalbėti jums apie Jėzų ir tik apie Jėzų. Dažnai girdžiu sakant: „Kaip norėčiau gauti dievišką išgydymą, bet negaliu", kiti sako: „Aš jį turiu."

Jei jų paklausiu: „Ką tu turi?", jie atsako: „Turiu palaiminimą". Kartais tai ir reiškia „Turiu palaiminimą", kartais - „Aš žinau teoriją", dar kitais atvejais - „Aš turiu išgydymą", o kartais - „Esu pašventintas". Bet, ačiū Dievui, buvau išmokytas, kad visų svarbiausia nėra palaiminimas, išgydymas ar pašventinimas, svarbiausia nėra ir tai, ko norime mes. Svarbu yra pats Kristus. Jo Žodis sako: Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas (Mt 8, 17; Iz 53, 4); Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio (1 Pt 2, 24).

Mums visiems reikia Jėzaus Kristaus. Daugelis žmonių tai suvokia tik protu ir dėl to nieko negauna. Jie tai suvokia protu, pasitelkia tam sąmonę ir valią, bet neįsileidžia Dievo į savo gyvenimą, nes jiems tai tėra išorinė dvasinės realybės išraiška. Kartą mačiau vario plokštėje nagingai išgraviruotą Jungtinių valstijų Konstitucijos ištrauką. Pažvelgus į tą plokštę iš arčiau, matėsi tik užrašas, bet žvelgiant iš toliau - galėjai įžvelgti ir Džordžo Vašingtono veidą. Tuomet pagalvojau: „Štai kaip reikia žiūrėti į Šventąjį Raštą, kad suprastume Dievo mintis, - matykime Rašte meile spindintį veidą - ne mintis, ne doktrinas, bet patį Jėzų, kaip Gyvenimą ir Gyvenimo Šaltinį."

Ilgai meldžiau, kad būčiau pašventintas, ir kartais man atrodė, kad jau tai turiu. Kartą išsigandau, kad galiu tai prarasti, todėl nemiegojau ištisą naktį, kad tik tai nedingtų... Tačiau, žinoma, tai dingo atėjus naujam patyrimui, pasikeitus nuotaikai. Žinoma, aš tai praradau, nes nebuvau įsikibęs į Jį. Aš nurijau tik šlakelį vandens, nors galėjau visą laiką džiaugtis gausiai iš Jo pilnatvės besiliejančia srove.

Dažnai girdėdavau žmones kalbant apie džiaugsmą. Aš galvojau, kad ir aš turiu džiaugsmą, bet aš jo neišsaugojau, nes ne Jis buvo mano džiaugsmas. Galiausiai Jis man labai švelniai pasakė: „Mano vaike, priimk mane ir leisk man būti tavo Aprūpintoju." Kai dėmesį nukreipiau nuo savo šventėjimo ir pradėjau žvelgti į Kristų savyje, atradau, kad Kristus yra daugiau nei tai, ko man reikia: žvelgiau į Kristų, kuris turi viską, ko man reikia, ir kuris man jau suteikė viską ir visiems laikams! Jame aš atradau poilsį! Dabar aš turėjau viską - ne tik tai, ko man reikėjo tą trumpą akimirką, - Jame atradau viską, ko man galėjo prireikti ir vėliau: teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje (Mt 13, 43). Aš atradau visą Dievo pilnatvę.

Tą patį galvoju ir apie išgydymą. Atrodė, kad Viešpats paėmė mane kaip seną sugedusį laikrodį, prisuko ir vėl paleido. Tačiau taip nėra. Supratau, kad Jis pats atėjo ir davė tai, ko man tuo metu reikėjo. Norėjau turėti daug santaupų, kad galėčiau jaustis turtingas ir nereikėtų kasdien priklausyti nuo Jo, bet Jis jų niekada nedavė. Niekada šventumo ar išgydymo neturėjau daugiau nei tą akimirką man reikėjo. Jis pasakė: „Mano vaike, tu turi ateiti pas mane, kad galėtum vėl įkvėpti. Aš taip stipriai tave myliu ir noriu, kad ateitum pas mane vėl ir vėl. Jei duočiau tau daug atsargų, tu išsiverstum be manęs ir taip dažnai neateitum. Dabar tau reikia manęs kiekvieną sekundę, tad gali ateiti ir prisiglausti prie mano krūtinės kiekvieną akimirką." Jis atidavė man visą turtą, bet davė tai su viena sąlyga: „Tu gali imti tik tiek, kiek tau reikia tuo metu." Tad kiekvieną kartą aš einu pas Jį, ir  Dievui kyla šlovė.                    

Turėjau išmokti kiekvieną sekundę semtis dvasinio gyvenimo iš Jo, įkvėpti Jo ir „iškvėpti" savęs. Taip žingsnis po žingsnio turime semtis dvasios ir atsisakyti savo kūno. Sakote: „Bet juk tai taip sunku - nuolat tvyro tokia įtampa..."? Argi būdami su tuo, kurį jūs mylite, ar būdami su savo brangiausiu draugu jaučiate įtampą? Tikrai ne. Tai taip natūralu ir spontaniška, tiesa? Gyvenimas trykšta kaip fontanas, bendravimas nereikalauja ypatingų pastangų, tiesa?      

Ačiū Dievui, už tai, kad turiu Jį. Turiu ne tik tai, kam yra manyje vietos, bet ir tai, kam galbūt atsiversiu ateityje, kai žingsnis po žingsnio artėsiu amžinybės link. Esu kaip mažas buteliukas jūroje, kuriame yra tiek vandens, kad jis gali plūduriuoti vandens paviršiuje. Butelis yra jūroje, o jūra - butelyje, kaip ir aš esu Kristuje, o Jis - manyje. Nors ir tame buteliuke yra jūros vandens, bet aplink jį - vandenynas, skalaujantis jį kasdien.

Dar vienas kiekvienam iš mūsų svarbus klausimas - ne „Ką manai apie Dievo išgydymą ar ką kita?", bet „Ką manai apie Kristų?"

Kartą, kai kalbėjausi su draugu, jis man pasakė: „Tu buvai išgydytas tikėjimu." „Ne, - paprieštaravau aš, - mane išgydė Kristus." Koks skirtumas? Didžiulis! Tam tikru metu atrodė, kad net tikėjimas stovi lyg siena tarp manęs ir Jėzaus. Maniau, kad turiu stiprinti savo tikėjimą, todėl dėjau daug pastangų. Galiausiai pamaniau, kad jį turiu ir, jei visą svorį perkelsiu ant tikėjimo, jis atlaikys. Būdamas įsitikinęs, kad turiu tikėjimą, pasakiau: „Išgydyk mane." Aš pasitikėjau savimi, savo širdimi, savo tikėjimu. Prašiau Viešpaties išgydyti mane, bet rėmiausi į save, o ne į Jį. Todėl Viešpats leido velniui išbandyti mano tikėjimą, ir šis prarijo jį kaip riaumojantis liūtas. Pasijutau toks sugniuždytas, kad daugiau nebemaniau turįs nors kokį tikėjimą.

Dievas leido sudrebinti mano tikėjimą, o galiausiai aš supratau, kad jo net neturėjau. Tada Dievas man švelniai prakalbo: „Nepergyvenk, mano vaike, kad tu nieko neturi. Juk Aš esu tobula Jėga ir Meilė, aš esu Tikėjimas ir tavo Gyvenimas. Esu pasiruošęs laiminti tave, nes Aš esu Palaiminimas. Aš esu visa visame ir visiems laikams."

Taigi svarbu yra turėti tikėjimą Dievu (Mk 11, 22). Apaštalas Paulius rašė: Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Štai kaip viskas yra. Svarbus yra ne tavo tikėjimas. Savyje tu neturi jokio tikėjimo, kaip ne nuo tavęs priklauso ir tavo gyvenimas. Tavyje yra tik tuštuma ir beprasmybė, todėl tau reikia būti atviram ir pasiruošusiam priimti Jį. Turi priimti Jo tikėjimą, kaip priimi ir Jo gyvenimą ar išgydymą, sakydamas: Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų. Mano paties tikėjimas nieko vertas. Jei dėl ko nors meldžiuosi, aš nepasitikiu savo tikėjimu. Aš sakau: „Viešpatie, štai aš. Jei nori, kad aš būčiau palaiminimo kanalas kitiems, suteik man visa, ko reikia." Svarbiausia yra Kristus, Jis vienintelis.

Ar Jūsų kūnas pašvęstas Dievui? Ar Jis gali gyventi ir veikti jumyse? Viešpats Jėzus Kristus turi kūną, kaip ir jūs, tik Jo kūnas yra tobulas. Tai - ne žmogaus, bet Žmogaus Sūnaus kūnas. Ar žinote, kodėl Jėzus buvo vadinamas Žmogaus Sūnumi? Jėzus Kristus yra tipiškas, visapusis, universalus ir visa apimantis Žmogus, Žmogaus Sūnus, kuriame yra viskas, koks žmogus turėtų būti ir ko jam reikia. Visa yra Kristuje. Kristuje apjungta visa Dievo ir tobulo žmogaus pilnatvė. Ir Jis yra visa, ko žmogui reikia. Jo dvasia yra visa, ko reikia tavo dvasiai - Jis atidavė mums visą save. Jo kūne yra viskas, ko reikia mūsų kūnams. Jo širdis muša tuo pačiu ritmu kaip ir mūsų širdys. Jis trykšta gyvenimu, bet ne dėl savęs paties, o dėl žmonijos. Šiaip Jam nereikia jėgos. Energija, kuri prikėlė Jį iš kapo ir kuria Jis pakilo į dangų, nėra skirta Jam pačiam. Tas nuostabus kūnas priklauso tavo kūnui - tu esi Jo kūno narys. Tavo širdis gali iš Jo širdies gauti viską, ko jai reikia.

Paulius sakė: daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Taip ir tavyje gali tekėti brangus Dievo Sūnaus gyvenimas. Ar priimsi Jį ir būsi ne tik išgydytas, bet ir galėsi mėgautis nauju gyvenimu ir viskuo, ko tau reikia? Ta gyvenimo srove, kuri nuplaus ligas ir bus tavo gyvenimo šaltinis visais laikais? Priimk Jį ir visą Jo pilnatvę.                                       

Man atrodo, kad Dievas atskleidė man mažą paslaptį, kurią turiu perduoti jums visiems: „Eik ir pasakyk jiems, kad jei jie tai priims, tai padės jiems įveikti visus sunkumus, pavojus, baimę, kad ir kas nutiktų." Jei, stovėdamas ant šio pagrindo, sakyčiau: „Gavau iš dangaus paslaptį apie turtus ir sėkmę, kuriuos Dievas veltui per mano rankas duoda kiekvienam, kas to nori", esu tikras - prireiktų didesnės salės. Bet, brangūs draugai, aš rodau jums Jo Žodžio tiesą, kuri yra daug vertingesnė! Apaštalas Paulius sako, kad didžiulė paslaptis, kurios pasaulis ieškojo tuščiai ir kurią tikėjosi atrasti išminčiai iš Rytų, buvo paslėpta amžiams ir kartoms (Kol 1, 26), bet Dievas pasakė, kad ji „apreikšta Jo šventiesiems". Paulius skelbė tai visame pasaulyje. O ta paslaptis yra paprasta - Kristus jumyse - šlovės viltis.

Žodis „misterija" kalba apie didžiulę paslaptį. Šiandien galiu atskleisti jums tą paslaptį, kuri yra tokia nuostabi! Atverkite savo širdis Jam, ne man. Aš išbandžiau tą paprastą paslaptį, ir visos mano baimės bei nuodėmės dingo. Taigi, prieš kelerius metus atėjau pas Jį išvargintas kaltės ir baimės. Bėgo metai, mano nuodėmės mane įveikė ir gundymai buvo per stiprūs. Atėjau pas Jį antrą kartą, ir Jis man sušnabždėjo: „Kristus tavyje" - taip vėl atradau pergalę, poilsį ir palaiminimus.

Kiek vėliau pradėjo „griūti" mano kūnas. Aš visada sunkiai dirbau, nuo keturiolikos metų mokiausi ir dirbau  vienu metu. Būdamas dvidešimt vienerių, pradėjau vadovauti didžiulei bažnyčiai, dažnai sirgau ir mano organizmas išseko. Kartais bijodavau, kad galiu nugriūti tiesiog prie sakyklos. Negalėjau pakelti sunkesnių daiktų, neuždusdamas dėl širdies ligos ir išsekusios nervų sistemos. Girdėjau, kad Viešpats gydo, bet aš pats kovojau ir bijojau. Teologijos seminarijoje mane mokė, kad antgamtinių stebuklų amžius jau baigėsi, ir aš negalėjau ištrūkti iš šio mokymo gniaužtų. Galiausiai, kai jau ketinau eiti į „savo dogmų laidotuves", Viešpats pašnabždėjo man mažą paslaptį - Kristus tavyje. Ir nuo tos valandos ėmiau pasitikėti Juo ir dėl savo kūno, kaip pasitikėjau Juo dėl sielos. Aš sustiprėjau, pasveikau, o darbas virto tikru malonumu. Daug metų leidau savo vasaros atostogas karštiligiškame Niujorke, pamokslaudamas ir dirbdamas su žmonių miniomis, daug dirbau bibliotekoje ir koledže. Viešpats ne tik paėmė mano kančias - tai buvo daugiau nei tik paprastas išgydymas, - Jis man atidavė save, todėl aš daugiau nebegalvojau apie savo fizinį kūną. Tai geriausia Jo suteikta sveikata. Dėkoju Viešpačiui, kad Jis saugo mane nuo perdėto ar net liguisto susirūpinimo fiziniu kūnu ir dovanoja man paprastą gyvenimą, kuris yra malonumas ir tarnavimas Viešpačiui, ir tai atneša poilsį bei džiaugsmą.  

Po kurio laiko apsunko mano protas - nebegalėjau greitai galvoti ir dirbti. Norėjau rašyti ir kalbėti Kristui, norėjau turėti „visada pasiruošusią" atmintį, kad galėčiau dalintis nedidelėmis savo žiniomis. Išsakiau tai Kristui ir paklausiau, ar Jis nori, kad aš tai daryčiau. Jis atsakė: „Taip, mano vaike, Aš suteikiu tau savo išmintį."

Aš dažnai klysdavau, dėl tų klaidų gailėjausi, pasiryždamas daugiau jų nekartoti, bet kai Jis pasakė, kad Jis pats bus mano išmintis, kad aš turiu Kristaus protą, kad Jis gali sugriauti mano įsivaizdavimus, suvaldyti visas Kristui nepaklūstančias mintis ir nukreipti jas teisinga linkme, tada nutariau pasikliauti tik Juo. Lioviausi nerimauti dėl savo negebėjimo, o darbas tapo poilsiu. Anksčiau per savaitę parašydavau du pamokslus - vienam reikėdavo maždaug trijų dienų, bet dabar parašau daugybę lapų, vedu daug susirinkimų ir visa tai man yra visiškai lengva. Viešpats padėjo man ir šioje srityje - dabar aš žinau, kad Jis yra ir mano minčių bei mano dvasios Gelbėtojas.

Mano valia buvo neryžtinga. Aš paklausiau: „Ar tai gali pasikeisti?" Jis atsakė: „Taip, mano vaike. Tai Dievas, veikiantis tavyje, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 13)."

Jis išmokė mane, kaip ir kada reikia būti tvirtam, o kada - nusileisti. Daug žmonių turi ryžtingą valią, bet nežino, kaip reikiamu metu sustoti. Pas Jį aš atėjau ir prašydamas jėgų Jo darbams bei resursų, kad galėčiau Jam tarnauti, ir Jis manęs nenuvylė.     

Taigi, viliuosi, kad ši brangi paslaptis - „Kristus yra tavyje" - padės ir tau. Įsikibk į ją! Aš dar tik pradedu mokytis, kaip tai veikia. Priimk šią tiesą ir išbandyk, eidamas amžinybės link. Kristaus malonė ir stiprybė ves tave iš šlovės į šlovę.  


Tik Jis

Anksčiau svarbus buvo palaiminimas, dabar svarbus pats Viešpats;

Anksčiau rūpėjo jausmas, dabar - Jo Žodis.

Anksčiau ieškojau dovanų, dabar - paties Davėjo,

Anksčiau siekiau išgydymo, dabar - tik Jo paties.


Anksčiau skausmingai stengiausi, dabar - pasitikiu,

Anksčiau buvau pusiau išgelbėtas, dabar - jau visiškai.

Anksčiau laikiaus įsikabinęs, dabar Jis mane laiko,

Anksčiau buvau aš blaško-mas, dabar - Jis mano inkaras.


Anksčiau rūpėjo viską suplanuoti, dabar - tik pasimelsti,

Anksčiau nerimavau labai, dabar - Jis manim rūpinasi.

Anksčiau siekiau, ko noriu aš, dabar - ką sako Jėzus,

Anksčiau aš vis prašydavau, dabar vis Jį giriu.


Anksčiau vis dirbau aš, dabar tai - Jo darbai,

Anksčiau aš išnaudojau Jį, dabar Jis veikia per mane.

Anksčiau siekiau jėgos, dabar - paties Galingojo,

Anksčiau aš dirbau sau, dabar - tik Jam vienam.


Anksčiau aš vyliaus Juo, dabar žinau - Jis mano,

Anksčiau mano šviesa vis blėso, dabar ji šviečia vis ryškiau.

Anksčiau mirties aš laukiau, dabar - sugrįžtant Jo,

Ir mano viltys tvirtos ir saugios tik Jame.


http://biblebelievers.com/

vertė Asta Glinskaitė

 

Bendrinti: