Vesk mus, Dieve (II dalis)

Šeši dažniausi spąstai

Galima bendrais bruožais teisingai suprasti Dievo vedimą, ir visgi lengva suklysti, ypač renkantis „pašaukimą“. Žmogaus gyvenime nėra trapesnės srities negu ši, netgi jei žmogus ir išgyveno atsinaujinimą. Dievas veikia norėdamas mus patraukti gyventi tokį gyvenimą, kuris geriausias mums, kuris teikia garbę Dievui ir yra naudingas kitiems žmonėms. Tačiau Dvasia gali būti užgesinta, ir mums nesunku pradėti elgtis nebepastebint Jos vedimo. Verta apžvelgti kelis dažniausius spąstus, į kuriuos pakliūna žmonės, ieškantys Dievo vedimo.

Pirma, nenoras galvoti. Neteisingai suvokiamas pamaldumas, grindžiamas ypatingu antgamtiškumu, nesveikas ir pražūtingas, reikalauja vidinių impulsų, kurie neturi jokio racionalaus pagrindo, ir visiškai nekreipia dėmesio į nuolatinį Biblijos raginimą apmąstyti. Dievas sukūrė mus mąstančias būtybes, ir Jis vadovauja mūsų mintims, kai Jo Artume viską apgalvojame. Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų (Įst 32, 29).

Antra, nenoras pažvelgti į ateitį ir įvertinti ilgalaikes skirtingų pasirinkimų pasekmes. Galvoti į priekį yra Dievo taisyklė gyvenimui, taip pat kaip ir žmogiška taisyklė renkantis kelią. Dažnai tik tada pamatome, kas yra išmintinga ir teisinga (arba kvaila ir klaidinga), kai pakankamai ilgai pagyvename. Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų, koks bus jų galas (Įst 32, 29).

Trečia, nenoras išklausyti patarimą. Šventasis Raštas nuolat pabrėžia, kad žmogui reikia patarimo. Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo (Pat 12, 15). Tik pasipūtėlis ir nebrendyla, darydamas svarbiausius sprendinius, apsieina be patarimų. Tikrai yra žmonių, kurie geriau už mus išmano Bibliją, pažįsta žmogaus prigimtį, mato, kuo mes apdovanoti ir kur mūsų ribos, geriau negu mes patys save pažįstame. Net jei galų gale pasielgsime ne visai taip, kaip jie pataria, tik naudos turėsime, nuodugniai apsverstę jų patarimą.

Ketvirta, nenoras suabejoti savimi. Mes nemėgstame realiai žvelgti į save ir nepažįstame savęs taip, kaip mums atrodo; mes matome kitų racionalumą, bet nesugebame būti racionalūs patys. Turime atpažinti ir atmesti pojūtį, kurį sukelia egoizmas, pagyrūniškumas, gebėjimas išvengti bausmės, sau pataikavimas, savęs išaukštinimas; tokių dalykų negalima painioti su vedimu. Tai ypač aktualu, kai jausmai siejasi su seksu ar jo sukeltais jausmais. Vienas biologas – teologas rašė: „Džiaugsmas ir gerovės jausmas, kuris dažnai (nors ir ne visada) lydi įsimylėjimo būseną, gali nutildyti sąžinę ir suvaržyti kritišką mąstymą. Labai dažnai žmonės sako, kad jie jaučia vedimą santuokai (ir dažnai jie sakys, kad Viešpats labai aiškiai jiems pasakė), kai iš tikrųjų jie kalba apie jiems neįprastą endokrininio balanso lygmenį, kurio dėka jie jaučiasi ypač gyvybingi ir laimingi“ (O. R. Barclay, Guidance).

Turėtume savęs paklausti, kodėl kartais jaučiamės esą teisūs, ir būtų išmintinga apie tai papasakoti žmogui, kuriuo pasitikime ir kuris gali sveikai įvertinti mūsų būseną ir duoti deramą patarimą. Taip pat mums reikia melstis: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu (Ps 139, 23–24). Abejonės savimi tikrai nepakenks mums.

Penkta, nenoras skeptiškai pažvelgti į asmeninį žavesį. Kas dar neatpažino savyje glūdinčio išdidumo arba saviapgaulės, paprastai šių dalykų negali atpažinti ir kituose žmonėse. Yra nuostabių, tačiau nuoširdžiai klystančių žmonių, kurie yra puikūs oratoriai ir sugeba daryti didžiulę įtaką juos supančių žmonių protui ir sąžinei. Jie užburia savo žavesiu, ir tokio žmogaus jį supantieji jau nebevertina įprastais standartais. Todėl talentingas ir žavus žmogus, netgi ir sąmoningai suprasdamas apie tykantį pavojų ir mėginantis jo išvengti, dažnai to neišvengia, nes jį supantys krikščionys laiko jį angelu arba pranašu, jo žodžius vertina kaip Dievo vedimą ir aklai leidžiasi jo vadovaujami. Bet tai ne Dievo vedimas. Išskirtiniai žmonės nebūtinai turi klysti, kaip ir nebūtinai turi būti teisūs. Juos ir jų požiūrį reikia gerbti, bet ne garbinti. Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite (1 Tes 5, 21).

Šešta, nenoras laukti. Psalmyne nuolat raginama: „Lauk Viešpaties“, ir tai būtini žodžiai, nes Dievas dažnai mus priverčia palaukti. Jis neskuba kaip mes, ir Jis mums neapšviečia tolimesnio kelio, kai mums reikia veikti dabartyje, ir veda po vieną žingsnelį. Jei abejoji, neskubėk veikti, kantriai lauk Dievo. Šviesa nušvis, kai ateis laikas.

Nėra lengvo atsakymo

Lyg ir teisingą pasirinkimą nebūtinai lydės sėkmė. Čia daugelis krikščionių vėl pasijunta suglumę. Jiems atrodo, kad jie žengė Dievo nurodytu keliu. Tačiau dabar būtent dėl to jie susidūrė su daugeliu naujų sunkumų, kurių visai nebūtų buvę, jeigu jie nebūtų pasirinkę šio kelio. Jiems tenka patirti vienišumą, kritiką, jų draugai juos apleido, juos ištiko įvairiausios nesėkmės, dėl kurių tenka nusivilti. Jie susirūpina. Jie prisimena pranašą Joną, kuriam buvo pasakyta eiti į rytus ir pamokslauti Ninevėje, tačiau jis sėdo į laivą ir nuplaukė į šiaurę, į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES artumo (Jon 1, 3), ir pateko į audrą, buvo pažemintas netikinčių akivaizdoje ir išmestas iš laivo, galiausiai, kad Jona atsitokėtų, jį prarijo didžiulė žuvis. Gal dabar, kai jie patiria sunkumus, tai irgi yra Dievo ženklas, kad jie kaip Jona eina klaidingai pasirinktu keliu, o ne Dievo vedami?

Gal ir taip, ir išmintingas žmogus pamėgins pasitikrinti, ar jis tikrai neklydo. Į sunkumus reikia žiūrėti kaip į raginimą apsvarstyti savo veiksmus. Bet iškilę keblumai nebūtinai reiškia, kad išklydome iš kelio, nes ir Biblija moko, kad daugel vargų ištinka teisųjį (Ps 34, 20); ir ji teigia, kad einant Dievo keliu nuolatos bus nusivylimų ir baimių, kurių visai nebūtų, jei žmogus nebūtų to rinkęsis. Tokių pavyzdžių daug. Dievas vedė Izraelį ugnies ir debesies stulpu, eidamas jų priekyje (Iš 13, 21–22); tačiau kelias, kuriuo Jis vedė, daugeliui kėlė nerimą – pereinant Nendrių jūrą, keliaujant ilgas dienas be vandens ir mėsos per visą tą plačią ir siaubingą dykumą (Įst 1,19) ir kovojant kruvinas kovas su Amaleku, Sihonu ir Ogu (Iš 17, 8; Sk 21, 21–23), ir mes pradedame suprasti, kodėl izraelitai nuolat priekaištavo (Iš 14, 10–12; 16, 3; Sk 11, 4–6; 14, 2–3; 20, 2–5; 21, 4–5).

Ir Jėzaus mokiniai du kartus Galilėjos jūroje naktį buvo pakliuvę į audrą, ir abu kartus jie buvo ten vykdydami Jėzaus nurodymus (Mk 4, 35; 6, 45–48).

Apaštalas Paulius susapnavo makedonietį, kviečiantį jį į Graikiją, ir jis suprato, kad Dievas pašaukė jį skelbti jiems Gerąją naujieną(Apd 16, 10), ir netrukus jis atsidūrė Filipų kalėjime. Vėliau, Dvasios skatinamas, nusprendė keliauti į Jeruzalę (Apd 19, 21), ir Efezo vyresniesiems sakė: Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks; tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai (Apd 20, 22–23). Taip jam ir atsitiko – Paulių ištiko ypač dideli sunkumai, nors jis ir vykdė dieviškąjį vedimą.

Tai dar ne viskas. Paskutinis pavyzdys, įrodantis, kad vykdant Dievo vedimą dažnai žmogų ištinka vargai, yra Viešpaties Jėzaus gyvenimas. Nebuvo Žemėje kito žmogaus, kurį taip vestų Dievas, kaip Jis vedė Jėzų, ir nebuvo kito žmogaus, kuris kentėtų tiek vargų, kiek jų kentėjo Jėzus. Dievo vedimu Jėzus paliko šeimą ir kaimynus, Dievo vedimu Jis turėjo daug konfliktų su tautos, religiniais ir visuomenės vadovais, ir pagaliau Dievo vedimu Jis buvo išduotas, suimtas ir nukryžiuotas. Ko daugiau gali tikėtis krikščionys, norintys sekti ir vykdyti Dievo valią? Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. <...> Jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius! (Mt 10, 24–25).

Paprasta žmogiškąja samprata, kryžius buvo iššvaistymas – jaunystės, pranašavimo dovanos, vadovo galimybių. Tos paslapties esmę ir pasekmes mes žinome per Dievo žodį. Panašiai gali atrodyti, kad ir Dievo vedamo krikščionio gyvenimas iššvaistomas – kaip Pauliaus, kuris leido laiką kalėjime, nes vadovavosi Dievo vedimu eiti į Jeruzalę, o juk galėjo visą tą laiką skelbti Evangeliją Europoje. Ne visada mums Dievas pasako, kodėl ir kam patiriame daug praradimų ir nusivylimų, kai sekame paskui Jį.

Elizabetė Elliot, nužudyto misionieriaus našlė ir knygos apie jį autorė, yra geras tokio gyvenimo pavyzdys. Pasitikėdama Dievo vedimu, ji iškeliavo gyventi vienoje iš Ekvadoro genčių, ketindama užrašyti jų kalbą, kad būtų galima išversti jiems Bibliją. Vienintelis žmogus, galėjęs ir norėjęs jai padėti, buvo ispaniškai kalbantis krikščionis, tačiau nepraėjus nė mėnesiui, kilus ginčui jis buvo nušautas. Ji tiesiog vargo be jokios pagalbos dar aštuonis mėnesius. Vėliau aplanką su visa surinkta lingvistine medžiaga ji perdavė kolegoms, kad jie galėtų tęsti jos pradėtą darbą. Po dviejų savaičių ji išgirdo, kad tą aplanką pavogė. Taip jos triūsas nuėjo perniek. Žmogiškai kalbant, tuo jos istorija ir baigėsi. Apie tai ji rašo: „Aš nusižeminau, pripažindama, kad Dievas pats yra vertėjas... Mes privalome Dievui leisti daryti tai, ką Jis nori. Ir jei manai žinąs Dievo valią savo gyvenimui ir nori ją vykdyti, galbūt vieną dieną būsi grubiai pažadintas, nes niekas nežino Dievo valios savo gyvenimui“ (cituota iš „Eternity“, 1969 sausis).

Ji buvo teisi. Anksčiau ar vėliau Dievo vedimas, kuris mus išveda iš tamsos į šviesą, taip pat mus iš šviesos nuves į tamsą. Toks jau yra kryžiaus kelias.

Kada išklystame iš kelio

Atsidūręs su automobiliu pelkėje suvokiu, kad išklydau iš kelio. Bet nedaug man paguodos iš to žinojimo, kai bejėgis matau grimztantį į pelkę automobilį. Aš patyriau nuostolį, ir „tiek žinių“. Ar ir krikščionio laukia tokia baigtis, kai jis prabudo ir pamatė, jog nesuprato Dievo vedimo ir pasuko klaidingu keliu? Ar viskas prarasta? Ar taip ir liks nuošalėje visą gyvenimą? Ačiū Dievui, ne. Mūsų Dievas ne tik išveda iš gyvenimo klampynės, bet priderina mūsų klaidas ir kvailystes savo planui mums, kad iš to būtų nauda.
Tokia yra viena iš Jo maloningos valdžios paslapčių. Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai [...] Jūs valgysite ir būsite sotūs, šlovinsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis (Jl 2, 25–26).

Jėzus, kuris atstatė Petrą šiam išsižadėjus Jo, ir dar ne kartą yra jį taisęs (Apd 10; Gal 2, 11–14), ir šiandien yra nesikeičiantis mūsų Gelbėtojas. Dievas ir žmogaus pyktį, ir krikščionių klaidas nukreipia Dievo garbei.

Neseniai gavau laišką iš pastoriaus, kuris jautėsi Dievo vedimu privaląs palikti savo bendruomenę ir Bažnyčią, ir kuris dabar kaip Abraomas eina nežinomu keliu. Savo laiške jis cituoja Čarlzo Veslio giesmę apie Dievo galybę ir saugų vedimą. Šia įžvalga ir norėčiau pabaigti šį skyrių: „Vedimas, kaip ir visi kiti Dievo palaiminimai, yra dovana iš aukštybių. Dievas veda mus ne vien tik rodydamas kelią. Jo vedimas turi kur kas gilesnę prasmę. Dievo tiksluose yra numatyta mus saugiai parvesti į namus, kad ir kas pakeliui atsitiktų, kad ir kokių klaidų padarytume. Be abejonės, mums teks ir kristi, ir nuklysti nuo kelio, tačiau Dievo ranka laikys mus, Jis mus išgelbės ir atnaujins. Toks yra Dievo pažadas, toks Jo gerumas.“

Taigi dieviškasis vedimas neatsiejamas nuo pasitikėjimo Dievu, kuris neleis mums pražudyti savo sielų.

Kalbėdami apie tai, turime daugiau dėmesio skirti Jo garbei, o ne mūsų saugumui – juo jau pasirūpinta. Mūsų nepasitikėjimas savimi, palaikantis mūsų nuolankumą, neturėtų užtemdyti džiaugsmo, kai atsiduodame Viešpačiui Gynėjui, ištikimam Sandoros Dievui. Štai taip rašė Veslis:

Izraelio Valdove, visų, kurie siekia dangaus, Vedly,

Tu debesie mus ginančios meilė,

Jaučiamės saugūs Tavo pavėsy, laimingi, kai Tu vedi.

Mūsų įstatymas – Tavo žodžio versmė,

Mūsų jėga – Tavo malonė,

Mūsų pabaiga – Dievo šlovė.

Ir užbaigsime Džozefo Harto (Joseph Hart) mintimis:

Jėzus – Pradžia ir Pabaiga.

Mes šloviname Jį už tai, ką mums padarė,

Pasitikime Juo – visi dalykai mums išeis į gera,

Ir į Namus parves Jo Dvasios mylinti ranka.


Iš James I. Packer knygos „Pažinti Dievą“

Bendrinti: