Apie krikščionio laisvę

Kad geriau pažintume, kas yra krikščionis ir jo laisvė, kurią įgijo ir jam suteikė Kristus - apie tai daug rašo šventasis Paulius - noriu pateikti šiuos du teiginius:1. Krikščionis yra laisvas nuo visų dalykų, yra šeimininkas ir niekam nepavaldus.
2. Krikščionis yra visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam.

Atrodo, jog abu šie teiginiai prieštarauja vienas kitam. Bet abu juos aiškiai teigė pats šventasis Paulius: Nes nors aš esu laisvas nuo kiekvieno, bet tapau kiekvieno tarnas, kad daugiau jų laimėčiau (1 Kor 9, 19) ir Nebūkite niekam kažko skolingi, išskyrus meilę vienas kitam (Rom 13, 8). O meilė yra pasiruošusi tarnauti ir pavaldi tam, kuris mylimas. Taip pat ir Kristus. Dievas pasiuntė savo Sūnų, gimusį iš moteriškės ir pavaldų įstatymui (Gal 4, 4).

Kad suprastume šiuos du prieštaraujančius teiginius apie laisvę ir pavaldumą, turime suvokti, jog kiekvienas krikščionis yra dvejopos prigimties: dvasinės ir kūniškos. Pagal savo dvasinę esmę, kurią žmonės apibrėžia kaip sielą, krikščionis yra vadinamas dvasiniu, nauju, vidiniu žmogumi; pagal kūną ir kraują jis vadinamas kūnišku, senu ir išoriniu žmogumi, apie kurį apaštalas rašo: Jei mūsų išorinis žmogus ir nyksta, bet vidinis diena iš dienos atsinaujina (2 Kor 4, 16). Dėl šito skirtumo Šventajame Rašte yra pasakyti žodžiai, tiesiogiai prieštaraujantys vieni kitiems: Nes kūnas trokšta priešingo dvasiai, o dvasia - priešingo kūnui (Gal 5, 17). Sielos nenuskaistins šventi kūno rūbai, kuriuos dėvi pamokslininkai ir šventieji, net jei kūnas lanko bažnyčias ir šventas vietas, jei jis liečiasi prie šventų daiktų; taip pat nepadės ir kūniška malda, pasninkas, šventų vietų lankymas ir gerų darbų darymas, kurie atliekami tik per kūną. Turi būti dar kažkas, ką sielai atneša ir suteikia maldingumas ir laisvė. Nes visus šiuos išvardintus dalykus ir darbus gali atlikti ir išlavinti piktas žmogus - veidmainis. Antra vertus, sielai nepakenks kūno „nešventi“ drabužiai - t. y. pasaulietiniai, ir tai, kad būna nešventose vietose, nevalgo, negeria, nesimeldžia ir nevykdo visų darbų, kuriuos daro veidmainiai. Pamaldaus ir laisvo krikščionio siela neturi jokių kitų poreikių danguje nei žemėje, kaip tik vieną - šventą Evangeliją, Dievo žodį, pamokslautą Kristaus, kaip Jis pats sako: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, gyvens amžinai (Jn 11, 25), Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), Žmogus bus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos (Mt 4, 4). Akivaizdu, jog siela gali apsieiti be visko, išskyrus Dievo žodį, ir be Dievo žodžio niekas negalės jai padėti. Bet kai siela turi Žodį, jai daugiau nereikia jokių kitų dalykų, nes Žodyje turi pakankamai maisto, džiaugsmo, ramybės, šviesos, tiesos, sugebėjimų, teisingumo, išminties, laisvės ir visokio gėrio be saiko. Todėl psalmėse skaitome, jog pranašas nieko daugiau netrokšta, kaip tik Dievo žodžio (Ps 119), panaudodamas tiek daug epitetų jo aprašymui.

Kita vertus, Šventajame Rašte nesutiksi didesnės kančios ir Dievo rūstybės nei tai, kad Dievas atima iš žmogaus savo Žodį, kaip pasakyta pranašo Amoso knygoje (Am 8, 11). Taip pat nėra didesnės malonės už tai, kad Dievas siunčia savo Žodį, kaip pasakyta: Jis siuntė savo Žodį ir pagydė juos, ir išgelbėjo juos iš mirties (Ps 107, 20). Kristus buvo pasiųstas į šį pasaulį ne kokiam nors kitam, kaip tik Žodžio tarnavimui. Ir visi apaštalai, vyskupai, pamokslininkai bei visas dvasinis luomas buvo pašaukti ir įtvirtinti Žodžio tarnavimui. Tu gali paklausti: „Kas gi yra tas Dievo žodis, kuris teikia kokią didelę malonę, ir kaip aš turėčiau Jį naudoti, jei egzistuoja daug Dievo žodžių?“ Atsakysiu: „Tai žodžiai, kuriuos kalba tik Evangelija. Jie sako, koks tu turi būti ir ką reikia daryti, kad išgirstum savo Dievą, kalbantį tau, ir kad visas tavo gyvenimas bei darbai, atlikti Dievo akivaizdoje, nepražūtų amžiams. Kol tiki pagal įstatymą, neturėdamas troškimo, nusivilsi savimi ir pažinsi, jog teisingai Ozėjas pasakė: O Izraeli, tu atvedei save į nelaimę, nes tik manyje yra tavo išgelbėjimas (Oz 13, 9). Kadangi tu pats iš savęs nieko negali, o tai kyla iš tavo sugedimo, todėl, kai Jis sodina tave prieš savo mylimą Sūnų Jėzų Kristų ir kalba tau savo gyvu, guodžiančiu Žodžiu, tu turi atsiduoti Jam tvirtu ir tyru pasitikėjimu. Dėl tokio tikėjimo visos tavo nuodėmės yra atleidžiamos, visas tavo sugedimas pašalinamas, - tu tampi teisus, teisingas, romus, vykdantis visus įsakymus ir laisvas nuo bet ko, kaip sako šventasis Paulius: Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 17) ir Kristus yra Įstatymo pabaiga; kas Juo tiki, tas yra teisus (Rom 10, 4). Todėl visų krikščionių pagrindinis uždavinys gana nesunkus - apgyvendinti savyje Žodį ir Kristų, tokį tikėjimą nuolat lavinti ir stiprinti. Nes joks kitas darbas nepadaro tavęs krikščionimi, kaip tas, apie kurį Kristus kalbėjo žydams Evangelijoje pagal Joną. Kai jie paklausė, ką turi daryti, kad vykdytų dieviškus ir krikščioniškus darbus, Jis pasakė: Štai yra Dievo darbas - tikėti Tą, kurį Jis siuntė (Jn 6, 29). Darbas, kurį vienas Dievas Tėvas paskyrė. Tai neišmatuojamas turtas - teisingas tikėjimas Kristumi; nes jis atneša visus palaiminimus ir pašalina bet kokį prakeikimą, kaip pasakyta: Kas tikės ir krikštysis, bus išgelbėtas; kas netikės, bus pasmerktas (Mk 16, 16). Todėl pranašas Izaijas, matydamas tokio tikėjimo vertę, sako: Dievas pasiųs į žemę trumpą Žodį, kuris sukels teisumą kaip potvynį; tai reiškia: „Tikėjimas, kuris lengvai ir tobulai įvykdo įstatymą, pripildys tikinčiuosius tokiu didžiu teisumu, kad šiems nebereiks nieko, kas padėtų tapti teisiais.“ Panašiai sako ir šventasis Paulius: Širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas (Rom 10, 10).

Kaip atsitinka, kad vien tik tikėjimas gali padaryti pamaldžiu ir be darbų suteikti besaikį turtą, kai tuo tarpu Rašte mums duota daug įstatymų, įsakymų ir nurodymų? Čia reikia pastebėti, kad, kaip minėjau anksčiau, tik tikėjimas be jokių darbų padaro tave pamaldų, teisų ir laisvą. Be to, svarbu žinoti, kad visas Šventasis Raštas yra padalintas į dvi dalis: Dievo įsakymai, arba įstatymai, ir Dievo pažadai, arba įsipareigojimai. Įsakymai moko mus ir parodo įvairius gerus darbus, tačiau pastarieji dar nėra atlikti. Jie rodo į gera, tačiau nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų. Todėl įsakymai sukurti tam, kad žmogus pamatytų savyje nesugebėjimą daryti gera ir galėtų visiškai nusivilti savo sugebėjimais. Štai kodėl tie įsakymai vadinami Senuoju Testamentu. Tai patvirtina įsakymas: „Negeisk pikto.“ Juk mes visi esame nusidėjėliai ir nėra nė vieno žmogaus, kuris negeistų blogo, - jis daro, ką nori. Todėl įsakymas verčia nusivilti pačiu savimi ir ieškoti kito pagalbos, kad nebegeistume pikto ir įvykdytume įsakymą per kažką kita. Ir visų kitų įsakymų mums neįmanoma įvykdyti.

Kai įsakymas žmogui apreiškia jo nesugebėjimą ir šis pajunta baimę, stengdamasis įvykdyti įsakymą, - arba įsakymas bus įvykdytas, arba žmogus prakeiktas, - tuomet jis tampa nuolankus ir nieko nereiškiantis savo akyse, nerandantis savyje nieko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Tada ateina kitas Žodis - Dievo pažadas, kalbantis: „Jei nori įvykdyti visus įsakymus, palikti savo geismus ir nuodėmes, kaip liepia įsakymai, - tikėk Kristumi, per kurį Aš tau pažadu malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki, tai turi, jei netiki, tada to neturi. Kaip tau neįmanoma įvykdyti visų įsakymo darbų, kurių yra be galo daug, lygiai taip pat lengvai ir daug gali gauti per tikėjimą. Nes visus dalykus Aš sutalpinau tikėjime, kad tas, kuris tiki, turėtų ir visus juos ir būtų palaimintas; kas netiki, neturės nieko. „Nes Dievas visus įkalino nepaklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32).

Taigi Dievo pažadai suteikia tai, ko reikalauja įsakymai, ir atlieka tai, ką nusako įsakymai, kad viskas priklausytų Dievui - tiek įsakymas, tiek ir jo įvykdymas. Jis vienas liepia, Jis vienas ir įvykdo. Todėl Dievo pažadai yra Naujojo Testamento žodžiai ir priklauso Naujajam Testamentui.

Visi Dievo žodžiai yra šventi, teisingi, teisūs, taikūs, laisvi ir pilni gerumo; to, kuris prisiriša prie jų tyru tikėjimu, siela taip susilies su jais, kad įgaus visas Žodžio dorybes ir per tikėjimą taps šventa, teisi, teisinga, taiki, laisva ir pilna visokio gerumo, taps tikru Dievo vaiku, kaip pasakyta: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1, 12).

Iš to lengva suprasti, kodėl tikėjimas tiek daug gali ir kad jokie geri darbai negali jam prilygti. Nes joks geras darbas neprisiriša prie Dievo žodžio taip, kaip tikėjimas, ir, be to, negali būti atliktas sieloje, bet vien tik Žodis ir tikėjimas, valdo sielą. Siela susilieja su Žodžiu taip, kaip išlydyta geležis susilieja su ugnimi. Taigi matome, jog krikščioniui visko pakanka tikėjime; jam nereikia darbų, kad būtų išteisintas. Ir jei jam nereikia darbų, tai, be abejo, jis yra laisvas ir nuo visų įsakymų bei įstatymų. Jis yra atleistas nuo jų, taigi iš tikrųjų laisvas.

Tai ir yra krikščioniška laisvė - mūsų tikėjimas, veikiantis ne tam, kad skatintų gyventi tuščiai ir nedorai, ne tam, kad siektume teisumo ir palaiminimų gerais darbais.

Tikėjimui būdinga tai, jog pasitikima tuo, kuris yra gerbtinas ir teisingas, ir tai yra didžiausia garbė, kurią žmogus gali suteikti kitam; antra vertus, didžiausia negarbė pasireiškia tuo, kad kitas laikomas lengvabūdišku, nepatikimu ir melagiu. Taigi, kai siela tvirtai tiki Dievo žodžiu, laiko jį teisingu, teisiu ir taikiu, tada ji suteikia jam pačią didžiausią garbę, kurią tik gali parodyti. Siela gerbia Žodį ir leidžia jam keisti ją taip, kaip Jis nori; nes ji neabejoja, jog Jis yra romus ir teisingas visuose savo žodžiuose. Kita vertus, nėra didesnės negarbės Dievui, kai Juo netikima, kai siela laiko Jį melagiu ir nesugebančiu ką nors padaryti, kai tokiu netikėjimu atsisakoma Jo ir širdyse prieš Dievą statomas stabas. Kai Dievas mato, kad siela pagerbia Jį tikėjimu, tada Jis savo ruožtu pagerbia ją, padarydamas romia ir teisinga. Tai, kad Dievas duoda teisumą ir romumą per tikėjimą, yra teisu ir teisinga, ir to negali pasiekti tie, kurie netiki ir vargsta savo gausiais gerais darbais. Tikėjimas įgalina sielą ne tik susijungti su Dievo žodžiu, pilnu malonės, bet taip pat sujungia ją su Kristumi kaip sužadėtinę su sužadėtiniu. <...>

Ištrauka iš kn. „Apie krikščionio laisvę“