Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius Holgeris Lahayne pasinaudojo galimybe užduoti dr. Carlui R. Truemanui kelis klausimus apie 2012 m. išleistą jo knygą The Creedal Imperative (Tikėjimo išpažinimo būtinybė).
Minėtoje knygoje autorius ginčija poziciją, kurios šiomis dienomis laikosi daugelis denominacijų ir bendruomenių: „Nereikia tikėjimo išpažinimo - pakanka Biblijos“ (t. y., kad autoritetingi konfesiniai tekstai greta Biblijos nereikalingi). Autorius teigia priešingai - egzistuoja tvirtas biblinis pagrindas, nustatantis būtinybę suformuluoti tikėjimo išpažinimą (todėl ir minėtos knygos pavadinime yra žodis „būtinybė“). Carlas R. Truemanas taip pat aprašo krikščioniškų konfesijų patiriamus kultūrinius iššūkius, pagrindžia aiškiai suformuluotų doktrininių tekstų naudą ir galiausiai apžvelgia vieną iš svarbiausių tikėjimo išpažinimų bažnyčios istorijoje. Pateikiame tik vieną citatą: „Tikėjimo simbolio skaitymas pamaldose yra vienas iš labiausiai kontrkultūrinių dalykų, kuriuos gali daryti krikščionys. Tai - nepaklusnumo veiksmas, o gal net revoliucija.“ Šiame interviu apžvelgiami svarbiausi minėtos knygos teiginiai.
Spustelėję šią nuorodą galite perskaityti anglišką interviu perrašą, o garsinį interviu įrašą anglų kalba galite paklausyti „Youtube“.
---
Kas svarbiau - tikėjimo simbolis (angl. - creed) ar tikėjimo išpažinimas (angl. - confession)? Kaip Jūs apibrėžtumėte šias sąvokas?
Tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai iš esmės yra biblinio tikėjimo santraukos, pateiktos palyginus trumpa ir glausta forma. Tikėjimo simboliais mes paprastai vadiname ankstyvosios Bažnyčios dokumentus, tokius kaip Nikėjos tikėjimo išpažinimas (simbolis) arba Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas (simbolis), kuris buvo suformuluotas 381 m. Tikėjimo išpažinimais vadiname Reformacijos metu paruoštus dokumentus, kurie yra išsamesni ir apima daugiau svarbiausių doktrinų, nei ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo simboliai.
Kaip tikėjimo išpažinimai susiję su Biblija?
Daugelis žmonių nerimauja, kad jei jų bažnyčioje remiamasi tikėjimo simboliu ar tikėjimo išpažinimu, tai tam tikra prasme išstumia Bibliją, arba tai yra kažkas priešingo Biblijai. Iš tikrųjų tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai yra tiesiog Biblijos doktrinų santraukos. Juos suformulavo žmonės, kurie stengėsi apibendrinti Biblijos teiginius. Bibliją sudaro daug įvairių žanrų knygų, kurias užrašė skirtingi autoriai, laikęsi skirtingų požiūrių. Tad tikėjimo simboliai ir išpažinimai - tai bandymai apibendrinti visą Biblijos mokymą pagal tam tikras doktrinų temas bei pateikti jį glausta ir nuoseklia forma.
Kaip skiriasi šių raštų autoritetas?
Teologai teigia, kad skirtumas yra. Pasak jų, Biblija yra „norminanti teologijos norma“. Tai reiškia, kad visose teologinėse diskusijose, teologiniuose ginčuose ar kalbant apie teologines formuluotes Biblija yra galutinis, lemiamas autoritetas. Tačiau naudinga turėti krikščioniškų doktrinų santraukas - manifestus. Būtent tokie yra tikėjimo simboliai ir išpažinimai. Teologai juos vadina „normintomis normomis“ - jie yra žemesnio lygmens dokumentai, nei Šventasis Raštas. Jie turi būti aiškinami, atsižvelgiant į Šventąjį Raštą, gali būti tikslinami, atsižvelgiant į Šventąjį Raštą, bet tiek, kiek jie atspindi Šventojo Rašto mokymą, Bažnyčioje jie laikomi autoritetingais dokumentais.
Savo knygoje Jūs įrodinėjate, kad tikėjimo simboliai turi gerą biblinį pagrindą. Jūs atskleidžiate, kad plačiai paplitęs šūkis „Nereikia tikėjimo išpažinimo - pakanka Biblijos“, kaip ironiškai tai beskambėtų, yra nebiblinis. Kaip tai gali būti?Savo tarnystės pabaigoje rašydamas ganytojiškus laiškus Paulius suprato, kad ir jis, ir kiti apaštalai paliks šį pasaulį, o vadovauti Bažnyčiai stos nauja karta. Tad jis duoda Timotiejui įvairių nurodymų. Pavyzdžiui, Paulius nurodo Timotiejui paskirti vyresniuosius - taip jis nori, kad būtų nustatyta bažnyčios valdymo struktūra. Taip pat jis ragina Timotiejų sau pavyzdžiu laikyti sveikus žodžius (2 Tim 1, 13) (pažodinis angliškos Biblijos eilutės vertimas: Tvirtai laikykis suformuluotų sveikų žodžių). Jis mano, kad Timotiejus, tinkamai išmokytas tikėjimo, žinos, kas yra tinkamai suformuluoti sveiki žodžiai, t. y., kaip krikščioniško tikėjimo doktrina gali būti išreikšta ir kokie žodžiai turėtų būti vartojami. Taigi remdamiesi šia eilute galime mąstyti apie tam tikrą santrauką posakių, kuriuos Paulius laikė ypač autoritetingais.
Kartkartėmis Paulius vartoja frazę „tikras žodis ir vertas visiško pritarimo“ (1 Tim 1, 15). Mokslininkai linkę manyti, kad Paulius turi omenyje posakius, kurie buvo vartojami visose bažnyčiose ir išreiškė ortodoksinį krikščionišką mokymą. Taigi pačioje Biblijoje minima tai, ką mes vadiname Bibliją papildančiais „sveikais žodžiais“, naudingais, išlaikant Bažnyčioje ortodoksinį tikėjimą.
Yra toks olandiškas posakis, kad „kiekvienas eretikas turi savo eilutę“ - t. y., kiekvienas eretikas remiasi Biblija. Bet ką reiškia „remtis Biblija“? Atsakymas į šį klausimą yra esminis dalykas. Paulius žinojo, kad teisingai suprasti Bibliją yra taip pat svarbu, kaip ir turėti pačią Bibliją. Remdamiesi jo vartojamais posakiais - tikri, pritarimo verti žodžiai, sveiki žodžiai - aš manau, kad Paulius turi omenyje kažką panašaus į esamus tikėjimo simbolius ir tikėjimo išpažinimus.
Ką galima pasakyti apie priešininkų argumentus, kad tikėjimo simboliai stiprina formalizmą?
Be abejonės, yra atvejų, kai tam tikros išpažinimais besivadovaujančios ir konfesinės bažnyčios į šiuos tekstus žvelgia labai formaliai. Tuomet tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai tampa negyvais dokumentais, tiesiog tam tikromis formulėms - jie gali būti cituojami arba gerbiami, tačiau neturi jokios reikšmės kasdieniam bažnyčios gyvenimui. Tačiau aš manau, kad tai žmogaus širdies, o ne tikėjimo simbolių ar išpažinimų problema. Daugumoje man žinomų bažnyčių giedami himnai ar šlovinimo giesmės, kurias praeityje parašė kiti asmenys. Tačiau yra tokių bažnyčių, kurios nors ir gieda šiais giesmes, kaip bažnyčios yra mirusios. Problema slypi ne giesmėse, o giedotojų širdyse. Taigi manau, kad nors tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai gali pasitarnauti formalizmui, tačiau tai lemia ne jų esmė, o žmogaus širdies polinkis į nuodėmę.
Jūs sakote, kad kiekvienas krikščionis iš tiesų turi savo tikėjimo išpažinimą - dažnai jie tiesiog neužrašyti. Ar galėtumėte paaiškinti numanomų ir asmeninių tikėjimo išpažinimų pavojus bei viešų, užrašytų dokumentų naudą?
Dvasininkas, kuris stoja prie sakyklos ir savo bendruomenei pamokslauja: „Nesivadovauju tikėjimo išpažinimu, o tik Biblija“, iš tiesų sako štai ką: „Biblijoje kalbama tai, ką aš noriu jums pasakyti šiuo konkrečiu laiko momentu, bet kadangi neketinu užrašyti savo tikėjimo išpažinimo, jūs negalite palyginti to, ką aš tikiu, su Šventuoju Raštu, ir patikrinti, ar tai tiesa.“ Konfesinės bažnyčios, t. y. bažnyčios, kurios laikosi viešai paskelbto tikėjimo išpažinimo, tokio kaip Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, Belgijos išpažinimas arba Antrasis šveicariškasis išpažinimas, savo tikėjimo išpažinimus atskleidžia viešai, o tai leidžia ir suteikia galimybę šioms bažnyčioms priklausantiems žmonėms palyginti minėtus tikėjimo išpažinimus ir mokymą su Šventuoju Raštu. Tokius viešus pareiškimus galima patikrinti, atsižvelgiant į Šventąjį Raštą. Jeigu jūs niekuomet neužrašėte savo tikėjimo išpažinimo, arba kiekvienas turi nuosavą išpažinimą, nes mano, kad Biblija reiškia tą ar kitą dalyką, tai neleidžia žmonėms patikrinti jūsų įsitikinimų Šventojo Rašto šviesoje. Taigi ironiška, kad sakydami „Nesivadovauju tikėjimo išpažinimu, o tik Biblija“, jūs iš tiesų savo asmeninį išpažinimą iškeliate aukščiau Biblijos.
Tikėjimo išpažinimai nustato ribas, apibrėžia skirtumus ir tam tikra prasme atskiria bažnyčias. Nepaisant to, jūs esate įsitikinęs, kad jie taip pat pasitarnauja krikščionių vienybei. Kaip to pasiekiama?
Manau, kad vienybės pasiekti galima įvairiais būdais. Pažvelkime į ankstyvosios bažnyčios tikėjimo simbolį. Mes savo bendruomenėje maždaug du kartus per mėnesį pamaldų metu, paprastai prieš duonos laužymą, cituojame arba Nikėjos tikėjimo simbolį (išpažinimą) arba Apaštališkąjį tikėjimo simbolį (išpažinimą). Ir kai mes tai darome, tai viešai išskiria mus kaip krikščionis šių dienų pasaulyje, nes šiandien pamaldose kartojame tą patį tikėjimo simbolį ir viešai tapatiname save su tais tikinčiaisiais, kurie bėgant šimtmečiais kalbėjo tuos pačius žodžius ir pamaldų metu išsakė tas pačias idėjas. Taigi tokių pamaldų liturgija aiškiai išreiškia vienybę ir tapatybę.
Antra, manau, kad tikėjimo simboliai ir išpažinimai viešai atskleidžia tai, kokios pozicijos laikotės, ir tokiu būdu padeda jums bendrauti su kitomis bažnyčiomis. Aš galiu įsitraukti į diskusiją su savo draugais baptistais, kurie laikosi 1689 m. tikėjimo išpažinimo, arba su liuteronais, kurie remiasi Santarvės knyga, nes mes visi žinome, kokios pozicijos laikomės. Mes iš anksto matome, kur mūsų pozicijos sutampa, o kur skiriasi. Tai taip pat leidžia mums išpažinti visiems bendrą visuotinį tikėjimą ir atvirai bei sąžiningai kalbėtis apie tas sritis, kuriose mes skiriamės. Taigi vieši tikėjimo simboliai ir išpažinimai yra tikro ekumeninio dialogo pamatas. Jie nebūtinai tiesiogiai kuria bažnyčios vienybę, tačiau atveda mus į tinkamą vietą, kurioje galime pradėti diskutuoti ir mąstyti apie vienybę.
Tikėjimo išpažinimai plačiai vadinami nenaudingais, tad kur visgi slypi jų nauda? Kam jie tinkami? Kokia svarbiausia praktinė tikėjimo išpažinimų reikšmė? Pavyzdžiui, kokia jų pedagoginė funkcija bažnyčiose?
Tikėjimo simbolių ir tikėjimo išpažinimų nauda įvairiopa. Aš jau minėjau liturginį aspektą, kai išpažinimai tampa priemone drauge su broliais ir seserimis išpažinti bendrą tikėjimą. Žvelgdamas į sudėtingesnius tikėjimo išpažinimus, tokius kaip Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, manau, kad bažnyčia, kurioje vyresnieji turi laikytis šio išpažinimo nustatytų apribojimų, suteikia jiems konkrečius įgaliojimus, ir tai pasitarnauja, apsaugant bendruomenę. Pavyzdžiui, jei jūs sekmadienį ateisite į mano bažnyčią apsirengęs ryškiai geltonu kostiumu, aš galiu pagalvoti, kad pasirinkote netinkamą apdarą, tačiau kaip ganytojas negaliu jums uždrausti taip elgtis, nes tikėjimo išpažinime apie tai nekalbama. Išpažinime kalbama apie tuos dalykus, kuriuos aš, kaip dvasininkas, galiu kalbėti savo bendruomenei. Taigi tikėjimo išpažinimas riboja mano įgaliojimus. Kitaip tariant, tikėjimo išpažinimas neleidžia bažnyčiai tapti kultu, o bažnyčios vyresniesiems - savavališkai elgtis su žmonėmis.
Manau, kad tikėjimo išpažinimai ir simboliai padeda perduoti bendruomenei jūsų lūkesčius dėl teologinio pažinimo ugdymo. Ne kiekvienas asmuo, prisijungęs prie jūsų bažnyčios, jau pirmąjį sekmadienį supras kiekvieną tikėjimo išpažinimo eilutę, tačiau jeigu jiems prieš akis nupiešite paveikslą, į ką, kaip jūs viliatės, jie augs kaip krikščionys, jie supras tai ir galės suformuluoti.
Išpažinimuose pateikiama glausta tikėjimo santrauka. Jei norite giliau pažinti krikščionybę, greta Biblijos nėra daugiau dokumentų, kuriuose vienu sakiniu būtų išreiškiama daugiau tiesos, nei didžiuosiuose bažnyčios tikėjimo simboliuose ir išpažinimuose. Tokiu būdu tikėjimo išpažinimai atlieka ir pedagoginę funkciją. Taigi jiems tenka liturginė, ekleziastinė ir pedagoginė funkcijos.
„Tikėjimo simbolio skaitymas pamaldose yra vienas iš labiausiai kontrkultūrinių dalykų, kuriuos gali daryti krikščionys. Tai - nepaklusnumo veiksmas, o gal net revoliucija.“ Ar galėtumėte paaiškinti šį drąsų teiginį?
Rašydamas šią mintį turėjau omenyje porą dalykų. Visų pirma, kadangi tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai yra istoriniai dokumentai, kuriuose tikėjimas išreiškiamas istoriniais terminais, mes netiesiogiai atsitraukiame nuo dabarties ir persikeliame į praeities kontekstą. Tai jau savaime yra kažkas kontrkultūriško. Mes gyvename laikais, kai istorija nuvertinama, o daugelis linkę manyti, kad praeitis yra menkesnės vertės. Kai krikščionys savo tikėjimą išpažįsta Apaštališkojo arba Nikėjos tikėjimo simbolių žodžiais, iš tiesų jie sako: „Ne, praeitis svarbi, nes praeitis iš tiesų lėmė tai, kas aš esu dabar.“
Antra, mes taip pat sakome, kad krikščionybė yra doktrinos religija, tačiau gyvename pasaulyje, kuriame populiariausią religinį mąstymą pavadinčiau tam tikru asmeniniu misticizmu: „Tiesa yra tai, ką manome savo širdyse.“ Išreikšdami savo tikėjimą tikėjimo išpažinimo žodžiais jūs sakote: „Ne, tiesa yra objektyvi, ji yra kažkas didesnio už mane, kažkas, mano išorėje, ir ji nepriklauso nuo mano jausmų.“ Ji priklauso nuo Dievo veikimo istorijoje. Manau, kad tai taip pat yra kontrkultūriška, netgi šių dienų krikščionių bažnyčioje, kuri turi laikytis kontrkultūriškos pozicijos.
Kaip atsitiko, kad didelė dalis Vakarų evangelinių bažnyčių tapo nekonfesinėmis ir žino labai nedaug arba beveik nieko nežino apie didį prostestantiškųjų tikėjimo išpažinimų paveldą? Kur slypi tokio išpažinimų atmetimo šaknys?
Kai kurie protestantiškų ir evangeliškų bažnyčių tikintieji atmeta tikėjimo simbolius vedami gerų motyvų. Nors manau, kad jei neteisūs, tačiau jie tai grindžia noru užtikrinti, kad Biblija būtų vienintelis autoritetas. Taigi jei asmuo sako „Nesivadovauju tikėjimo išpažinimu, o tik Biblija“, manau, kad pačioje širdies gilumoje jis arba ji stengiasi išsaugoti unikalų Biblijos vaidmenį. Ir tai tikrai geras dalykas. Nors laikydamiesi šios pozicijos jie stoja į neteisingą kelią, tačiau kai kuriais atvejais evangelikų noras atsisakyti tikėjimo simbolių - tai geras noras išsaugoti išskirtinį Šventojo Rašto autoritetą.
Be to, manau, kad kartais evangelikai tikėjimo simbolius ir išpažinimus sumenkina todėl, kad jie ypatingai pabrėžia patyrimą. Mes, evangelikai protestantai, tikime ne tik doktrina, bet ir nauju gimimu, tačiau kai kurie evangelikai taip smarkiai pabrėžia naują gimimą, kad doktrina visai nuvertinama. Šiame kontekste tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai praranda savo paskirtį.
Ir trečia, manau, kad kai kuriais atvejais tokį nuvertinimą lemia į bažnyčią prasibrovęs pasaulietiškumas. Į evangelišką pasaulį įslinko vartotojiškumas, kuris neturi laiko praeičiai ir nepalieka vietos išoriniam autoritetui. O jei jūs neturite laiko praeičiai ir nepripažįstate išorinių autoritetų, galiausiai pristigsite laiko ir tikėjimo išpažinimams bei simboliams. Taigi, manau, kad egzistuoja kelios priežastys, kurios tarsi „susimokiusios“ drauge menkina tikėjimo išpažinimų autoritetą tarp krikščionių evangelikų.
Kai kas gali tvirtinti, kad protestantiškų konfesijų „aukso amžiuje“ - XVI a. ar XVII a. - sudaryti dokumentai nebegali mums būti naudingi, nes laikai pernelyg pasikeitė. Ką į tai atsakytumėte?
Atsakyčiau, kad jūs turite pagrįsti tai Šventuoju Raštu. Žvelgdamas į Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, matau, kad jame pabrėžiama daugelis svarbių Šventajame Rašte keliamų klausimų, ir tai atlikta gana tinkamai. Paimkite, pavyzdžiui, vieną iš aktualiausių šių dienų etinių problemų - santuokos esmę ir tai, ar homoseksualių asmenų santuokos yra teisėtos. Vestminsterio tikėjimo išpažinime apie tai tiesiogiai nekalbama, ir šis konkretus klausimas nekeliamas, tačiau minėtame išpažinime išdėstyti bibliniai santuokos principai, kuriuos galima pritaikyti norint nustatyti, kokia pozicija minėtu klausimu išdėstyta Biblijoje. Ir net jei šiandien rašydamas tikėjimo išpažinimą rašyčiau jį kitaip, nei tai buvo daroma XVI a. ar XVII a., - vartočiau kitus žodžius ir galbūt pasirinkčiau skirtingus akcentus, - visgi didžiuosiuose tikėjimo išpažinimuose nagrinėjamos temos atitinka svarbiausias Biblijos temas, todėl jų reikšmė metams bėgant nemažėja. Tuo aš netvirtinu, kad bažnyčios kartkartėmis neturėtų kalbėti apie šiomis dienomis aktualius konkrečius klausimus. Galbūt bažnyčia turėtų parengti dokumentą, kuriame išsakytų savo poziciją apie homoseksualumą, eutanaziją ar apie kokį kitą iš daugelio vis svarbesniais tampančių etinių klausimų. Sakyčiau, kad reformuota bažnyčia galėtų visiškai teisėtai parengti tokius dokumentus, tačiau nenorėčiau, kad jie taptų tikėjimo išpažinimo dalimi, nes šie klausimai ateityje gali išlikti bažnyčiai aktualiais dalykais, tačiau gali ir neišlikti. Dabar jie yra svarbūs, ir bažnyčiai gali būti naudinga suformuluoti atitinkamą savo poziciją, bet nenorėčiau jais papildyti tikėjimo išpažinimo tam, kad išpažinimas nebūtų labiau susietas su konkrečiu laikotarpiu, nei yra dabar.
Jūsų knygoje ne tik ginami tikėjimo simboliai (tai būtina) - jūs žengiate dar vieną žingsnį ir įrodinėjate tikėjimo išpažinimų reikalingumą. Kodėl tikėjimo išpažinimas yra būtinybė? Kodėl bendruomenė ar bendrija turi ar turėtų priimti tikėjimo išpažinimą?
Manau, kad Bažnyčiai keliamas ne vienas uždavinys. Vienas iš Bažnyčios uždavinių yra skelbti Evangeliją savo kartai. Tame slypi misionieriškas Bažnyčios aspektas - turime stengtis, kad Evangelija pasiektų aplink mus esančius žmones. Tačiau šis Bažnyčios uždavinys ne vienintelis. Dar viena Bažnyčiai tenkanti užduotis yra perduoti Evangeliją kitai kartai. Evangelija mums nepriklauso, todėl turime skelbti ją tiems, kurie ateina po mūsų. Vienas iš geriausių būdų perduoti Evangeliją iš kartos į kartą, yra tinkamai suformuluoti sveiki žodžiai - taip Paulius ją perduoda Timotiejui. Aš manau, kad tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai atlieka šią funkciją, nes būtent jie yra tie sveiki žodžiai, kurie leidžia mums perduoti Evangeliją, perduoti Dievo tiesą iš kartos į kartą pakankamai pastovia forma. Biblijoje niekur nerašoma: „Formuluokite tikėjimo simbolius ar išpažinimus!“ Tačiau Biblija ragina perduoti apaštališkojo mokymo tradiciją ir tvirtai laikytis tinkamai išreikštų sveikų žodžių. Aš manau, kad geriausiai tai galima padaryti per didžiuosius istorinės krikščionių Bažnyčios tikėjimo simbolius ir išpažinimus.
„Skurdūs teologiniai tikėjimo išpažinimai galiausiai lems vargingą krikščionišką gyvenimą.“ Ar tai neperdėta?
Aš taip nemanau. Ne kiekvienas tampa didžiu teologu, tačiau manau, kad Paulius Naujajame Testamente prieš mūsų akis iškelia regėjimą augti Kristuje, taigi galime teigti, kad turimas galvoje augimas ne tik praktiniu ir moraliniu požiūriu, bet ir teologiniu. Apaštalas kalba apie tai, kad norėtų nerti į gilesnius krikščioniško tikėjimo tiesų vandenis, tačiau vis dar turi maitinti šiuos žmones pienu, nes jie nepasiruošę pereiti prie kieto maisto. Akivaizdu, kad Paulius, kalbėdamas apie krikščioniško gyvenimo perspektyvą, mato gilesnį krikščionių mokymo supratimą, kuris taip pat leidžia geriau suprasti, kas yra Dievas, ką Jis padarė per visą istoriją ir kaip Jis ir toliau veikia istorijoje - tai svarbus krikščionio augimo komponentas. Augimo galima pasiekti įvairiais būdais, bet, manau, bažnyčia, kuri turi sveiką ir išsamų tikėjimo išpažinimą, turi ir vieną iš tokių būdų.
Problemos, su kuriomis tenka susidurti jums kaip tarnautojui, turinčiam tikėjimo išpažinimą, yra tai, kad jei jame yra tik dešimt punktų, jūs niekuomet negalėsite įtikinti žmonių, kad vienuoliktas punktas taip pat svarbus, nes tuomet žmonės sakys: „Kodėl šio dalyko nėra tikėjimo išpažinime?“ Tačiau jei jūs vadovaujatės išsamiu tikėjimo išpažinimu, tokiu kaip Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, ar net dar sudėtingesniu, tokiu kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas, savo bendruomenei galite atverti didžią ir doktrina paremtą viziją apie tai, kuo krikščionis turėtų tikėti, bei suteikti tikintiesiems žemėlapį, pagal kurį, kaip jūs tikitės, jie augs į brandesnį mokymą Kristuje. Aš manau, kad kuo daugiau mes žinome apie Dievą, tuo turtingesnis yra mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kita vertus, kai kas gali turėti labai įmantrų Dievo supratimą, bet neturėti gyvo tikėjimo. Atrodo, jog kai kurie žymiausi XX a. teologai iš tiesų visiškai nepažino Dievo. Jie puikiai suvokė doktrinas, bet jos nekeitė jų gyvenimo. Tačiau kalbėdamas apie krikščionis manau, kad kuo daugiau mes pažinsime Dievą, tuo turtingesnis bus mūsų gyvenimas Kristuje.
Koks tikėjimo išpažinimų vaidmuo ar nauda kultūrinio spaudimo akivaizdoje?
Tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai atėjo iš kito istorinio laiko ir geografinio vietų, todėl jie padeda mums pažvelgti į aplink mus supantį pasaulį kitu kampu. Kartkartėmis šio pasaulio mąstymo būdas gali būti toks įtikinamas, kad net krikščionis gali nuplauti kultūros bangos, o jie taip ir nesuvoks, kas su jais vyksta. Tad pamokslaudamas savo bažnyčioje ar kitomis progomis kartais pasitelkiu tokį pavyzdį: savo bendruomenei pamokslauju sekmadienį, du kartus po pusę valandos, taigi, gali būti, kad jūs kas savaitę po valandą klausotės pamokslo. Tačiau pasaulis jums pamokslauja kiekvieną kartą, kai įsijungiate televizorių, pasaulis kalba jums, kai einate gatve ir žiūrite į reklamines iškabas. Pasaulis pamokslauja jums ištisą parą be poilsio dienų. Tokiame kontekste visai paprasta subtiliai ir nepastebimai imti judėti pasaulio kryptimi. Tikėjimo simboliai ir išpažinimai drauge su Šventuoju Raštu - tai naudingas atskaitos taškas, leidžiantis patikrinti, kurlink mes judame.
Antra, tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai leidžia mums kitu kampu pažvelgti į tai, kas svarbu, nes jie ateina ne iš mūsų laikų. Jei šiandien rašyčiau tikėjimo išpažinimą, galbūt būčiau taip apipintas esamų kultūrinių ir politinių problemų, kad praleisčiau svarbius krikščioniškojo gyvenimo klausimus. Aš galiu pamiršti, kad esminės svarbos dalykas yra išgelbėjimas malone per tikėjimą, nes dienų dienas leidau diskutuodamas su įvairiais žmonėmis apie homoseksualumo etiką. Tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai paima mus iš mūsų kultūrinės terpės ir leidžia šiek tiek atsitraukti nuo kasdienių mus supančio pasaulio problemų.
Atrodo, kad tarp daugelio konservatyvių krikščionių ir evangelikų populiarus K. S. Luiso požiūris, išdėstytas knygoje „Tiesiog krikščionybė“, kuri apima tradicinį ir labai platų krikščioniškų įsitikinimų spektrą, platesnį, nei daugelyje konfesijų. Kaip Jūs vertintumėte šią poziciją?
Mes, anglai, vartojame posakį: „Kiekvienam arkliui savas darbas.“ Tam tikri arkliai puikiai bėga tam tikromis aplinkybėmis ar lenktynėse, taigi galiu teigti, kad ir „Tiesiog krikščionybė“ atlieka tikrai naudingą darbą. „Tiesiog krikščionybė“ - tai puiki knyga krikščionims, kurie tik pradeda savo krikščionišką gyvenimą, pavyzdžiui, ji gali paskatinti prisijungti prie bažnyčios. Jei kažkas ateina į bažnyčią, norėdamas prie jos prisijungti, nė nesitikiu, kad toks žmogus giliai suvoktų Trejybės doktriną ar kiekvieną tikėjimo išpažinimo eilutę. Manau, kad „Tiesiog krikščionybė“ atspindi tai, apie ką Paulius rašo Laiško romiečiams 10 skyriuje: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Taigi „Tiesiog krikščionybė“ atlieka labai naudingą funkciją, nes ji atskleidžia, kad galiausiai mes išgelbstimi ne dėl tikėjimo sudėtinga doktrina, o suvokę Jėzaus Kristaus tapatybę ir Jį įtikėję.
Tačiau knygoje „Tiesiog krikščionybė“ išdėstyto mokymo nepakanka, kad būtų galima statyti Bažnyčią. Priminsiu kiek anksčiau išsakytą mintį, kad Bažnyčios uždavinys - perduoti stabilią krikščionybę ateinančiai kartai. „Tiesiog krikščionybė“ gali būti pakankama atskiro asmens išgelbėjimui, tačiau jos nepakanka bažnyčios organizavimui. Visgi būtent Bažnyčią Dievas pažadėjo išsaugoti iš kartos į kartą. Būtent Bažnyčiai yra patikėta Evangelija. Taigi mano atsakymas būtų toks: „Tiesiog krikščionybė“ yra puiki priemonė atskiro asmens išgelbėjimui ir puikus apologetikos įrankis, ji taip pat tinka krikščioniško gyvenimo pradžiai, tačiau mūsų siekiai negali ja apsiriboti. Mūsų tikslas turi būti branda Kristuje, o tam reikia daugiau, nei „tiesiog krikščionybės“ - reikia, kad mūsų tikėjimas gilėtų. K. S. Luisas buvo puikus apologetas - tai buvo jo stiprioji pusė. Todėl „Tiesiog krikščionybė“ puikiai tiko šiam tikslui, Tačiau aš esu bažnyčios ganytojas, todėl turiu vesti žmonės nuo „tiesiog krikščionybės“ į brandą - į sudėtingesnę krikščionybės formą.
Savo knygoje „Tiesiog krikščionybė“ K. S. Luisas rašė: „Kristaus mirtis nuteisino mus Dievo akivaizdoje ir suteikė mums galimybę viską pradėti iš naujo. Teorijos apie tai, kaip Jis tai padarė, yra kitas klausimas... Mums buvo pasakyta, kad Kristus buvo nužudytas už mus, kad Jo mirtis nuplovė mūsų nuodėmes, ir kad mirdamas Jis nugalėjo mirtį. Tai - formulė. Tai - krikščionybė. Tuo reikia tikėti. Ji įtvirtina tikrą „legendą“ arba „svarbiausią vaizdą“ pačiame centre. Doktrinos yra ne toks svarbus dalykas, o teorijos apie kryžių yra antraeilės.“ Kaip galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?
Mano atsakymas būtų toks - žvelgdamas į Naująjį Testamentą matau, kad Paulius pateikia gana aiškias gaires to, kas vyko ant kryžiaus, todėl pačiame Šventajame Rašte galime rasti ne tik supratimą, kas buvo pasiekta, bet ir kaip tai buvo pasiekta. Aš nenorėčiau sakyti, kad Pauliaus išdėstytas atpirkimo supratimas yra antraeilis dalykas. Galbūt tai nebūtų pirmas dalykas, kurį norėčiau papasakoti netikinčiajam, ir galbūt ne pirmas dalykas, apie kurį kalbėčiau jaunam krikščioniui. Bet tai yra Šventajame Rašte, todėl aš turiu mokyti ne tik apie tai, ką Kristus padarė, bet ir kaip Jis tai pasiekė. Manau, kad tai, ką senais laikais gyvenęs Anzelmas apibūdino kaip „tikėjimą, ieškantį supratimo“, yra natūrali krikščionio būsena. Taigi jei krikščionis girdi K. S. Luisą sakant: „Puiku, mes žinome, ką Kristus padarė, bet nereikia klausti, kaip Jis tai padarė“, jis greičiausiai norės sužinoti ir „kaip“. Juk žinodami „kaip“, jūs daugiau sužinosite apie Dievą, apie tai, kaip Dievas rūpinasi savo tauta, ir kaip Dievas veikia istorijoje. Taigi čia aš turiu nesutikti su K. S. Luisu ir pasakyti, kad nors jis buvo didis krikščionių mąstytojas, teologija nebuvo stiprioji jo pusė.
Dar viena svarbi tema - evangelikų judėjimo ribos, kurią jūs nagrinėjate straipsnyje Tikroji sumaištis evangelikų protuose. Jūs sakote, kad šis judėjimas nepajėgė „sutarti dėl Evangelijos“. Kaip šiame kontekste dera tikėjimo išpažinimai?
Evangelikalizmo problemas didele dalimi lemia tai, kad šis judėjimas nėra tik bažnytinis - jis įsišaknijęs prie bažnyčių veikiančiose organizacijose arba laisvuose tarpdenominaciniuose aljansuose. Mano nuomone, problema slypi tame, jog evangelikalizmo nepakanka, kad tikintieji subręstų kaip krikščionys. Evangelikalizmo nepakanka, kad tikėjimas būtų perduodamas iš kartos į kartą. Tai yra bažnyčios uždavinys. Prie bažnyčių veikiančios organizacijos gali atlikti labai naudingas funkcijas, tačiau užduotis perduoti tikėjimą iš kartos į kartą bei ugdyti žmones, kad jie subręstų Kristuje, yra bažnyčios funkcija, o bažnyčioms reikia tikėjimo išpažinimų.
Evangelikalizmas netgi neturi vieningos pozicijos dėl krikšto - galiausiai kiekviena atskira bažnyčia turi apsispręsti dėl krikšto, nes krikštas yra krikščioniško gyvenimo pradžią žyminti apeiga. Ir jūs turite nuspręsti, ar, pavyzdžiui, gali būti krikštijami kūdikiai, ar tik tikintieji. Bažnyčia privalo dėl to apsispręsti, o evangelikalizmas gali atsisakyti leistis į šį klausimą, tačiau taip jis praranda gebėjimą perduoti visiškai suformuluotą tikėjimą iš kartos į kartą. Tad, mano nuomone, tikėjimo simboliai ir tikėjimo išpažinimai dera su bažnyčios paveikslu. O mums vis dar reikia bažnyčios.
Tarkime, kad dvasininkas mano, jog jo bažnyčiai reikia išsamesnių, rašytinių tikėjimo išpažinimo dokumentų. Tačiau daugelis bendruomenės narių, o ir visa bažnyčia nusiteikusi skeptiškai - tai lėmė tradicinis tikėjimo išpažinimų atmetimas. Ką jis gali padaryti? Ką tokiu atveju gali padaryti, pavyzdžiui, Lietuvos ar Latvijos laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius?
Sunku bendrai atsakyti į šį klausimą, nes kiekviena bažnyčia yra unikali ir skirtinga. Bet norėčiau duoti keletą patarimų. Vienas jų - pernelyg neskubėkite, suteikite galimybių kitai kartai. Nesistenkite pasiekti to, ko norite, šeštą mėnesį. Nes taip tikriausiai suskaldysite bažnyčią, o tai - didelė ir skausminga žala krikščionims. Antra, mėginkite lėtai, bet užtikrintai įtikinti vyresniuosius, jūsų pozicijos teisingumu. Jei vyresnieji pritars tam, ką ketinate daryti, bus daug paprasčiau įtikinti visą bendruomenę. Trečia, kryptingai, bet švelniai pradėkite pamokslauti tokiu būdu, kuris atkreiptų žmonių dėmesį į tikėjimo simbolius ir išpažinimus, ir švelniai parodykite jiems, kad minėti išpažinimai atitinka Biblijos mokymą.
Šie trys dalykai kiek užtruks. Galbūt jie tęsis net dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus, tačiau kur kas svarbiau pasiekti tinkamą vietą, nei stengtis viską atlikti greitai ir galiausiai suskaldyti bažnyčią. Jei jūsų bendruomenėje yra vyresnieji, pirmiausia dirbkite tam, kad įtikintumėte juos savo pozicijos teisingumu, o iš sakyklos švelniai įtikinėkite žmones. Daugelis žmonių įtariai žvelgia į tikėjimo simbolius ir išpažinimus ne todėl, kad jie blogi žmonės ar nenori geriausio savo bažnyčiai. Jie abejoja tikėjimo simboliais ir išpažinimais, baimindamiesi, kad nebūtų pakenkta Biblijos autoritetui. Vienintelis būdas - kruopščiai ir švelniai mokyti juos geresnio kelio, o tai gali trukti daugelį metų.
Įsivaizduokime jauną krikščionį, kuris į tikėjimą atsigręžė, tarkime, per studentų tarnavimą, neturėdamas tvirto konfesinio pagrindo. Ką patartumėte tokiam tikinčiajam? Nuo ko jis ar ji turėtų pradėti studijuoti tikėjimo išpažinimus? Kokį dokumentą geriausia nagrinėti?
Iš visų dokumentų norėčiau rekomenduoti, ko gero, labiausiai ganytojišką ir itin meistriškai suformuluotą tikėjimo santrauką - Heidelbergo katekizmą. Siūlyčiau pažvelgti į Heidelbergo katekizmą, kuris pasižymi itin taikingu tonu. Taip pat siūlyčiau susipažinti su Kevino de Youngo knyga The Good News We Almost Forgot (Geroji Naujiena, kurią beveik pamiršome) - tai tam tikras įvadinis Heidelbergo katekizmo komentaras. Aš pradėčiau nuo šių knygų. Jeigu jos jums patiks, tuomet verta pažvelgti į Vestminsterio tikėjimo išpažinimą. Yra daug nedidelės apimties tiek Heidelbergo katekizmo, tiek Vestminsterio tikėjimo išpažinimo studijų vadovų, tad perskaitykite kurį nors iš jų. Jeigu turite intelektualinių ambicijų ar tikrai norite įsigilinti į šių dokumentų istoriją, rekomenduočiau Jaroslavo Pelikano knygą Credo. Tai puiki vienatomė tikėjimo simbolių ir išpažinimų istorija, nuo Bažnyčios Tėvų laikotarpio iki šių dienų. Ji skirta ambicingiems, akademinio mąstymo skaitytojams.
Dr. Carlas R. Truemanas kilęs iš Birmingamo, Anglijos, jis studijavo Kembridže ir Aberdeene, Škotijoje ir jau daugiau nei dešimt metų dėsto bažnyčios istoriją Vestminsterio teologijos seminarijoje (Filadelfijoje, JAV). Dr. Carlas R. Truemanas taip pat yra netoli Amblerio veikiančios Ortodoksų presbiterionų bažnyčios pastorius. Šis reformatų teologas yra parašęs keletą knygų, tarp jų - vieno žymiausių visų laikų britų teologo Johno Oweno biografiją, 1998-2007 dr. C. Truemanas buvo žurnalo „Themelios“ redaktorius. Be to, jis reguliariai skelbia pranešimus tinklaraštyje „Reformation21“.
Vertė Dalia Janušaitienė iš www.ref.lt
_64x64_9de.jpg)
