.jpg)
TEOLOGIJA, KULTŪRA IR HERMENEUTIKA
Visas pasaulis - scena,
O žmonės - tik aktoriai.
Kiekvienas turi savo vaidmenis
Ir per gyvenimą suvaidina jų ne vieną.
Viljamas Šekspyras. „As You Like It" („Kaip jums patinka")
Viena iš teologijos užduočių yra atrasti ir išreikšti išmintį per gyvenimo su Dievo žodžiu sceną ar scenas - svarbiausiais režisieriaus nurodymais. Tačiau nė vienas teologas, netgi apsiginklavęs Dievo žodžiu, nemato taip, kaip Dievas, nes Dievo žodį reikia išsiaiškinti. Būdami truputį žemesni už angelus, mes, žmonės-aktoriai, negalime tiesiogiai prisiliesti prie dangiškų dalykų, bet privalome juos išaiškinti. Kiekvienas turi savo vaidmenį. Tie, kuriems paskirtas teologo vaidmuo, tuo pat metu atlieka ir aktoriaus, ir kritiko funkcijas. Teologija siekia įvertinti pasaulio vaidybą remdamasi Dievo žodžio kriterijumi. Aiškinimas yra ypač svarbi teologinio darbo dalis: turi būti suprastas ne tik Dievo žodis, bet ir pats pasaulis.
Kultūra yra žmogaus pagrindinių įsitikinimų ir vertybių atskleidimas, konkretus būdas išreikšti savo religiją. Visi žmonės - aktoriai, tik kultūriškai ir istoriškai sąlygoti. Jie nebūtinai gauna konkretaus vaidmens tekstą, bet gauna konkrečią kalbą. Kultūra yra dekoracija, aplinka, pasaulis, kuriame žmogus atsiduria, kai pasirodo scenoje. Kultūrinės dekoracijos daro įtaką ir sąlygoja tai, ką aktoriai mato, sako ir daro. Jei pasaulis yra scena, tai kultūra užpildo ją butaforija.
Karlas Henris (Carl Henry) puikiai suvokė kultūros ir jos krypčių teologinio aiškinimo ir analizės svarbą. Savo knygą God, Revelation and Authority (Dievas, Apreiškimas ir Valdžia) jis pradeda įžvalgiu pastebėjimu apie „tiesos ir žodžio krizę": „Nėra akivaizdesnio fakto šiuolaikiniame Vakarų pasaulio gyvenime, kaip didėjantis nepasitikėjimas galutine tiesa ir nenumaldomas abejojimas bet kokiu tvirtu žodžiu". [2] Ši krizė (kuri iš esmės yra epistemologijos ir teologijos krizė) gali būti prieblanda prieš „nihilizmo naktį" ir naujus Tamsiuosius Viduramžius.
Analizėje, kuri turi įdomių panašumų su Žano Bodrijaro (Jean Baudrillard) analize, Henris teigia, kad šiuolaikinės informacinės priemonės ir technologijos žmonėms, kurie yra stabmeldžiai iš prigimties, suteikė fantastiškų galių mitų kūrimo mechanizmą, kuris iš esmės gali suformuoti naują realybę (ir jau gali sukurti virtualią tikrovę), kada tik panorėjus. Atrodo, jog Nyčės (Nietzsche) įsitikinimas, kad žmonės yra patys sau dievai, kuriantys tikrovę trokšdami valdyti, yra technologiškai išpildytas. Henris mano, kad tokia situacija baisi: „Ne tik žmonių kultūra, bet ir jų likimas priklauso nuo to, ar vaizdas ir garsas naudojami tik žmogiškai spekuliacijai ir laikinų įvykių atspindėjimui, ar taip pat ir Dievo žodžiui bei Dievo tiesai perteikti" (p. 23). Šiuo metu didėja nepasitikėjimas Dievo žodžiu ir apskritai žodžiais. Nežodinio bendravimo kultas kelia grėsmę visam Vakarų civilizacijos kultūriniam paveldui. „Deverbalizuoti jau nuasmenintą visuomenę reiškia dar labiau ją dehumanizuoti" (p. 26).
Anot Henrio, kiekviena kultūra turi „tam tikrus įsitikinimų „klijus", bendrą požiūrį į gyvenimą ir tikrovę, ir tai išsaugo jos darną" (p. 44). Kai kurios įsitikinimų sistemos, tokios kaip, pavyzdžiui, senovės graikų, pagimdė įspūdingas kultūras ir be judaistinio-krikščioniško pamato. Vis dėlto senovės graikai tikėjo neregima, amžina, dvasine ir racionalia tikrove, ir tai buvo pamatas jų pastangoms primesti šią nematomą racionalią tvarką matomai pasaulio tvarkai. Tačiau jiems trūko dvasinių resursų, kad įgyvendintų savo viziją; jiems trūko būtinų malonės priemonių, kurios būtų įgalinusios įkūnyti jų įžvelgtą dvasingumą. Tačiau dvidešimt pirmojo amžiaus kultūrų padėtis dar blogesnė. Vakarų industrinėms ir post-industrinėms visuomenėms sunku tikėti egzistuojančia galutine nežemiška pasaulio tvarka, pagal kurią turi būti modeliuojamas žemiškas gyvenimas.
Iš kur tuomet atsiranda vertybės, formuojančios šiuolaikines kultūras? Šiandien žmonės turi arba tikėti savo pačių mitais, arba vertinti juos kaip patogius ir būtinus prasimanymus, turinčius pragmatinę vertę. Arba mes savo svarbiausias vertybes ir įsitikinimus turime laikyti teisingus, arba privalome pripažinti, kad tai - tik naudingi prasimanymai. Daugelis šiuolaikinių Vakarų mąstytojų skelbia, kad visos įsitikinimų sistemos yra mitų kūrimo vaisius, ir jas giria. Henrio dabarties įvertinimas prablaivo: „Pragmatizmas yra kultūros, praradusios savo tikrąją esmę, liepto galas" (p. 41). Mūsų amžiaus, kuriame nebėra jokių absoliutų, žmonijos problema yra „<...> gyvenimo, istorijos ir pasaulio laisvas modeliavimas per savikūrą" (p. 139). Ironiška, tačiau toks beprasmis kūrybiškumas žmoniją galiausiai sunaikins. Kaip rykliai, kurie jaučia gyvybės silpnėjimą, šiuolaikiniai vyrai ir moterys mis savimi pačiais „siautulingoje laisvėje", desperatiškai stengdamiesi nusikratyti nihilizmo ir užpildyti gyvenimą tokiomis vertybėmis, kurių nepragmatinės įsitikinimų sistemos nepripažįsta. Ar yra alternatyva, kelias į gyvenimą ir tiesą? Henris mano, jog tai galbūt labiausiai slegiantis klausimas, su kuriuo žmogus susiduria: „Lemiamas klausimas žmonijos minties istorijoje toks: ar visos įsitikinimų sistemos, per kurias skirtingos tautos suvokia žmogaus gyvenimo prasmę ir vertę, yra iš esmės mitinio pobūdžio?" (p. 44).
Henrio knyga - puikus įvadas mūsų temai - „ryšys tarp teologijos, kultūros ir hermeneutikos". Jei teologas nori patarnauti Dievo žodžiu šių laikų pasauliui, jis turi suprasti tiek Žodį, tiek pasaulį. Teologija turi užsiimti ir bibline, ir kultūrine hermeneutika. Aiškinimas yra viena iš fundamentalių teologinio mąstymo kategorijų. [3] Teologija turėtų užsiimti ir kultūros aiškinimu. Žinoma, privalome iškart pripažinti, kad pati teologija yra kultūriškai sąlygota. Teologas žvelgia iš konkrečios vietos ir laiko pozicijos, jo kalba ir mąstymo kategorijos atspindi laikotarpį ir kultūrą, kurioje jis gyvena. Todėl pagrįstai galime kalbėti ir apie teologijos kultūrą, ir apie kultūros teologiją. Be to, dabar, praradus tikėjimą absoliutais ir absoliučiu (Dievo) požiūriu, mąstytojams malonu kalbėti apie aiškinimą, bet ne apie pažinimą, o ypač - apie absoliučią įvairovę. Mūsų šimtmetis galbūt labiau nei kuris nors kitas yra aiškinimo šimtmetis. Tai, kad mums neduota pažinti, plačiai priimama kaip faktas. Absoliutus gėrio ir blogio, ar dar ko nors pažinimas, žmogui nepasiekiamas (ne taip, kaip rojaus medis). Dėl to mes kalbėkime ir apie aiškinimo kultūrą, ir apie kultūros aiškinimą.
Šiame skyriuje aš nagrinėsiu teologijos vaidmenį, aiškinant kultūrą, ir dabartinę aiškinimo kultūrą. Apžvelgsiu keletą požiūrių, kaip kultūra buvo aiškinama istorikų, sociologų, filosofų ir teologų. Manau, kad šiuolaikinėje Vakarų kultūroje pati hermeneutika dabar laikoma viena iš didžiausių vertybių. Turiu omenyje hermeneutikos kultūrą, o ne kultūros hermeneutiką, nes postmoderniame būvyje gebėjimas kūrybiškai aiškinti laikomas vienu svarbiausių žmogaus privalumų. Pabaigoje pabrėšiu tai, kad dabar labiau negu kada nors anksčiau reikia, jog teologas būtų šiuolaikinės kultūros aiškintojas bei kritikas ir, žinoma, kovotojas už kontrkultūrą, kuri turėtų reikštis ekleziniame gyvenime - tai yra bažnyčioje. Tik aiškindami Šventąjį Raštą, mes galėsime sukurti efektyvią kontrkultūrą, kuri ir bus efektyviausia dominuojančios kultūros kritika. Pagaliau pats reikšmingiausias aiškinimas yra biblinio teksto „atlikimas". Teologas, kaip aiškintojas-kritikas, yra aktorius pasaulio istorijos scenoje. Teologinis pasaulio „režisavimas", atskleistas krikščionių Šventajame Rašte, turėtų būti lemiamas balsas arba balsų choras šiuolaikinėse diskusijose apie kultūros vertybes bei institucijas. Kaip aktoriai ir kultūros aiškintojai, teologai ir tikintieji atlieka ir socialinių teoretikų, ir socialinių aktyvistų funkcijas. Tai mažų mažiausiai sunkus vaidmuo, skirtas Kristaus mokiniams, bendruomenei, kuri drauge susirenka vykdyti Dievo žodį.
Bus daugiau
[1] Viljamas Šekspyras. Karalius Lyras. 4 veiksmas, 6 scena, 11 eilutė.
[2] Carl F. H. Henry, God, Revelation and Authority, vol. 1, God Who Speaks and Shows, Preliminary Considerations (Waco, Tex.: Word, 1976), p. 1.
[3] Žr.Werner H.Jeanrond, Text and Interpretation as Categories of Theological Thinking (New York:Crossroad, 1988).
