Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? (I)

„Natanas išmintingasis" - tai paskutinė XVIII a. filosofo ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesė, kurioje nuostabiai atskleidžiamas klasikinis palyginimas apie tris žiedus. Šis palyginimas pirmą kartą buvo užrašytas XIV a. Bokačio veikale „Dekameronas", bet Lessingas jį šiek tiek pakeitė, kad geriau atspindėtų Apšvietos metu skambėjusį raginimą laikytis religinės tolerancijos ir atmesti religinį dogmatizmą [1].

Jis galėtų puikiai iliustruoti ir XXI a. pradžios požiūrį į religijas.

G. Lessingo pateiktame istorijos variante veiksmas vyksta XII a. Trečiojo kryžiaus žygio metu Jeruzalėje. Pjesės siužetas sukasi apie sudėtingus trijų veikėjų santykius, iš kurių kiekvienas yra vienos iš trijų didžiųjų monoteistinių religijų atstovas: Natanas - žydas, Saladinas - sultonas musulmonas ir trečias - krikščionis riteris tamplierius.Natanas atsiranda didinguose Saladino rūmuose. Sultonas bando Nataną klausdamas, kuri iš trijų monoteistinių religijų yra geriausia. „Tu esi toks išmintingas", - kalbėjo jis Natanui. - Tai pasakyk man, maldauju, kuris žmonių tikėjimas, kuris teologinis įstatymas tau atrodo teisingiausias ir geriausias?" [2] Natanas išmintingai išvengė tiesaus atsakymo ir papasakojo palyginimą apie tris žiedus.

Buvo vienas žmogus, kuris turėjo žiedą su opalu, neapsakomo grožio, stebuklingų galių. Kiekvienas, kuris tą žiedą mūvėjo, buvo mylimas Dievo ir žmonių. Žiedas būdavo perduodamas iš kartos į kartą, ir dabar atiteko žmogui, kuris turėjo tris sūnus ir juos vienodai mylėjo. Skirtingu metu žmogus pažadėjo žiedą kiekvienam iš sūnų. Jausdamas, kad artėja mirtis, ir suprasdamas, jog jis negali duoti po žiedą kiekvienam sūnui, slapta paprašė juvelyro pagaminti dvi tobulas žiedo kopijas. Juvelyras taip puikiai atliko savo darbą, kad net pats žmogus negalėjo atskirti, kuris žiedas yra tikrasis. Gulėdamas mirties patale šis žmogus pasikvietė kiekvieną sūnų ir palaimindamas įteikė jiems po žiedą. Po tėvo mirties sūnūs suprato, kad kiekvienas jų turi po žiedą, ir pradėjo ginčytis tarpusavyje, kuriam priklauso tikrasis žiedas.

Kalbėdamas apie jų ginčą Natanas nesugebėjimą nustatyti, kuris žiedas yra tikrasis, prilygino nesugebėjimui nuspręsti, kuri yra vienintelė tikrojo religija.

Broliai tyrė, ginčijosi ir riejosi - ir viskas tuščiai - Kuris yra tikrasis ir originalus žiedas.

Ir nieko negalėjo įrodyti -

Taip kaip daugelis iš mūsų dabar negali įrodyti, Vienintelio tikrojo tikėjimo [
3].


Tada broliai kreipėsi į išmintingą teisėją, kad šis išspręstų ginčą, tačiau teisėjas atsakė tokiais žodžiais:

„Jeigu kiekvienas iš jūsų gavote šį žiedą Tiesiai iš tėvo rankų, kiekvienas tikėkite,

Kad tai
tikrasis ir nepadirbtas žiedas [4].


Nuraminęs brolius, kad jie daugiau nebemėgintų nuspręsti, kuris žiedas yra tikrasis, teisėjas paragino kiekvieną iš jų priimti šį žiedą kaip tikrąjį ir gyventi moralų gyvenimą, kuris teiktų garbę jų tėvui ir Dievui.

G. Lessingo palyginimas apie žiedus - tai puiki XVIII a. požiūrio į monoteistinę religiją išraiška. Organizuota religija - ypač institucinė krikščionių bažnyčia - buvo atmetama kaip korumpuota ir kaltinama dėl ankstesniais šimtmečiais vykusių kruvinų karų. Aštri kritika sužadino mintis, kad nė viena konkreti religija nėra vienas tikrasis tikėjimas. Ėmė formuotis požiūris, kuris traktavo religijas kaip vertas būti priimtinomis pagal tai, kiek jos skatina gėrį bei dorybę ir vengia dogmatizmo, kurstančio religinę nesantaiką.

G
. Lessingo palyginimas skamba labai šiuolaikiškai. Šiandien itin plačiai paplitęs skeptiškas požiūris į teiginius, kad tam tikroje religijoje slypi išskirtinė tiesa. Religijos vertinamos pragmatiškai, pagal jų pajėgumą ugdyti moraliai gerbtinus žmones. Tačiau tarp G. Lessingo ir mūsų dienų yra ir skirtumų. Mes šiandien jau daug daugiau žinome apie didelę religijų įvairovę pasaulyje, todėl jeigu norėtume atnaujinti šį palyginimą, mums jau reikėtų poros tuzinų žiedų, simbolizuojančių daugybę galimų pasirinkti religijų: ir monoteistinių, ir neteistinių. Saladinio vietoje, pavyzdžiui, galėtume matyti šviesų Dalai Lamos veidą!

Religijų įvairovė ir krikščioniškas tikėjimas

Nepaisant kai kurių XIX a. prognozių, kad religija galiausiais susilpnės ir bus išstumta progreso ir mokslo, šiandienos pasaulis išlieka smarkiai religingas. Aštuoniasdešimt procentų žmonių visame pasaulyje tvirtina, kad jie išpažįsta kokią nors religiją [5]. Šiandien pasaulyje yra apie 2,1 mlrd. krikščionių, 1, 3 mlrd. musulmonų, 860 mln. hinduistų, 380 mln. budistų, 25 mln. sikhų ir 15 mln. žydų [6]. Į užbaigtą šių dienų religinės įvairovės paveikslą taip pat reiktų įtraukti daugelį milijonų žmonių, kurie seka kuriuo nors iš tūkstančių naujųjų religinių judėjimų [7].

Tradicinė krikščionybė: religinis išskirtinumas


Iki pat moderniojo amžiaus krikščionys iš esmės neabejojo, kad krikščionybė yra vienintelė tikroji religija visai žmonijai. Nekreipiant dėmesio į nedidelius skirtumus tarp stačiatikių, Romos katalikų ir protestantų atšakų, bendras supratimas buvo maždaug toks: Dievas ypatingu būdu apreiškė save Senojo Testamento patriarchams ir pranašams, o Jo apreiškimas pasiekė kulminaciją Jėzaus Kristaus įsikūnijime (Hbr 1, 1-4). Užrašytas Šventasis Raštas - ir Senasis ir Naujasis Testamentas - yra antgamtiniu būdu įkvėptas rašytinis Dievo apreiškimas ir jam neprilygsta jokie kiti šventieji raštai. Išganymas yra Dievo malonė, ir jis tapo prieinamas tik dėl ypatingo asmens Jėzaus Kristaus ant kryžiaus atlikto darbo. Nuodėmingi žmonės išgelbstimi Dievo malone tik atgailaudami už nuodėmes ir tikėdami. Todėl Jėzus Kristus yra vienintelis Išganytojas ir Viešpats visiems žmonėms ir visais laikais. Laikantis šio požiūrio, išryškėja neišvengiami išskirtinumai, susiję su Jėzumi Kristumi. Jeigu Dievo meilė ir malonė skiriama kiekvienam, tai išganymas - tik tiems, kurie atgailavo ir tikėjimu priėmė Dievo apvaizdą Jėzuje Kristuje. Šiam požiūriui paremti cituojama daugybė Biblijos eilučių. Petras skelbia: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti" (Apd 4, 12 ). Jėzus į Tomo klausimą atsako teigdamas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Dievą kitaip, negu per mane" (Jn 14, 6); apaštalas Paulius tvirtina: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus" (1 Tim 2, 5).

Šie krikščionių Evangelijos išskirtinumai daugeliui žmonių nuolat buvo suklupimo akmeniu. Senajame Viduržemio jūros regiono pasaulyje buvo tikima, kad ta pati dievybė skirtingose kultūrose gali įgauti įvairias formas ir būti vadinama skirtingais vardais. Istoriko Roberto Wilkeno žodžiais tariant - „Seniausia ir pastoviausia krikščionybės kritika remiasi religiniu pliuralizmu. [...] Visi senieji krikščionybės kritikai buvo vieningi tvirtindami, kad negali būti tik vienas dieviškas kelias" [8]. Reikšminga tai, kad šiame religinio sinkretizmo ir reliatyvizmo kontekste Jėzus Kristus Naujajame Testamente pristatomas kaip vienas Gelbėtojas visiems žmonėms.


XVII a. pabaigoje visuotinis sutarimas tarp krikščionių, kad krikščionybė yra vienintelė tikroji religija, ėmė skaidytis, nors visiškai tai tapo akivaizdu tik XX a. Pasitikėjimo tradicine krikščionybe mažėjimą lėmė daugelis veiksnių: didelis nusivylimas išsikerojusia korupcija bažnytinėse institucijose; kova tarp įvairių „krikščioniškų" grupuočių; didėjantis kitų tautų, kultūrų ir religijų pažinimas dėl Europos didžiųjų geografinių atradimų; abejojimas žmogaus sugebėjimu pažinti religinę tiesą bei poveikis Šventojo Rašto kritikos, pagal kurį Biblija yra tik viena iš daugelio šventųjų tekstų. Ir nors Jėzus vis dar laikomas didžiu moralės mokytojų daugelis ėmė atvirai kvestionuoti ortodoksinį mokymą apie Jo dieviškumą ir teigti, kad Jėzus buvo tik viena iš didžių religinių asmenybių, per kurias mes galime susiliesti su Dievu.

Iki XX a. vidurio krikščionių tikėjimo lyginimo su kitomis religijomis tema buvo viena iš pagrindinių krikščionių teologų ir misiologų svarstoma tema, stebinanti požiūrių gausa [9]. Be abejonės, daugelis ir toliau tvirtai laikėsi ortodoksinės pozicijos. Tačiau liberalesnieji protestantai ir kai kurie Romos katalikai po II Vatikano susirinkimo priėmė kur kas nuolaidesnį požiūrį į kitas religijas ir pakeitė savo nuomonę dėl Jėzaus Kristaus ir išganymo.

Religinis inkliuzivizmas

„Inkliuzinio" požiūrio besilaikantys teologai (taip jie dažnai vadinami) bando išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų skirtingų temų: (1) dieviškas išgelbėjimas yra pagrįstas Jėzaus Kristaus asmeniu ir darbu, todėl šia prasme Jėzus turi ypatingą ryšį su Dievu ir išsiskiria iš visų kitų religinių asmenybių; (2) dieviškas išgelbėjimas prieinamas per Kristų, bet jį gali gauti ir išpažįstantys kitas religijas, todėl jiems nereikia atsigręžti į Kristų. Taigi, nors išsamiausiai Dievo tiesa ir apreiškimas atsiskleidė Jėzuje Kristuje ir krikščionių Šventajame Rašte, kitos religijos taip pat gali būti priimamos palankiai, kaip Dievo plano žmonijai dalis.

Religinis pliuralizmas

Tačiau XX a. pabaigoje vis daugėjo tų, kurie save laikė krikščionimis, tačiau aiškiai atmetė tokį „inkliuzinį" požiūrį ir skelbė radikalųjį pliuralizmą, teigdami, kad krikščionybė yra tik vienas iš daugelio galimų būdų atsakyti į Dievo kvietimą. Religinis pliuralizmas, kaip jį suprato šie mąstytojai, reiškia, kad visos svarbiausios religijos yra daugiau ar mažiau lygiai teisingos ir jos yra veiksmingi būdai pasiekti galutinį religijų tikslą; nė viena religija - taip pat ir krikščionybė - negali teigti, jog yra pranašesnė už kitas skelbiamos tiesos ar tinkamo santykio su Dievo požiūriu.

Yra daug priežasčių, paaiškinančių, kodėl toks pliuralizmas yra taip patrauklus. Šiandien mes daug daugiau žinome apie religinę įvairovę dėl globalizacijos, stiprėjančios imigracijos, tarptautinių kelionių ir žiniasklaidos bei interneto įtakos. Kai Vakarai susidūrė su kitomis religijomis, imta suprasti, kad hiduistai, budistai ir sikhai yra visai ne tokie, kaip anksčiau buvo įsivaizduojama, - inteligentiški ir moralūs žmonės, daugeliu atžvilgių panašūs į vakariečius. Be to, atsižvelgiant į tragišką Vakarų kolonializmo istoriją, kuri tęsėsi keturis praėjusius šimtmečius, daugelį slegia „buvusių kolonistų" kaltės jausmas už praeities skriaudas. Todėl imta manyti, kad išpirkti buvusio kolonializmo nuodėmes galima nekritiškai priimant kitas kultūrines bei religines perspektyvas. Turi būti garantuojama religinė įvairovė - nevalia atmesti kitų religijų kaip klaidingų ar tam tikra prasme nepakankamų. Tad nenuostabu, kad religinė įvairovė daugelį, taip pat ir krikščionis, įpareigoja „apsvarstyti" tradicinį krikščionišką požiūrį. Peteris Bergeris pastebi:

Mums kyla tikėjimo problema ir ši problema - tai ne tik klausimas, kodėl mes turėtume tikėti Dievą, bet kodėl mes tikime būtent šiuo Dievu. Juk yra ir kitų dievų, ir jų šiandien gausu moderniojo pliuralizmo „rinkoje" [10]. Pliuralistinės perspektyvos pastebimos ne tik tarp mokslininkų - jos plačiai įsišaknijo ir populiariojoje kultūroje. Remdamasis plataus masto tyrimu apie amerikiečių požiūrį į religinę įvairovę, sociologas Robertas Wuthnowas paskelbė, kad 42 proc. visų respondentų sutiko su teiginiu, jog „visos religijos iš esmės moko to paties", o 46 proc. teigė tikį, kad Dievo žodis atskleistas ir kituose šventuose raštuose, tokiuose kaip musulmonų ar hinduistų, o ne tik Biblijoje [11].


Bus daugiau

Haroldas Netlandas yra religijos filosofijos ir tarpkultūrinių ryšių profesorius ir „Naomi A. Fausch" misijų vadovas Trejybės evangeliškoje teologijos mokykloje (JAV, Ilinojaus valstija), kurioje jis dėsto nuo 1993 m. Prieš atvykdamas į šią aukštąją mokyklą jis devynerius metus tarnavo misionieriumi Japonijoje drauge su Amerikos laisvųjų evangelikų bažnyčia ir ketverius metus dėstė Tokijo krikščionių universitete. Humaniarinių mokslų daktaro laipsnį įgijo Claremonto aukštojoje mokykloje, kurioje studijavo, vadovaujamas profesioriaus Johno Hicko.


[1] Palyginimo apie žiedus pagrindą rasite: Alan Mittleman, Toleration, Liberty, and Truth: A Parable, Harvard Theological Review 95:4 (2002): 353-72 p.
[2]
Gotthold Ephraim Lessing, Nathan the Wise (trans. Patrick Maxwell; ed. George Alexander Kohut; New York: Bloch, 1939), 243 p.
[3]
Ten pat, 249.
[4]
Ten pat, 252-53.
[5]
Joann O'Brien and Martin Palmer, The Atlas of Religion: Mapping Contemporary Challenges and Beliefs (Berkeley: University of California Press, 2007), 14 p.
[6]
Ninian Smart and Frederick Denny, eds., Atlas of the World's Religions (2d ed.; New York: Oxford University Press, 2007), 15 p.
[7]
Žr. Christopher Partridge, ed., New Religions: A Guide: New Religious Movements, Sects and Alternative Spiritualities (New York: Oxford University Press, 2004).
[8]
Robert Wilken, Remembering the Christian Past (Grand Rapids: Eerdmans, 1995) 42 p.
[
9] Kitokio požiūrio į kitas religijas tyrimą rasite: Veli-Matti Kärkkäinen, An Introduction to the Theology of Religions: Biblical, Historical and Contemporary Perspectives (Downers Grove: IVP, 2003).
[10] Peter Berger, A Far Glory: The Quest for Faith in an Age of Credulity (New York: Anchor, 1992), 67, 146-147 p.
[11]
Robert Wuthnow, America and the Challenges of Religious Diversity (Princeton: Princeton University Press, 2005), 191 p.

 

Bendrinti: