Homoseksualinės partnerystės? (II)

Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai [gr. malakoi], nei iškrypėliai [arsenokoitai], nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 6,9-10).
Mes žinome,<...> kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, iškrypėliams [arsenokoitai], vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija... (1 Tim 1,9-11).

Čia pateikiami du nemalonūs sąrašai nuodėmių, apie kurias Paulius tvirtina, jog jos nesuderinamos pirmiausia su Dievo karalyste, o antra, nei su Įstatymu, nei su Evangelija. Atkreipkime dėmesį, kad viena pažeidėjų grupė vadinama malakoi, o kita (abiejuose sąrašuose) arsenokoitai. Ką šie žodžiai reiškia? Pradžioje reikia pastebėti, kad ypač nesėkmingai pradiniame angliškos oficialiosios Biblijos (Revised Standard Version) 1 Kor 6,9 vertime jie buvo sujungti ir išversti kaip „homoseksualistai“ („homoseksualistai“ vartojama ir „Tikėjimo žodžio“ Biblijos leidime, Č. Kavaliausko „iškrypėliai“). Šervinas Beilis buvo teisus protestuodamas, nes šis žodžio vartojimas „neišvengiamai duoda suprasti, kad tikras invertas, net jei būtų nepriekaištingos dorovės žmogus, automatiškai apkaltinamas kaip neteisusis ir atskiriamas nuo Dievo karalystės. Laimė, redaktoriai atsižvelgė į protestą, ir antrasis leidimas (1973 m.), nors ir tebesujungdamas šiuos žodžius, išvertė juos kaip „pervertai“. Esmė ta, kad visos dešimt 1 Kor 6,9-10 išvardytų kategorijų (galbūt išskiriant tik „gobšus“) apibūdina žmones, kurie nusižengė savo veiksmais - pavyzdžiui, stabmeldžiai, svetimautojai ir vagys.

Tačiau tiedu graikiški žodžiai malakoi ir arsenokoitai neturėtų būti jungiami, nes jie turi tikslias reikšmes. „Pirmasis pažodžiui yra „švelnus paliesti“ ir metaforiškai graikams reiškė vyrus (nebūtinai berniukus), kurie būdavo pasyvūs homoseksualinėje meilėje. Antrasis reiškia „vyras lovoje“ ir graikai vartojo šį žodį apibūdinti tam, kuris tokioje sueityje veikė aktyviai. Jeruzalės Biblija seka vertėju Džeimsu Mofatu (Moffatt, 1870-1944 m.) vartodama nemalonius anglų kalbos žodžius catamites ir sodomites, tuo tarpu savo išvadose Piteris Kolemanas iškelia prielaidą, kad „galbūt Paulius turėjo omeny komercinę pederastiją tarp vyresnių vyrų ir lytiškai subrendusių berniukų, įprasčiausią homoseksualinio elgesio būdą klasikiniame pasaulyje“. Jei taip, tada vėl gali būti (ir buvo) tvirtinama, kad Pauliaus smerkimai netinka homoseksualiems suaugusiems, kurie abu sutinka santykiauti ir yra atsidavę vienas kitam. Tačiau pats Piteris Kolemanas daro ne tokią išvadą. Jis reziumuoja taip: „Šiaip ar taip, Paulius savo raštuose atmeta homoseksualinį elgesį, - kaip pagonių ydą Laiške romiečiams, kaip kliūtį įeiti į Dievo karalystę Pirmame laiške korintiečiams ir kaip atmestiną moralinio įstatymo pažeidimą Pirmame laiške Timotiejui“.

 Apžvelgdami šiuos biblinius homoseksualinio elgesio paminėjimus, kuriuos sugrupavau, turime sutikti, kad jų yra tik keturi. Ar todėl turime nuspręsti, kad ši tema pagrindinio Biblijos turinio atžvilgiu yra paraštinė? Ar turėtume nusileisti, kad jie sudaro gan netvirtą pagrindą užimti ryžtingai nuostatai prieš homoseksualinę gyvenseną? Ar teisūs tie šalininkai, kurie tvirtina, kad bibliniai draudimai yra itin specifiški - prieš svetingumo pažeidimą (Sodoma ir Gibėja), prieš kultinius tabu (Kunigų knyga), prieš begėdiškas orgijas (Laiškas romiečiams) ir prieš vyrišką prostituciją arba jaunuolių tvirkinimą (1 Kor ir 1 Tim) ir kad nė viena šių ištraukų ne tik nesmerkia, bet net neužsimena apie atsidavimu grįstą partnerystę tarp tikrų homoseksualų? Prie šitokios išvados prieina, pavyzdžiui, Leta Skanconi (Scanzoni) ir Virdžinija Molenkot (Mollenkott) knygoje „Ar homoseksualistas yra mano artimas?“ (Is The Homosexual My Neighbour?). Jos rašo: „Biblija aiškiai smerkia tam tikrus homoseksualinės praktikos būdus (...grupinį prievartavimą, stabmeldystę ir geidulingą nepastovumą). Tačiau ji pasirodo nutylinti kai kuriuos kitus homoseksualizmo aspektus - tiek homoseksualinę orientaciją, tiek į heteroseksualinę monogamiją panašų atsakingą meilės santykį“.

Tačiau kad ir kaip įtikinamai tai skambėtų, negalime su bibline medžiaga taip elgtis. Krikščioniškas homoseksualinių praktikų atmetimas remiasi ne keliais „izoliuotais ir neaiškaus patikimumo tekstais“ (kaip kartais sakoma), kurių tradicinį aiškinimą (kaip toliau teigiama) galima apversti. Mane jaudina tai, jog visi rašantys šia tema, atrodo, taip ir elgiasi, įtraukdami į savo nagrinėjimą biblinio mokymo dalelę. Pavyzdžiui, Šervinas Beilis rašė: „Krikščioniškos nuostatos dėl homoseksualinių praktikų svarstymas neišvengiamai prasideda nuo Sodomos ir Gomoros sunaikinimo istorijos“. Bet tokia pradžia toli gražu nėra „neišvengiama“. Nes negatyvūs homoseksualinių praktikų draudimai Šventajame Rašte įgyja prasmę tik pozityvaus mokymo apie žmogišką seksualumą ir heteroseksualinę santuoką šviesoje, kuris yra išdėstytas Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuje. Tačiau Šervino Beilio knygoje apie šiuos skyrius net neužsiminta. Ir net Piteris Kolemanas, kurio Krikščioniškos pažiūros į homoseksualizmą (Christian Attitudes to Homosexuality) turbūt yra išsamiausia kada nors išleista biblinė, istorinė ir moralinė apžvalga, mini juos tik probėgšmais nuorodoje į 1 Kor 6, kur Paulius cituoja Pr 2, 24. Tačiau be visuminio pozityvaus Biblijos mokymo apie lytį ir santuoką mūsų perspektyva homoseksualiniu klausimu yra linkusi iškrypti.

Lytiškumas ir santuoka Biblijoje

Man regis, svarbiausia vieta pradėti mūsų tyrimui yra santuokos institucijos įsteigimas Pradžios knygos 2 skyriuje. Kadangi Lesbiečių ir gėjų krikščionių judėjimas heteroseksualinę santuoką tyčia gretina su homoseksualinėmis partnerystėmis, būtina paklausti, ar šis sugretinimas pateisinamas.

Matėme, kad Dievas įžvalgiai davė mums du skirtingus pranešimus apie sukūrimą. Pirmasis (Pr 1 sk.) yra bendras ir teigia lyčių lygybę, nes abi dalijasi Dievo atvaizdu ir žemės valdymu. Antrasis (Pr 2 sk.) yra specifinis ir teigia lyčių papildomumą, kuris sudaro heteroseksualinės santuokos pagrindą. Šiame antrajame pranešime apie sukūrimą iškyla trys fundamentalios tiesos.

Pirma, žmogaus poreikis bendrauti. „Negera žmogui būti vienam“ (eil. 18). Tiesa, šis tvirtinimas vėliau buvo apribotas, kai apaštalas Paulius (be abejo, atsiliepdamas į Pradžios knygą) rašė: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7,1). Taip sakant, nors santuoka yra gera Dievo institucija, pašaukimas į vienatvę irgi geras pašaukimas. Vis dėlto taisyklė „negera žmogui būti vienam“ galioja bendrai, nes Dievas mus sutvėrė kaip socialias būtybes. Kadangi jis yra Meilė ir sukūrė mus panašius į save, tai suteikė mums gebėjimą mylėti ir būti mylimiems. Jis skiria mus gyventi bendruomenėje, o ne vienatvėje. Konkrečiai Dievas tęsė: „Padarykime jam tinkamą padėjėją“. Be to, ši padėjėja ar draugė, kurią Dievas paskelbė jam „tinkama“, buvo skirta būti jo lytine partnere, su kuria jis turėjo tapti „vienu kūnu“, kad jie taip galėtų išbaigti savo meilę ir gimdyti vaikus.

Antra, Pradžios knygos 2 skyrius atskleidžia, kaip Dievas rūpinosi, kad šis žmogiškas poreikis būtų patenkintas. Patvirtinus, jog Adomui reikia partnerės, prasidėjo tinkamos partnerės paieškos. Dievas pirmiausia išrikiavo prieš jį paukščius ir žvėris, ir Adomas ėmė juos „įvardinti“, simboliškai priimti juos į tarnybą sau. Bet (Per 2, 20) „Adomui neatsirado tinkamos padėjėjos, panašios į jį“, kuri galėtų būti jo papildymas, jo antrininkė, jo draugė, jau nekalbant apie žmoną. Taigi reikėjo specialaus sukūrimo.

 Debatai apie tai, kaip pažodžiui turėtume suprasti tolesnę eigą (dievišką chirurgiją su dievišku nuskausminimu), neturi sutrukdyti mums suvokti esmės. Kažkas atsitiko Adomui kietai miegant. Įvyko ypatingas dieviškos kūrybos aktas. Lytys tapo diferencijuotos. Iš nediferencijuoto Adomo žmogiškumo atsirado vyriškis ir moteriškė. Ir Adomas pabudo iš kieto miego, kad išvystų priešais save savo atspindį, savęs papildymą, iš tiesų dalį savęs. Po to, sukūręs moterį iš vyro, Dievas pats atvedė ją pas jį, beveik kaip šiandien nuotakos tėvas atiduoda nuotaką. Ir Adomas spontaniškai pratrūko pirmuoju istorijoje meilės eilėraščiu, sakydamas, kad dabar pagaliau prieš jį stovi toks gražus ir panašus į jį kūrinys, kad ji atrodo esanti (kaip iš tikrųjų ir buvo) „jam padaryta“:

Šitai dabar kaulas iš mano kaulų
ir kūnas iš mano kūno!
Ji bus vadinama Žmona,
nes iš žmogaus paimta.

Negali būti abejonės dėl to, ką ši istorija pabrėžia. Pasak Pradžios knygos 1 skyriaus, Ieva, kaip ir Adomas, buvo sukurta pagal Dievo paveikslą. O dėl jos sukūrimo būdo tai, anot Pr 2 skyriaus, ji buvo sukurta ne iš nieko (kaip visata) ir ne iš „žemės molio“ (kaip Adomas, eil. 7), bet iš Adomo.

Trečioji didžioji Pradžios knygos 2 skyriaus tiesa liečia iš čia išplaukiančią santuokos instituciją. Adomo meilės eilėraštis užrašytas 23 eilutėje. 24 eilutės „todėl“ yra pasakotojo išvada: „Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir du taps vienu kūnu“.

 Net neatidus skaitytojas pastebės tris „kūno“ paminėjimus: „šitai ...kūnas iš mano kūno; ir du taps vienu kūnu“. Galime būti tikri, jog tai padaryta ne atsitiktinai, o tyčia. Tai moko, kad heteroseksualinė sueitis santuokoje yra daugiau negu sąjunga; tai savaip susijungimas iš naujo. Tai ne svetimų asmenų sąjunga, kurie nepriklauso vienas kitam ir atitinkamai negali tapti vienu kūnu. Priešingai, tai sąjunga dviejų asmenų, kurie iš pradžių buvo viena, paskui buvo atskirti vienas nuo kito, ir dabar lytinėje santuokos sueityje vėl susieina.

 Tai, žinoma, ir paaiškina gilią heteroseksualinio artumo paslaptį, kurią kiekvienoje kultūroje garbino poetai ir filosofai. Heteroseksualinė sueitis - tai daugiau negu kūnų sąjunga; tai viena kitą papildančių asmenybių susiliejimas, per kurį vyraujančio susvetimėjimo viduryje žmogaus būties turtingumas vėl patiriamas sukurtame vienume. O vyriškų bei moteriškų lytinių organų papildomumas tėra daug gilesnio dvasinio papildomumo simbolis fiziniame lygmenyje.

Tačiau tam, kad būtų galima tapti vienu kūnu ir patirti šią šventą paslaptį, reikalingos tam tikros parengiamosios priemonės, kurios yra santuokos sudedamosios dalys. „Todėl žmogus“ (vienaskaita nurodo, kad santuoka yra išimtinė dviejų individų sąjunga) „paliks savo tėvą ir motiną“ (numatomas viešas socialinis įvykis) „ir glausis prie savo moters“ (santuoka yra atsidavimu ir ištikimybe grįstas įsipareigojimas arba susitarimas, kuris yra heteroseksualinis ir pastovus); „ir du taps vienu kūnu“ (nes santuoka turi būti užbaigta lytine sueitimi, kuri yra vedybinis sutarties ženklas ir antspaudas ir virš kurios dar nekrenta gėdos ar sumišimo šešėlis, eil. 24-25).
 Pats Jėzus vėliau patvirtino šį mokymą. Jis citavo Pr 2,24 ir pareiškė, kad tokia visą gyvenimą trunkanti vyro ir jo žmonos sąjunga buvo Dievo sumanyta nuo pat pradžios. Ir pridūrė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10,4-9).

Taigi Šventasis Raštas Dievo įsteigtą santuoką apibūdina heteroseksualinės monogamijos kalba. Tai vieno vyro sąjunga su viena moterim, ir ta sąjunga turi būti viešai pripažinta (paliekami tėvai), nuolat užantspauduota (jis „glausis prie savo moters“) ir fiziškai užbaigta („taps vienu kūnu“). Ir Šventasis Raštas nesvarsto jokios kitos santuokos ar lytinės sueities rūšies, nes Dievas nesuteikė jokios alternatyvos.

Todėl krikščionys neturėtų pernelyg atsainiai žiūrėti į homoseksualinius santykius. Faktas tas, kad kiekviena lytinių santykių ir aktyvumo rūšis, kuri nukrypsta nuo Dievo atskleisto noro yra ipso facto (savaime) jam nemaloni ir jo teisiama. Tai apima poligamiją ir poliandriją (kurios pažeidžia principą „vienas vyras - viena moteris“), slaptas sąjungas (nes čia galutinai ir viešai nepaliekami tėvai), atsitiktinius susitikimus ir laikinus ryšius, svetimavimą ir daugelį skyrybų (kurios nesuderinamos su „glaudimusi“ ir Jėzaus draudimu „teneperskiria“) ir homoseksualines partnerystes (kurios pažeidžia tvirtinimą, kad „žmogus“ susijungs su „savo moterim“).

Trumpai tariant, vienintelė „vieno kūno“ patirtis, kurios nori Dievas ir kurią svarsto Šventasis Raštas, yra lytinė vyro ir jo moters, kurią jis pripažįsta kaip „kūną iš savo kūno“, sąjunga.

Bus daugiau
Versta iš: Sott. J. Issues Facing Christians Today. - HarperCollins, 1990
Vertė Zigmantas Ardickas
www.prizme.lt