Įvadas į išpažinimus: „Tyras, gaivus šimtmečių vėjas“ (I)

Kam šiandien reikia tikėjimo išpažinimų?

„Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą,“ - sakė B. Pascalis („Mintys“ 437).Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). O Dievas yra „tiesos Dievas“ (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Kalvinas sako: „Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa.“ T. Akvinietis prideda: „Dievas yra grynoji tiesa.“

Dievas yra tiesa, jis yra tiesoje - tai reiškia, kad jis yra tikras, vienintelis tikras Dievas. Pagonių stabai - nukalti iš geležies ar išdrožti iš medžio, o „Viešpats - tikrai Dievas, jis gyvasis Dievas...“ (Jer 10, 10). Sūnus taip pat yra „tikrasis Dievas“ (1 Jn 5, 20); tą pats patvirtina: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tiesos charakteristika priskiriama ir trečiajam Trejybės asmeniui: „Dvasia yra tiesa“ (1 Jn 5, 6).
 
Kadangi Dievas yra tiesa, tai jis ir sako tiesą. Tai liudija ne viena Biblijos eilutė: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17; 2 Sam 7, 28), „tavo Įstatymas - tiesa“ (Ps 119, 142). „Dievas tiesakalbis“ (Jn 3, 33; Tit 1, 2), o palyginti su žmogumi, ši jo savybė dar ryškesnė: „Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus - melagis...“ (Rom 3, 4) Visa tai galioja ir Dievo žodžiams, užrašytiems Biblijoje. Šventieji raštai taip pat yra „tiesos žodis“ (2 Tim 2, 15).

Dievas yra teisingas, sako tiesą ir pagal ją elgiasi - visada išlieka ištikimas savo prigimčiai bei savo žodžiui. „Jo rankų darbas - tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu“ (Ps 111, 7- 8). Dievas laikosi savo žodžio ir pažadų: „ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Hbr 10, 23). Todėl galima pasikliauti juo, jo žodžiu bei darbais: „Juk Viešpaties žodis tiesus, visi jo darbai patikimi“ (Ps 33, 4).
 
Šis tiesos Dievas yra mūsų krikščioniškos religijos pagrindas. Mūsų religija tvirtai susirišusi su JO tiesa. Dėl to be tiesos arba atitolę nuo jos negali būti ir krikščionių tikėjimo dokumentai - išpažinimai. Tikėjimo išpažinimai mums padeda pamatyti ir atpažinti tiesą, ja susižavėti ir imti suprasti, o supratus norėti jos pamokyti kitus, paliudyti pasauliui bei, reikalui iškilus, apginti.
 
Pažinti tiesą
 
Krikščionys išpažįsta, kad Dievo žodis yra tiesa, kurią visų pirma aptinkame rašytiniame žodyje, Biblijoje. Žodis apima labai platų temų spektrą, liečia beveik visas mūsų žmogiškojo gyvenimo sritis ir visais atžvilgiais mums byloja teisingus dalykus. Bet ne visos šios tiesos yra vienodai svarbios - egzistuoja pagrindinės tiesos. Kalvinas savo Institutio rašo:
 
Ne visos šio teisingojo mokymo dalys yra tos pačios sandaros. Kai kurios iš jų yra taip privalomos žinoti, kad pas visus [tikinčiuosius] turi būti įsitvirtinusios nepajudinamai ir neabejotinai, tarsi pagrindiniai religijos dalykai... Yra ir kitų dalių, dėl kurių tarp bažnyčių esama nuomonių skirtumo, tačiau kurios neardo tikėjimo vienybės. (Inst. IV,1,12)
 
Kalvinas, viena vertus, sako, kad visi tikintieji yra „apgaubti nežinojimo rūko“, dėl to nei tiki, nei moko, nei liudija lygiai tų pačių dalykų. Svarbiausia, kad mokėtų atskirti pagrindinius dalykus nuo mažiau svarbių; svarbiausia, kad „liktų sveikas ir nesudarkytas pagrindinis mokymas, į kurį remiasi visa maldingumo tvirtybė“. Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie sutarimą išpažinimo tekstuose „dėl svarbiausių tikėjimo dogmų“.
 
Naujajame Testamente galima rasti daug esminių Evangelijos teiginių santraukų (visų pirma žr. Lk 24, 44-47; Apd 2, 22- 40; 17, 22- 31; 1 Kor 15, 3- 5, bet to Rom 5, 6- 11; 2 Kor 5, 17- 21; Ef 2, 1- 10; Kol 1, 15- 23; Fil 2, 6- 11; Tit 3, 3- 7; Hbr 2, 10- 18; 1 Pt 2, 22- 25). Matome, kad juose pabrėžiami iš dalies skirtingi dalykai, o jų formuluotės orientuotos į situaciją, klausytoją ar skaitytoją. Bet visuose nesunkiai atsektume grupę minčių, kurios kartojasi (žr. Jerram Barrs, „Evangelijos tapatybė“, http://www.lksb.lt). Būtent šios mintys ir yra tos, kurias randame išrinktas iš Biblijos, apibendrintas ir sudėtas į tikėjimo išpažinimus. Taip išpažinimai tampa puikia pagalbine medžiaga atpažinti svarbiausiems tiesos teiginiams.
 
Tiesa susižavėti
 
„Nėra kitos pradžios filosofijai, kaip tik nuostaba,“ - sakė Platonas. Tas pats galioja ir teologijai. Ne vienoje Biblijos vietoje žavimasi Dievo darbais (Job 42, 3; Ps 66, 3), Jėzaus veikla (Lk 5, 26); autoriai stebisi Dievo nuostatais (Ps 119,129), jo gerumu (Ps 31, 20); pats žmogus stebisi savimi, kaip jis „nuostabiai padarytas“ (Ps 139, 14). Dievas visomis savo ypatybėmis yra stebėtino didingumo; tas pats pasakytina ir apie jo Žodį.
 
Teologiniai tekstai neatsako į visus klausimus, o jei ir pasako tiesą, tai netobulą ir nevisiškai visą. Nes tik Dievas žino visus atsakymus apie save ir savo tiesą. Tačiau jei žmonių mintys stengiasi likti ištikimos Dievui ir jo žodžiui, jose visuomet galėsime pamatyti ir atpažinti nuostabiosios Dievo didybės atspindžių.
 
Tikėjimo išpažinimai krikščionims labai gerai parodo, kaip dailiai tarpusavyje susiję ir vieni kitais remiasi atskiri tikėjimo mokslo elementai. Jie leidžia atpažinti mokslo plotį bei įvairumą, bet sykiu ir užbaigtumą bei vientisumą - įvairovė ir vientisumas, dalykai, kurie yra pagrįsti pačiame triasmeniame Dieve. Išpažinimai yra tarsi paveikslas, parodantis, kaip visi elementai nuostabiai tarpusavyje dera. Jis nėra tobulas, bet parodo, kokius gerus atsakymus turi krikščionybė: pilnus ir užbaigtus bei nesunkiai suprantamus, tikroviškus ir be pagražinimų, teikiančius kryptį ir viltį, paguodžiančius ir sustiprinančius.
 
Tiesą suprasti
 
Biblijos žinia turi būti interpretuojama, t. y. išsiaiškinama, ką senieji jos tekstai reiškia mums dabartyje. Evangelikai pabrėžia, kad tai įmanoma, nes Dievo žodis yra pakankamai aiškus ir suprantamas. Kiekvienas tikintis žmogus, dvasininkas ar pasaulietis, gali ir turi pats Bibliją skaityti bei interpretuoti.
 
Bet tai nereiškia, kad visa tai daryti galima bet kaip. Yra blogų ir gerų interpretacijų, kaip ir klaidingų bei teisingų. Ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas sako: „nepritariame bet kokiai interpretacijai“ (II,1). Šiuo atžvilgiu tikėjimo išpažinimai atlieka labai svarbų vaidmenį: duoda gerą pavyzdį, kaip reikia teisingai interpretuoti Biblijos tiesas; kaip konkrečius Rašto tekstus ir sampratas įtraukti į platesnį kontekstą. Tikėjimo išpažinimų dėka bažnyčioje žmogus išmoksta vis geriau suprasti Dievo žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime. Be to, šitaip užkertamas kelias interpretavimo savavališkumui ir klaidingam subjektyvumui.
 
Tikėjimo išpažinimų didelis pliusas yra dar ir tas, kad dauguma yra kolektyvinio darbo vaisiai. Dėl to juose sudėta daugelio tikinčiųjų bendrinė išmintis, patikrinta, išbandyta ir išlaikiusi laiko egzaminą. Tad būtų tiesiog neišmintinga išpažinimus ignoruoti manant, jog remtis jais interpretuojant Dievo žodį šiandien nebėra reikalo.
 
Tiesos mokyti
 
Pats Kristus yra tiesa ir Žodis, dėl to ir tobulas mokytojas, tikroji išmintis, tobulasis Dievo valios apreiškėjas, paskutinysis iš biblinių pranašų, užbaigęs Dievo apreiškimą. Kristus yra išorinis mokytojas per savo Žodį ir vidinis mokytojas per savo Dvasią (žr. Mt 13, 57; Lk 13, 33; Jn 4, 25; 6, 14; Apd 3, 22; Hbr 1, 1- 2).
 
Bet tam visiškai neprieštarauja praktika, kai vieni žmonės tikėjime moko kitus žmones. Tėvai turi mokyti savo vaikus (Iš 13, 9; Įst 4, 1- 14; 5, 29; 6, 1- 7.20- 25; Ef 6, 1- 4; Kol 3, 20- 21), bažnyčioje bendruomenę turi mokyti tie, kuriems Dievas patikėjo mokymo dovaną (Rom 12, 7; 1 Kor 12, 28; Ef 4, 11), kad būtų perduotas tam tikras būtinasis mokymo pagrindas (1 Kor 15, 3). Nes Evangelija yra „brangus turtas“ (2 Tim 1, 14), dėl to jos žinia mokytojų lūpomis privalo būti perduodama sąžiningai ir ištikimai (1 Tes 2, 4; 1 Tim 6, 20; 2 Tim 3, 14). Bendruomenės vadovybė turi pareigą mokyti (1 Tim 3, 2; 2 Tim 1, 13; 2, 1.15; Tit 1, 9), o bendruomenė privalo to mokymo klausytis (Rom 15, 15- 16; 1 Kor 11, 2; 2 Tes 3, 6.14; 2 Pt 3, 2).
 
Šiame kontekste labai svarbūs, net nepakeičiami yra tikėjimo išpažinimai ir katekizmai. Jie yra tikras vienybės raištis, nes nustato, ko tam tikrų konfesijų bažnyčiose bus mokoma. Jie apsaugo nuo mokymo netvarkos ir savivalės ir yra pasiteisinusios pedagoginės ir didaktinės pagalbos priemonės.
 
Tiesą ginti
 
Jau pirmiesiems krikščionims teko susidurti su netikrais mokymais. Bažnyčioms jų padaryta žala kėlė labai rimtą susirūpinimą apaštalams. Dėl to jie apie tai tiek daug kalba savo laiškuose. Antai Paulius Gal 1, 6- 9 perspėja dėl atėjūnų, kurie skleidžia „kitą Evangeliją“; tokie net esą prakeikti! Efeze tikinčiuosius įspėja dėl besiartinančių „žiaurių vilkų“, netikrų mokytojų, kurie brausis į bendruomenes (Apd 20, 28- 29). 1 Tim 6, 3- 5 perspėja dėl tokių, kurie „kitaip“, t. y. neteisingai moko; tokie esą „sugedusio proto“ žmonės, sumaišantys esamą tvarką ir keliantys susiskaldymus. Netikrus mokymus apaštalas lygina su „vėžio votimi“, didinančia „bedievystę“ (2 Tim 2, 16- 18) ir vedančia prie atpuolimo nuo tikėjimo (1 Tim 4, 1; žr. ir 2 Pt 2, 1-2; Jud 3-4). Neteisingi mokymai yra dar ir dėl to tokie pavojingi, kad plinta nesustabdomai sparčiai (1 Kor 5, 6; Gal 5, 9; 2 Tim 2, 17-18). Bažnyčios vadovų ir mokytojų užduotis nuo apaštalų laikų iki pat šios dienos išlikusi dviguba: kovoti su netikrais mokytojais ir juos „nutildyti“ (Tit 1, 9.11), t. y. nesudaryti jiems progos pasisakyti bei patiems stengtis dėstyti „sveiką mokslą“ (Tit 1, 9).

Visi mokslai pirmiausiai privalo būti tikrinami Biblija; bet tikrinimui labai tinka ir tikėjimo išpažinimai. Tikėjimo išpažinimuose dažnai būna tiksliai įvardyti ir apibrėžti netikrieji mokymai bei Biblija pagrįstas jų klaidingumas (principais galima naudotis iki šios dienos). Be to, iškart jiems priešstatomas teisingas, tikrasis mokymas. Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie gyvenimą „pražūtingai klestint pavojingoms erezijoms“. 1548 m. J. Kalvinas rašė Edwardui Seymourui, vykdžiusiam valstybės valdymo užduotis vietoj tuo metu nepilnamečio karaliaus Edvardo VI, kad būtinai reikia bendro normatyvinio mokymo „vaikams ir nemokytai liaudžiai“, idant jie išmoktų teisingų dalykų ir gerą mokymą lengvai atskirtų nuo melagingo. „Patikėkit manim, Dievo bažnyčia neišsilaikys be katekizmo [čia galima pridėti ir tikėjimo išpažinimą].“ Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Nemanykime, kad mūsų pliuralistiniais ir perdėm tolerantiškais laikais bažnyčioms nebereikia tokios pagalbos!
 
Ryškus dar vienas reformacijos laikų išpažinimų aspektas - apologetinis. Mat tada (ir iki pat XX a.) evangelikams buvo primetamas eretiškumas. Todėl ir Antrasis šveicariškasis tikėjimo išpažinimas jaučia pareigą pasakyti (pratarmėje), kad „neturime nieko bendro su jokiomis sektomis nei erezijomis“, kad mokymas atitinka senosios Bažnyčios doktriną (dėl to išpažinime po pratarmės eina imperatoriaus Teodosijaus ediktas ir Damazo tikėjimo išpažinimas; žr. ir liuteronų Santarvės knygą, prasidedančią trimis visuotiniais - Apaštalų, Nikėjos, Atanazo).

Bus daugiau
www.ref.lt