Įvadas į išpažinimus: „Tyras, gaivus šimtmečių vėjas“ (II)

Tiesą liudyti
Pats Jėzus skelbė „karalystės Evangeliją“ (Mt 4, 23; žr. ir Lk 3, 18; 4, 18.43; 20, 1); tam jis įpareigojo ir savo mokinius (Mt 10, 7; Lk 9, 6). Apaštalai bei pirmieji krikščionys Jėzaus užduotį stropiai vykdė: „skelbė Evangeliją“ (arba „gerąją naujieną“, žr. Apd 5, 42; 8, 4; 10, 36; 14, 7; 16, 10). Ši užduotis skirtingais būdais tebegalioja iki šios dienos kiekvienam tikinčiajam, nes visi tikintieji yra pašaukti būti „žmonių žvejais“ (Mt 4, 19); visi krikščionys yra Jėzaus pasiuntiniai (Jn 20, 21; 2 Kor 5, 20).
 
Kaip tiesos ir Evangelijos liudijimas turi konkrečiai atrodyti? Šiandien dažnai galima išgirsti: evangelizuoti pirmiausia reiškia liudyti žmogaus pasikeitimą iš vidaus - dėl Kristaus prisikėlimo prasidėjusį mūsų pačių prisikėlimą. Be abejo, liudijimas visuomet turi ir subjektyvią dimensiją, nes Dievo žodžio galia mus pakeitė. Bet įdomu yra tai, kad subjektyvus keitimasis beveik visai neakcentuojamas apaštalų liudijimuose. Jų centre visuomet pirmiausiai yra Dievas, Kristus, kryžius, prisikėlimas ir kt. - objektyvieji išganymo pagrindai ir visų pirma jais remiasi asmeninis paliudijimas.
 
Krikščioniškasis tikėjimas yra turiningas. Jis negali būti tikėjimas pats savaime arba kažkuo. Toks tikėjimas nebūtų išganantis. Krikščionių tikėjimas tuo ir skiriasi nuo kai kurių kitų religijų. Dėl to krikščionis pirma liudija ne save patį, savo išgyvenimus, patirtį (nors, be abejo, daro ir tai), bet pirmiau pateikia pagrindą, objektyvią žinią, kuria remiasi jo patirtis (žr. Pauliaus patirtį 1 Kor 15: tikėjimas grindžiamas objektyviai įvykusiu Kristaus prisikėlimu; jei nėra objektyvios priežasties, tai nieko verta bus ir tariama vidinė prisikėlimo patirtis; toks tikėjimas bus „tuščias“ [!], liudijimas ir skelbimas beverčiai).
 
Tikėjimo išpažinimai mums primena konkretų biblinio liudijimo turinį: pirmoje vietoje stovi Dievas, Jėzus Kristus ir išganymas; prie viso to vėliau prisideda ir asmeninis kelias į įtikėjimą. Dėl to liudyti biblinį tikėjimą yra daug daugiau nei papasakoti savo dvasinę autobiografiją. Tikėjimo išpažinimai mus nuo to apsaugo ir moko paliudyti visą Dievo išganančią tiesą.
 
Šio straipsnio pabaigoje būtina trumpai paminėti ir tris priekaištus, dažniausiai metamus tikėjimo išpažinimams.
 
Pasenę!
 
Yra ir nelabai senų tikėjimo išpažinimų, kaip 1934 m. Barmeno teologinė deklaracija arba 1986 m. reformatų Belharo išpažinimas (iš Pietų Afrikos). Tačiau dauguma protestantų išpažinimų siekia XVI- XVII amžių. Ką šiandieniniam žmogui gali pasakyti beveik pusės tūkstantmečio senumo tekstai?
 
Iš tiesų kai kuriuos reformacijos laikų dokumentus šiandien nėra lengva skaityti ir suprasti. Bet, laimei, didžioji dalis jų yra pakankamai nesudėtingi ir aiškaus stiliaus. Tarp tokių yra ir Bullingerio išpažinimas. Yra labai teisinga galvoti, kad reikia ir naujų išpažinimų, nes gyvenimas vis duoda nepatirtų iššūkių ir suveda su nežinomais mokymais, į kuriuos bažnyčia privalo reaguoti. Bet dėl to neturėtų tapti atmestini senieji. Šios minties niekas taip gerai neišreiškė, kaip C. S. Lewisas, kuris 1939 pranešime „Mokymasis karo metu“ pabrėžė:
 
„Turbūt labiausiai mums reikia gero praeities žinojimo. Ir visai ne todėl, kad praeitis yra kažkuo stebuklinga, bet todėl, kad mes negalime studijuoti ateities, o vis dėlto turime kažką supriešinti šiandienai, kas primintų mums, kad laikotarpiai ir tai, kas atrodo neabejotina neišsilavinusiems, tėra tik laikina mada. Žmogus, kuris yra gyvenęs įvairiose vietose, tikriausiai nebus apgautas savo gimtojo kaimo vietinių klaidų: mokslo žmonės gyveno įvairiais laikotarpiais ir todėl turi sąlyginį imunitetą didžiajai kataraktai nesąmonių, plūstančių iš jo paties amžiaus spaudos ir mikrofono.“
 
C. S. Lewisas daugiau negu teisus. Nes daugelis dalykų, net ir teologijoje, kurie mums šiandien pateikiami kaip aukščiausios tiesos, pasirodo viso labo esantys tik trumpalaikiai mados šūksniai. Esė „On Reading Old Books“ (Apie senųjų knygų skaitymą) C. S. Lewisas akcentuoja, kad vertėtų visas aktualias knygas, straipsnius, mokymus „pasimatuoti visų šimtmečių krikščioniškojo mąstymo didžiąja visuma“. Mums reikia „elementariosios, esminės krikščionybės pagrindų, kurie akimirksnio kontroversijoms duotų teisingą perspektyvą. Šiuos pagrindus susidarysime tik iš senųjų knygų“. Mūsų atveju - ir iš senųjų tikėjimo išpažinimų. Jie gali pataisyti kai kurias klaidas ir nurodyti mūsų laiko trūkumus. Dar viena didžiojo tikėjimo apologeto mintis:
 
„Kiekviena epocha į pasaulį žvelgia pro savus akinius. Jis labai gerai pastebi tam tikras tiesas ir labai lengvai palinksta prie tam tikrų klaidžiamokslių. Dėl to mums visiems reikia knygų, kurios pataisytų mūsų laikui būdingas klaidas. Tai reiškia, mums reikia senų knygų... Niekada neturėtume nustoti leistis tyram, gaiviam šimtmečių vėjui liesti mūsų protus; tai vyks, jeigu skaitysime senas knygas. Ne dėl to, kad seniau viskas būtų buvę geriau, tikrai ne. Seniau žmonės nebuvo gudresni negu šiandien; jie darė lygiai tiek pat klaidų kaip ir mes. Bet ne tas pačias klaidas.“
 
Per kategoriški!
 
Antrajame šveicariškame išpažinime, pavyzdžiui, aiškiai dėstoma tai, ką tiki Šveicarijos ir kitų šalių reformatai. Tai nėra vien privatus tikėjimo išpažinimas, pateikiantis vien Ciuricho reformatoriaus H. Bullingerio mintis. Visų pirma jame dėstomos bendrosios, netgi universalios tiesos („visuotinių tikrosios krikščioniškosios religijos dogmų išpažinimas“), ir visa tai daroma mūsų postmoderniesiems laikams gana neįprastu, kategorišku tonu. Ar autorius nepersistengė?
 
Bullingeris, kaip, be abejo, ir visi kiti reformatoriai, tikėjo vienos tiesos egzistavimu ir tuo, kad tą tiesą galima pažinti. Kita vertus, taip pat puikiausiai suvokė ir savo žodžio skirtumą nuo Biblijos - žinojo, kad žmonių žodžiai gali klysti, o Biblijos ne. Aiškiai suvokė esantys nusidėjėliai ir riboti žmonės, negalintys Dievo tiesos perprasti iki galo, o ir perprastoji dalis gali pasirodyti klaidinga. Tai nereiškia, kad turėtume nesiekti tiesos ir nenorėti teisingo supratimo, o reiškia, kad tai darydami, turėtume išlaikyti atvirumą pataisymams ir kritikai. Ši laikysena puikiausiai atsispindi išpažinimo įvadiniame žodyje (neišverstame į lietuvių kalbą), parašytame Ciuricho profesoriaus J. Simmlerio:
 
„Visų pirma mes patvirtiname, kad, reikalui esant, esame visiškai pasirengę savo interpretacijas bendrai ir konkrečiose vietose išsamiau paaiškinti; galų gale esame pasiruošę - ne be dėkingumo - pritarti tiems, kurie mus taisys Dievo žodžiu ir ves į paklusnumą Viešpačiui...“
 
Tai tikrai dėmesio verti sakiniai. Simmleris mini interpretacijas, t. r. ne neklaidingą supratimą ar dieviškas išvadas. Jis sutinka, kad kai kuriems skaitytojams gali tekti kai ką paaiškinti, pakomentuoti, ir pabrėžia, kad tai ir privalo būti padaryta. Netiesiogiai jis net kviečia ieškoti klaidų ir netikslumų. Skaitykite ir taisykite mus! Bet kritika tebūnie pagrįsta - būtent Dievo žodžiu. Šios nuostatos buvo bendrai paplitusios tarp reformatų ir atsispindėjo daugelyje jų tikėjimo dokumentų, kaip 1560- ųjų Škotų išpažinimas. Šita nuostata atsispindi ir Martyno Liuterio ginamojoje kalboje Wormso reichstage 1521:
 
„Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė.“
 
Ir čia matome, viena vertus, tvirtą ir drąsų įsitikinimą atrastomis teologinėmis tiesomis, o kita - savikritišką atvirumą pataisoms. Tik ne bet kokioms - o tik toms, kurios gerai pagrįstos Biblija. Neužtenka pasakyti: man ši įžvalga ar samprata nepatinka; būtina pateikti geresnę biblinio teksto aiškinimo alternatyvą.
 
Skaldantys bažnyčią!
 
Bullingerio sudarytasis išpažinimas evangelikų buvo priimtas tik keliose šalyse (žr. III dalį). Tai reformatų tikėjimo išpažinimas, taigi atspindi šios konfesijos tikėjimo principus. Ar tai neatskiria dalies krikščionių iš kitų? Kam reikia tokių išskirtinių mokymo tekstų, kai ir taip labai trūksta krikščionių vienybės?
 
Sprendžiant krikščionių vienybės klausimus, iki šiol einama dviem pagrindiniais keliais. XX a. ekumeniniame judėjime, kuris ryškesnius kontūrus įgijo 1948 m. įkurtoje Pasaulinėje bažnyčių taryboje (PBT), debatai dėl mokymo klausimų beveik nuo pat pradžių buvo nustumti į paribį. 1925 konferencijoje „Life and Work“ pirmą kartą nuskambėjo iki šiol tebegirdimas šūkis „Mokymas atskiria - tarnavimas vienija“. PBT iki šiol laikosi teologinio minimumo: Kristus yra Dievas, Išganytojas ir Viešpats; Trejybė ir Šventasis Raštas. Visa tai tėra tik paminėta ir nė kiek neišplėtota į jokį bendrą išpažinimą. Nė kvapo bendro pagrindinių krikščionybės tiesų pristatymo. Dėl to ši laikysena PBT pagimdė ne vieną nuokrypą.
 
Geresnį kelią ekumenizmo reikaluose nurodė reformatoriai, ir tarp jų visų pirma Martynas Buceris (1491- 1551), svarbus Kalvino mokytojas. Ko gero, nė vienas reformatorius skaudžiau neišgyveno tiek apskritai krikščionijos byrėjimo, tiek ir evangelikų dalijimosi į liuteronus, reformatus ir anabaptistus, kaip M. Buceris. Strasburgo reformatorius tvirtai laikėsi minties, kad krikščionys yra Dievo pašaukti ir raginami visomis jėgomis siekti sutarimo svarbiausiais mokymo ir etikos klausimais Šventojo Rašto pagrindu. Jis sakė:
 
„Aš svajoju apie suvienytas bažnyčias tikrame, gryname ir tvirtame tikėjime į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Vienintelis kelias tenai nueiti, kaip aš manau, pirmiausiai yra nuolatinė malda Kristui, idant jis suteiktų vienybę ir tam mus parengtų iš vidaus; tada, visi susibūrę karštame troškime regėti jo karalystę, atidžiai apsvarstytume pagrindinius tikėjimo į Kristų teiginius ir, kai dėl to sutartume, bendromis nuostatomis juos įtvirtintume; ir galų gale, kadangi ceremonijos ir dvasiniai veiksmai mūsų bažnyčiose tokie skirtingi, pagalvotume, ar visi tie išoriniai skirtumai dėl didžio tikslo negalėtų būti padaromi naudingesniais ar bent jau priimtinesniais.“
 
Buceris svajojo apie žmogaus nuteisinimo vien per Dievo malonę Evangelija grįstą ir atnaujintą, reformuotą bažnyčią, kuri turėtų būti ir išlikti viena. Bet vienybės niekada nesiekė bet kokia kaina, paviršutinišku ir tik iš dalies priimtinu sutarimu. Ragino susitarti dėl svarbiausių mokymo dalykų ir juos įtvirtinti.
 
Šios linijos laikosi ir Antrasis šveicariškasis tikėjimo išpažinimas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka vienybė. Pratarmėje kalbama apie bažnyčių „neišardomą santarvę“; išpažinimas apima tai, ko evangelinės bažnyčios "visiškai vieningai mokė nuo pat Reformacijos pradžios"; išpažinimo tikslas - kad "išliktų tikrosios ir senosios Kristaus Bažnyčios vienybėje" ir "nekiltų tarp mūsų nesutarimų, bet būtume vientisas kūnas".
 
XVII skyriaus gale, 17 pastraipoje Bullingeris pabrėžia, „jog reikia kuo atidžiau žiūrėti, kur labiausiai glūdi Bažnyčios tiesa bei vienybė“. Labai panašiai, kaip Augsburgo tikėjimo išpažinime (VII sk.), Bullingeris taip pat sako, kad jos glūdi „ne išorinėse ceremonijose ir apeigose, bet ypač Visuotinio tikėjimo tiesoje ir vienovėje“. Nes jau „senovėje būta didžiulės apeigų įvairovės, tačiau ji buvo nevaržoma ir niekas nemanė, kad dėl jos galėtų būti išardyta bažnytinė vienybė. Todėl sakome, kad tikroji bažnyčios santarvė remiasi dogmomis, tikruoju vieningu Kristaus Evangelijos skelbimu“. Vienybė tiesoje - tai reformatoriškos ir liuteroniškosios reformacijos paveldas.

www.ref.lt