Kas buvo Jėzus? (I)

Nikėjos tikėjimo išpažinimas (325 m.) įtvirtina bendrą visos ortodoksinės krikščionybės tikėjimą, kad Kristus buvo ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Visi klaidžiamoksliai,  kalbėdami apie Kristų, atmeta arba vieną, arba antrą iš šių aspektų. Šiame straipsnyje parodoma, kad Jėzus buvo tikras žmogus, kad Jis skelbė save Dievu ir kad tokiam pareiškimui paremti Jis pateikė įrodymų daugiau, negu reikia.

Žmogiškumas
Kai vieni tvirtina, kad Jėzus buvęs tiktai žmogus, kiti sako, kad Jis tik pasirodęs žmogišku pavidalu. Iš tikrųjų, teigia pastarieji, Jis buvęs lyg šmėkla, bekūnis vaiduoklis – absoliuti dvasia, sukelianti kūniškos regimybės iliuziją. Šitoks mokymas vadinamas doketizmu. Jei jis teisingas, tuomet Jėzus nebuvo gundomas kaip mes ir negalėjo numirti, nes dvasia negali būti gundoma kaip kūniška būtybė ir nemiršta. Tai reiškia, kad Jis iš tikrųjų nebuvo „vienas iš mūsų“, todėl ir negali būti mūsų Atpirkėjas, užmokėjęs už mūsų nuodėmes. Be to, ir Jo prisikėlimas buvo ne kas kita kaip sugrįžimas į pirminę natūralią būseną, neturinčią jokios įtakos mūsų ateičiai. Pasak šio mokymo, Kristaus koja niekada nėra lietusi mūsų žemės, tad būtina įrodyti, kad Jėzus buvo visiškai žmogiškas.

Gyvenimas
Jėzus patyrė visus normalius žmogaus vystymosi procesus. Jis buvo pradėtas savo motinos kūne per Šventąją Dvasią (Mt 1, 18. 20; Lk 1, 34–35). Jį pagimdė moteris ir normaliai išnešiojo (Lk 2, 6). Jis augo kaip normalus berniukas, brendo kūniškai ir dvasiškai (Lk 2, 40–52).

Jausmai
Jėzaus poreikiai atskleidė visą žmogui būdingą charakterį. Jis jautė alkį (Mt 4, 2), troškulį (Jn 19, 28), pavargdavo (Mk 4, 38), – kaip ir visi. Reiškė emocijas: rūpinosi (Mt 26, 38), stebėjosi (Mk 6, 6), pyko ir būdavo susikrimtęs (3, 5) arba užjausdavo (1, 41). Jis buvo gundomas, bet nepasidavė (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13; Heb 2, 18; 4, 15). Trumpiausia eilutė Biblijoje įrodo visą Jo vidinio žmogiškumo gelmę: Jėzus pravirko (Jn 11, 35).

Mirtis
Dieviškai prigimčiai nėra nieko svetimesnio kaip mirtis. Visgi Jėzus numirė žmogiška mirtimi, kurią paliudija daugybė asmenų, tarp jų Jonas, nedidelė Kristų atlydėjusių moterų grupelė ir visa susirinkusi minia (Lk 23,  47–49). Jo mirtį patvirtina ir Romos kareiviai (Jn 19, 32–34). Jis buvo palaidotas pagal visus to meto papročius ir paguldytas kape (38–41). Taigi žmogiškiau ir būti negali!

Dieviškumas
Jėzus daug kartų pareiškė esąs Dievas. Panagrinėkime šiuos Jo pareiškimus bei įrodymus, pateiktus Jo paties.

Kas Jėzus tvirtino esąs?

Jis tvirtino esąs Jahvė
Jahvė yra ypatingas vardas, juo Dievas vadino pats save. Hebrajų Senajame Testamente jis užrašytas tiesiog keturiomis raidėmis (JHWH), ir žydų buvo laikomas toks šventas, kad pamaldus žydas jo net netardavo. Tie, kuriems reikdavo jį užrašyti, privalėdavo pirmiausiai atlikti tam tikras apeigas. Tai vardas, kurį Dievas apreiškė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU“ (Iš 3, 14). Šio vardo reikšmė susijusi su Dievo egzistencija. Tuo tarpu kai kitais Dievo vardais vadinami ir žmonės (Adonajus, Pr 18, 12, liet. k. čia verčiama „Viešpats“), ir stabai (Elohimas, Įst 6, 14, liet. „dievai“), Jahvė vartojamas tik vieninteliam ir tikrajam Dievui pavadinti. Niekas kitas negalėjo būti garbinamas, niekam kitam nebuvo galima tarnauti (Iš 20,  5) ir niekam negalėjo atitekti Jo vardas bei Jo garbė. Izaijas rašė: Viešpats [hebr. Jahvė] sako: Aš esu pir-masis ir paskutinysis, be manęs nėra Dievo (Iz 44,  6). Kitoje vietoje: Aš esu Viešpats [Jahvė] – tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams (Iz 42,  8).

Todėl nenuostabu, kad žydai pakėlė prieš Jėzų akmenis ir apkaltino piktžodžiavimu, kai šis tvirtino esąs Jahvė. Jėzus sakė: Aš – gerasis ganytojas (Jn 10, 11), – Senajame Testamente parašyta: Viešpats yra mano ganytojas (Ps 23,  1). Jėzus tvirtino esąs visų žmonių teisėjas (Mt 25,  31 ir toliau; Jn 5,  27 ir toliau), – pranašas Joelis cituoja Jahvę štai kaip: Ten Aš teisiu visas tautas (Jl 3, 12). Jėzus meldėsi: Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui (Jn 17,  5). Jahvė Senajame Testamente sako: Aš neduosiu savo garbės kitam (Iz 42,  8). Taip pat Jėzus save vadina „jaunikiu“ (Mt 25,  1), o Senajame Testamente šitaip apibūdinamas Jahvė (Iz 62, 5; Oz 2, 16). Prisikėlęs Kristus sako: Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis (Apr 1, 17) – Izaijo 42, 8 būtent šiais žodžiais save apibūdina Jahvė. Psalmininkas aiškina: Viešpats yra mano šviesa (Ps 27,1), Jėzus sako: Aš – pasaulio šviesa (Jn 8, 12). Ko gero stipriausias Jėzaus pareiškimas, jog Jis esąs Jahvė, yra Jono 8, 58, kur pasakyta: Pirmiau, negu gimė Abraomas, AŠ ESU! Šitaip teigdamas, Jėzus ne tik patvirtina savo egzistavimą prieš Abraomą, bet ir tapatinasi su „AŠ ESU“ (Iš  3, 14). Žydai Jėzaus laikais tą reikšmę suprato puikiai ir todėl griebėsi akmenų, norėdami Jį už piktžodžiavimą užmušti (Jn 8, 58–59; 10, 31–33). Tokia pat pretenzija keliama ir Morkaus 14, 62 bei Jono 18, 5–6.

Jėzaus pareiškimų apibendrinimas

Skelbė save Jahve (Jn 8,  58)
Skelbė save lygų su Dievu (Jn 5, 18)
Skelbė save Mesiju (Mk 14, 61–64)
Skelbė save vertą garbinti (Mt 28, 17)
Skelbė save turint Dievo autoritetą (Mt 28, 18)
Skelbė save tuo, kieno vardu galima melstis (Jn 14, 13–14)

Skelbė save lygų su Dievu
Jis lygino save su Dievu ir kitokia prasme. Jis priskyrė sau ne tik dievystės titulus, bet ir Dievo privilegijas. Vienam paralyžiuotajam Jis tarė: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės! (Mk 2, 5 ir toliau). Rašto aiškintojai paprieštaravo teisingai: „Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus išgydė paralyžiuotąjį norėdamas įrodyti, kad šis Jo pareiškimas nėra tuščios pagyros. Visų akivaizdoje Jis įrodė, jog tai, ką pasakė apie nuodėmių atleidimą, yra tiesa.

Kita Jo prisiskirta privilegija buvo galia prikelti numirusius ir teisti: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis <...> Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą (Jn 5, 25. 29). Jėzus paneigė visus abejojimus dėl savo galios: Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę kam tik panorėjęs (Jn 5, 21). O Senasis Testamentas aiškiai moko, kad tik Dievas suteikia gyvybę (1 Sam 2, 6; Įst 32, 39), tik Dievas prikelia numirusius (1 Sam 2,  6; Ps 49, 15) ir tik Dievas yra vienintelis teisėjas (Jl 3,  2; Įst 32,  35). Jėzus drąsiai prisiskiria tai, kas priklauso vien Dievui.
Jėzus pareiškė, kad Jis turi būti garbinamas kaip Dievas. Jis norėjo, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo (Jn 5,  23). Besiklausantys žydai žinojo, kad niekas neturi teisės tvirtinti esąs lygus su Dievu, ir ieškojo progos jį nužudyti (5, 18).

Skelbė save Mesiju–Dievu
Senasis Testamentas vienareikšmiai moko, kad ateisiantis ir Izraelį išlaisvinsiantis Mesijas bus pats Die-vas. Jėzus, skelbęs save Mesiju, drauge sutapatina save su Dievu. Pavyzdžiui, Izaijas (9, 6) Mesiją vadina „Galinguoju Dievu, Amžinuoju Tėvu“. Psalmininkas apie Mesiją rašo: Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius (Ps 45, 6; plg. Hbr 1,  8). 110 psalmėje pateiktas pokalbis tarp Tėvo ir Sūnaus: Viešpats [hebr. Jahvė] tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje. Mato 22, 43–44 parašyta, jog šią teksto vietą Jėzus pritaiko sau. Didžiojoje mesijinėje pranašystėje Danieliaus 7 skyriuje Žmogaus Sūnus vadinamas „Amžinuoju“ (22  eil.). Tame pačiame skyriuje Dievas Tėvas šiuo žodžiu pavadinamas dar porą kartų (9, 13 eil.). Visos savo tarnystės metu kalbėdamas apie save Jėzus dažniau vartojo vardą „Žmogaus Sūnus“, drauge aiškiai apeliuodamas į minėtąją eilutę iš Danieliaus. Ją citavo apklausiamas vyriausiojo kunigo prieš aukščiausiąjį teismą: Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus jam atsakė: „Taip, AŠ ESU. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą“ (Mk 14,  61–64). Nebuvo jokių abejonių: tvirtindamas esąs Mesijas, Jėzus skelbė save ir Dievu.

Ką reiškia Mesijas?

Žodis „mesijas“ kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia „pateptasis“. Bendrąja prasme šiuo žodžiu vadinamas Persijos karalius Kiras (Iz 45, 1); taip pat Izraelio karalius (1 Sam 26, 11). Po Dovydo mirties Izraelis pradėjo dairytis karaliaus, atitinkančio 2 Sam 7, 12–16 duotą pažadą. Bet apie būsimąjį išganytoją – pranašą – karalių jau išpranašauta Pr 3, 15 bei Įst 18. Daugybė Biblijos eilučių aprašo būsimąjį karalių. Jis bus iš Dovydo giminės (Jer 33), gims Betliejuje (Mch 5, 2), gydys akluosius, išlaisvins belaisvius, skelbs Evangeliją (Iz 61, 1). Jo karalystė aprašyta Zacharijo 9 ir 12 skyriuose. Laikotarpiu tarp Senojo ir Naujojo Testamentų parašymo susiformavo du Mesijo įvaizdžiai: vienas – politinis, kitas – dvasinis. Buvo tiki-masi, kad abu įvaizdžiai įsikūnys viename asmenyje.

Priėmė pagarbinimą
Senasis Testamentas draudžia garbinti ką nors kita, išskyrus Dievą (Iš 20, 1–5; Įst 5,  6–9). Naujasis Testamentas tam pritaria – žmonės (Apd 14, 15) ir angelai (Apr 22,  8–9) atsisakė pagarbinimo. Tačiau Jėzus daugybe atvejų pagarbinimą priima. Štai raupsuotasis parpuolė prieš Jį ant žemės (Mt 8,  2), Jį pagarbino vyresnysis (Mt 9,  18). Audrai nurimus tie, kurie buvo valtyje, pagarbino Jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 33). Moteris kanaanietė (Mt 15,  25), Jokūbo ir Jono motina (Mt 20,  20), apsėstasis gerazietis (Mk 5,  6) – visi jie garbino Jėzų nesudraudžiami nė vienu vieninteliu žodžiu (plg. Apr 22,  8–9). Buvęs neregys sakė: Tikiu, Viešpatie! – ir parpuolęs pagarbino Jį (Jn 9, 38). Lygiai taip pat kartais Jėzus būdavo ir šlovinamas: Tomas, pamatęs Kristaus žaizdas, sušuko: Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28). Tokius dalykus toleruoti galėjo tik Tas, kuris pats save laikė Dievu.

Skelbėsi turįs Dievo autoritetą
Savo žodžius Jėzus prilygino Dievo žodžiams. Daug kartų kartojo: Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta <...> O aš jums sakau <...> (Mt 5,  21–22). Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28,  18–19). Dievas davė Mozei dešimt įsakymų, o Jėzus sakė: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte (Jn 13, 34). Jis tvirtino: Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo (Mt 5,  18); vėliau tai Jis pasakė apie savo žodžius: Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis (Mt 24,  35). O tą, kuris Jėzų niekina ir Jo žodžių nepriima, pats žodis, kurį Aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną (Jn 12, 48). Nėra jokių abejonių, kad Jėzus savo žodžiams teikė tokią pat reikšmę kaip ir Senajame Testamente užrašytiems Dievo žodžiams.

Skelbė save tuo, kieno vardu galima melstis
Jėzus reikalavo, kad žmonės ne tik Jį garbintų, Jį tikėtų ir laikytųsi Jo nurodymų, bet ir Jo vardu melstųsi. Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, tai padarysiu (Jn 14, 13). Jei ko prašysite mano vardu, Aš padarysiu (Jn 14, 14). Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta (Jn 15, 7). Jėzus aiškiai pasakė: Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 6). Atsiliepdami į tai, mokiniai meldėsi ne tik Jėzaus vardu (1 Kor 5, 4), bet ir pačiam Kristui (Apd 7, 59). Žinoma, Jėzus siekė, kad meldžiantis Jo vardo būtų šaukiamasi ne tik greta Dievo, bet ir kaip Dievo.

Šitaip įvairiais būdais Jėzus skelbė save Dievu. Jis skelbė savo lygybę su Dievu privilegijų, garbinimo bei autoriteto atžvilgiu. Prisiskirdamas tiesas apie Jahvę ir tvirtindamas esąs pažadėtasis Mesijas, Jis skelbė save Senojo Testamento Jahve. Galiausiai Jis pasivadino vieninteliu keliu, vedančiu maldoje prie Dievo, ir reikalavo melstis Jam kaip Dievui. Tuos dalykus mačiusių ir girdėjusių žydų reakcija rodo, kad jie visa tai suprato kaip žmogaus piktžodžiavimą prieš Dievą. Neturintis išankstinės nuostatos pašalinis žmogus, tyrinėjantis šiuos istoriškai patikimus pasakojimus apie Jėzaus mokymą, pritars, kad Jėzus skelbė save ly-gų Senojo Testamento Jahvei.

Bus daugiau

Bendrinti: