.jpg)
Interpretacijos neišvengiamumas
Dviguba Šventojo Rašto prigimtis sukuria prielaidas jo aiškinimui - nors Biblija ir yra Dievo žodis, tačiau „nenukrito iš dangaus", bet buvo perduota žmonių žodžiais skirtinguose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose.
Rašto istoriškumas ir žmogiškumas reikalauja įsigilinimo, kitaip tariant, aiškinimo (interpretacijos). Tačiau tai ne tik kažkas, ką dar turime daryti šalia skaitymo, bet ir tai, ko dėl savo pačių prigimtinio subjektyvumo ir vienokio ar kitokio išankstinio nusistatymo, niekaip negalėsime išvengti.
Esama nuomonės, jog Biblijos interpretacija yra sudėtingas, rafinuotas ir tik siauram „mėgėjų" rateliui aktualus užsiėmimas. Ar paprastas žmogus negali be to išsiversti? Ar eiliniam Biblijos skaitytojui būtina lįsti į painias mokslinių-egzegetinių išvedžiojimų džiungles? Gal kur kas išmintingiau tiesiog skaityti ir gyventi pagal tai, kas parašyta? Panašūs klausimai neretai atspindi protestą prieš akademinį profesionalizmą Biblijos atžvilgiu bei nesugebėjimą teologinio pažinimo pritaikyti praktiškai, t.y. susieti su bažnytiniu gyvenimu. Iš tiesų Biblijos mokslininkai-tyrinėtojai turi daugybę akademinių aiškinimo teorijų, koncepcijų, įvarančių šoką ne tik eiliniam Biblijos skaitytojui, bet ir seminarijų, kolegijų pirmakursiams, o tai priverčia tūlą suabejoti Biblijos paprastumu bei aiškumu. Kaip tas visas hermeneutines teorijas ir taisykles, pavyzdžiui, suderinti su Fiodoro Dostojevskio romano veikėjo Zosimos raginimu Raštą „skaityti be įmantrių žodžių ir nesididžiuojant, bet susigraudinus ir romiai, mylint tuos žodžius, tik retkarčiais stabtelint ir paaiškinant prasčiokui nesuprantamą žodį", arba ir su Liuterio skelbtu esminiu Rašto aiškumo principu [1]? Grantas R. Osborne‘as pastebi, kad Liuteris, rašydamas apie Biblijos aiškumą (traktatas Apie valios vergystę), turėjęs omenyje pačią Evangelijos žinią, t.y. galutinį Biblijos „produktą", o ne skirtingų Rašto ištraukų ir tekstų aiškinimą. Pasak Osborne‘o, nesusipratimai dėl Rašto aiškumo kyla dėl to, kad Evangelijos žinia, kurią iš tiesų „nesididžiuodamas" gali suprasti kiekvienas paprastas žmogus, supainiojama su hermeneutika - gana sudėtingais moksliniais jos aiškinimo principais, siekiančiais įvertinti kultūrinius skirtumus ir kuo tiksliau perteikti Biblijos tekstų aktualumą nūdienos kontekste [2]. Sveiko proto (angl. commonsense realism) filosofinės mokyklos (XVIII -XIX a.), susiformavusios kaip atsakas beįsigalinčiam Vakarų skepticizmui religijos atžvilgiu, principų pritaikymas Biblijos aiškinimui įtvirtino požiūrį, jog ją gali suprasti kiekvienas paviršutiniškas skaitytojas. Nejučia „aiškumo principas" nepagrįstai buvo pritaikytas hermeneutikai, ignoruojant kultūrinius skirtumus tarp anuomet ir dabar, paliekant atviras duris gausybei abejotinų individualistinių interpretacijų. Vis dėlto tai nereiškia, kad biblinis raštingumas reikalingas tik akademiniam teologų elitui - būtina pabrėžti, kad egzistuoja skirtingi sąlyčio su Raštu ir supratimo lygmenys: pamaldusis, pagrindinių studijų, pamokslavimo, teologinio traktato, disertacijos. Nors galbūt ne kiekvienam būtina juos visus įsisavinti, galimybę ir atsakomybę gilinti savo biblinį pažinimą turi kiekvienas, o egzegezės ir hermeneutikos pagrindų turėtų būti mokoma kiekvienoje vietinėje bažnyčioje [3].
Tačiau ne tik pati Rašto prigimtis bei mus supančios tikrovės sudėtingumas, bet ir mūsų, jos skaitytojų, asmeninis unikalumas neleidžia nuvertinti Biblijos aiškinimo svarbos, nes kiekvienas „tik" Biblijos skaitytojas sąmoningai arba nesąmoningai tampa ir jos aiškintoju [4]. Bet kurio žmogaus pastangos skaityti „tik" Bibliją, be jokio aiškinimo, sudūžta vos tik ją atsivertus. Tai atsitinka ne tik dėl to, kad Raštas nėra taip lengvai „įkandamas" (ypač kai kurios jo vietos), bet ir dėl mūsų, skaitytojų, individualumo. Pirma, nė vienas žmogus nėra tabula rassa („švari lenta"), kurioje objektyviai ir tobulai atsispindėtų mus supanti tikrovė. Nors žvelgtume į tuos pačius reiškinius ar skaitytume tą pačią knygą, vaizdas, kurį matome ir reflektuojame, visada šiek tiek skirsis, nes jis „susiformuoja" pagal mūsų individualius supratimo, asmeninės patirties, išsilavinimo ypatumus. Antra, skaitant Raštą (ir ne tik jį) atsiveria įvairios teksto supratimo ir išsiaiškinimo galimybės. Be to, skaitydami Bibliją ne originalo kalba, skaitome ne „švarų" tekstą, bet vertimą, o jų yra ne vienas. Kiekvienas vertimas - jau yra tam tikra interpretacija. Trečia, kiekvienas žmogus (dėl savo nuodėmingo išdidumo) yra linkęs pervertinti matomo vaizdo kokybę - „aš suprantu geriausiai". Problema ne ta, kaip teigia žinomas amerikiečių biblistas Gordonas Fee, kad „žmonės nesupranta, kas parašyta Biblijoje, bet kad supranta pernelyg gerai" [5].
Jei tad Biblijos pažinimas neįmanomas be aiškinimo, ir mes visi - sąmoningai ar nesąmoningai - esame interpretacijos proceso dalyviai, tuomet kur kas geriau mokytis aiškinti sąmoningai. Tik pasirinkus mokinystės kelią ir nuolat siekiant geresnio aiškinimo, pasitelkiant šiam darbui skirtus įrankius bei žinias, įmanoma tobulėti ir augti Rašto bei Viešpaties pažinimu. Nesąmoninga nekompetencija (nežinojimas, kad nežinai) [6] neskatina pažinimo ir tobulėjimo, todėl verta siekti, kad mūsų (pradinė) nekompetencija taptų sąmoninga, idant „didelis mūsų neišmanymas šioje pažinimo piligrimystės kelionėje galiausiai šiek tiek sumažėtų" [7]. Tik turint tokią nuostatą galima augti, įgyjant vis daugiau biblinio pažinimo ir gebėjimų. Biblinė interpretacija - tai ne užgaida, ne vienas iš kelių galimų pasirinkimų, bet Kristaus mokiniams deleguota užduotis ir imperatyvas, siekiant tyro, neatmiežto Dievo žodžio pieno (1 Pt 2, 2).
Sola scriptura
Kartais norėdami paprasčiau išspręsti su Rašto interpretacija susijusias problemas, evangelikai pasitelkia reformatoriškąjį sola scriptura principą. Tačiau ar visuomet jį pritaiko teisingai? Ką išties šis principas reiškia ir kaip tai atrodo praktiškai?
Sola scriptura, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „vien tik Raštas" arba „vien tik per Raštą". Vis dėlto, norint teisingai suvokti ir pritaikyti šį principą teologinėse studijose, pažodinio vertimo nepakanka. Rašto aiškinimo kultūriniame kontekste tyrinėtojas Kevinas J. Vanhoozeris pastebi, kad raktas į korektišką šio principo supratimą slypi istorinėje patirtyje ir praktikoje, kurią mums paliko Bažnyčios tėvai, o ypač XVI a. reformatoriai, gynę, taikę ir įtvirtinę šį principą praktiškai [8]. Svarbu pastebėti, kad sola scriptura nesprendžia klausimo, kiek šaltinių privalo turėti teologija bei nesupriešina Rašto nei su tikėjimu, nei su Šventąja Dvasia, nei su Bažnyčios tradicija. Sola scriptura ne tik nesuponuoja Rašto be tradicijos, bet taip pat ir Rašto be Bažnyčios, kurios istorija iš esmės yra unikali biblinės interpretacijos istorija bei gyvenimu įkūnytas Dievo žodžio komentaras [9].
Įsitikinimas, kad sola reiškia „kažką (absoliučiai) vieną" yra neteisingas ir prasilenkia su tuo kaip sola scriptura principą suprato reformatoriai [10]. Būtent dėl panašaus pobūdžio gana mėgėjiškų ir istorine tiesa nepagrįstų „nesusipratimų" kai kurie kritikai iki šiol sola scriptura principą laiko nesveiku ir net destruktyviu, nes Raštas nepagrįstai yra atsiejamas nuo tradicijos, Bažnyčios istorijos ir tampa atviras bet kokiems mokymo vėjams (Ef 4,14) bei sektantiškiems mokymams [11]. Reformatoriškas visuotinės kunigystės akcentas protestantizme daug kur peraugo į gana pasipūtėlišką įsitikinimą, jog kiekvienas, neatsižvelgdamas į bažnyčios tradiciją, gali aiškinti Bibliją pats ir savąją interpretaciją laikyti Dievo žodžiu [12]. Tūlo evangeliko paklausus, kodėl jis taip pasitiki savąja Dievo žodžio supratimo versija, dažnai atsakoma, jog „taip sako Dievo žodis" - girdi, ,,aš vadovaujuosi principu „vien tik Raštas". Puiku, tačiau apaštalas Paulius dar pirmame amžiuje klausė perdėtu pasitikėjimu sirguliuojančių korintiečių: Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? (1 Kor 14, 36). Aišku, kad ne! Sola scriptura iš tiesų moko ne tikėjimo sumoderninimo ir supaprastinimo, atmetant visa tai, kas buvo iki tol, bet kiekvienam krikščioniui priderančios pagarbos ortodoksijai, t.y. ištikimybės Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo tiesoms.
Reformacija kovojo ne prieš bažnytinę tradiciją, įkūnijusią pagarbos vertą Rašto interpretaciją, bet prieš vėlesnius jos iškraipymus [13]. Pavyzdžiui, Kalvinas buvo įsitikinęs, kad ankstyvosios Bažnyčios susirinkimai (Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo I, Chalcedono) tinkamai atskleidžia Rašto mokymą, tačiau kai kurių vėlesnių susirinkimų nutarimai ima prieštarauti vieni kitiems, pavyzdžiui, Chalcedono - Efezo II. Liuteris, savo garsiojoje Vormso kalboje teigęs, jog „popiežiaus ir tarybų autoriteto nepripažįstąs, nes jie net vienas kitam prieštarauja" [14], vis dėlto pats norėjo sugrąžinti Bažnyčią tik iki Tomo Akviniečio laikų [15].
Reformatoriams sola scriptura niekada nereiškė protesto prieš tradiciją ar Raštą be tradicijos, bet požiūrį į Bibliją kaip pirminę, prioritetinę normą, pagal kurią galima spręsti apie tradiciją bei tokiu būdu vėl sugrįžti prie apaštališkosios tradicijos, įtvirtintos Naujajame Testamente. Vormso kalboje Liuteris apeliuoja į Raštą kaip į aukščiausiąjį autoritetą - „nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio" [16]. Taigi, visuose doktrininiuose ginčuose būtina gręžtis į Raštą kaip galutinį autoritetą, iš naujo ieškant Šventosios Dvasios vedimo. Būtent per Raštą į mus prabyla Šventoji Dvasia, Tiesos balsas visuose doktrininiuose ginčuose - toks yra sola scriptura principo pritaikymas praktiškai [17]. Be to, pasak Vanhoozerio, Šventosios Dvasios balsą atpažįstame įvertinę jau turimą Bažnyčios tėvų ir bažnytinių susirinkimų liudijimą - teologijos uždavinys yra šiuos liudijimus ištirti ir nuspręsti, ką iš tiesų Dvasia kalba mums per Šventąjį Raštą [18].
Sola scriptura parodo, kaip bažnyčia turėtų remtis dievišku autoritetu bei yra Rašto ir tradicijos (bažnytinės praktikos ir gyvenimo) liudijimus subordinuojantis modelis. Sola scriptura pripažįsta patarnaujančią, auklėjančią ir tikėjimą ugdančią tradicijos reikšmę, grįžtant prie apaštališko tikėjimo ištakų, tačiau taip pat perspėja, kad Bažnyčia gali ir klysti [19]. Trumpiau tariant, sola scriptura laiko Raštą normuojančiu matu, o tradiciją - sunormintu liudijimu [20].
Bus daugiau
[1] Fiodoras Dostojevskis, Broliai Karamazovai, I-II dalys, Pirmas tomas (Vilnius: Margi raštai, 2008), p. 490.
[2] Grant R. Osborne, The Hermeneutical Spiral, p. 9.
[4] Гордон Д. Фее и Дуглас Стюарт, Как читать Библию и видеть всю ее ценость, p. 7.
[6] Howard Hendricks, Keiskime gyvenimus mokydami (Vilnius: Leidykla „Tikėjimo žodis", 2004), p. 45.
[7] John Stott, Christian Mission In The Modern World ( Illinois: InterVarsityPress, 2000), p. 10.
[8] Kevin J. Vanhoozer, The Drama of Doctrine, p. 232.
[14] Rolandas H. Baintonas, Čia aš stoviu, Martyno Liuterio gyvenimas (Tauragė: „Kelias", 2000), p. 187.
[15] Giedrius Saulytis, Pastoracinės teologijos paskaitų medžiaga (EBI, 2009).
[16] Rolandas H. Baintonas, Čia aš stoviu, Martyno Liuterio gyvenimas (Tauragė: „Kelias", 2000), p. 187.
