Menas Biblijoje (IV)

Meno kūriniais galima pranešti bet kokią informaciją - nuo visiškos fantazijos iki išsamios istorijos. Bet kokios formos meno kūrinys - grožinė literatūra, epas arba tapyba - pasižymi informatyviu turiniu. Sąmoningai suformuluotų teiginių gali būti tiek prozoje, tiek poezijoje, tiek tapyboje - bet kokios formos mene. Prieš kelerius metus vienas Prinstono universiteto teologas pasakė, kad užuot sukalbėjus „Credo“, t. y. Apaštalų tikėjimo išpažinimą, jam būtų geriau jį sugiedoti. Siekdamas maldą paversti meno kūriniu, jis nesirūpino jos turiniu. Viso to rezultatas prasta teologija ir prasta estetika. Epas gali būti taip pat pabrėžtinai (ir kruopščiai) istoriškas kaip ir proza. Pavyzdžiui, „Prarastajame rojuje“ daug meninėmis priemonėmis išreikštų teiginių yra tikra teologija. Imantis kurti meno kūrinį dar nereiškia, kad jam trūks tikrumo.

Stilių kaita

Daugelis krikščionių, ypač tie, kurie nepratę stebėti meno ir mąstyti apie jį, atmeta šiuolaikinę tapybą ir šiuolaikinę poeziją ne dėl jų išreiškiamos pasaulėžiūros, bet paprasčiausiai išgąsdinti naujos meno formos. Mąstantis krikščionis pasielgs visai teisingai, jeigu atmes tam tikrą kūrinį žinodamas, kas norėta juo pasakyti. Kitas dalykas atmesti meno kūrinį vien dėl to, kad jo stilius kitoks, negu mes buvome įpratę. Trumpiau tariant, meno stiliai keičiasi, ir čia nėra nieko blogo.

Šitokie pasikeitimai būdingi ne tik meno rūšims, bet ir visai žodžių sistemai. XIV a. gyvenęs Džefris Čoseris (Chauser) rašė angliškai. Ir aš rašau angliškai. Bet koks didžiulis skirtumas! Ar aš kalbu blogiau negu Čoseris? Ar jūs skaitytumėte mano rašinius, jei būčiau juos sukūręs Čoserio anglų kalba?

Tikra yra tai, kad kaita - tai svarbiausias skirtumas tarp gyvo ir negyvo. Nėra tikros gyvos kalbos, kuri nepatirtų esminių pasikeitimų. Kalbos, kurios nekinta, pavyzdžiui, lotynų, yra mirusios. Tam, kad menas išliktų gyvas, jis turi keisti savo formas. Praeities meno formos nebūtinai turi tikti šiandien arba rytoj. Pastangos išlaikyti vakarykščias meno ir žodžių formas pasmerktos žlugti. Nebūtina, kad krikščionis tapytojas darytųsi „vis krikščioniškesnis“ tolydžio stengdamasis panėšėti į Rembrantą. Būtų tas pats kaip sakyti, kad jei pamokslininkas ateinantį sekmadienį pamokslaus Čoserio anglų kalba, tai mes jo klausysimės.

Gal tuomet kas nors pasakytų: „Žinoma, aš nepageidauju pamokslo Čoserio anglų kalba, bet tikrai norėčiau pasiklausyti pamokslo karaliaus Jokūbo anglų kalba.“ Aš asmeniškai mėgstu Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą į anglų kalbą. Ši kalba tebėra mano kalba, aš buvau jos išmokytas tuomet, kai mokėjimas skaityti Šekspyro kalba buvo laikomas vienu iš išsilavinusio žmogaus bruožų. Be perstojo ta kalba skaitant, ji tapo man sava. Bet ar galiu ja pamokslauti ir nepatirti pralaimėjimo? Ar privalau visados vartoti karaliaus Jokūbo laikų anglų kalbą, visus tuos „thee's“ ir „thou's“*? Taip galvoti būtų biurokratiška. Krikščionys turi visiškai ir sąmoningai atsisakyti tokio mąstymo.

Ne tik laiko tėkmė keičia meno formas ir kalbą - nemažai skirtumų atsiranda dėl to, kad įvairios meno formos kilusios iš skirtingų geografinių vietų ir kultūrų. Imkime žydų poeziją. Joje yra aliteracijų, paralelizmų bei kitų panašių retorinių formų, bet surimuoti ją be galo sunku. Visgi ar tai reiškia, kad tai nėra poezija? O gal tai reiškia, kad didžioji dalis anglų poezijos yra bloga, nes ji surimuota? Ar visa poezija turi būti įšaldyta žydų poezijos formose? Žinoma, ne. Kiekviena meno forma savo kultūroje gali turėti savitą santykį tarp stiliaus ir pasaulio suvokimo.

Pavyzdžiui, aš galiu ateiti į muziejų, kuriame niekad nesu buvęs, įeiti į salę, nepastebėdamas užrašo, kam ta salė skirta, ir tučtuojau atpažinsiu: „O, tai japonų menas.“ Iš ko supratau? Iš stiliaus. Kitas rimtas klausimas, ar kūrinys atskleidžia savo japoniškumą kokiu nors ypatingu būdu? Žinoma!

O kaip su krikščionišku menu? Čia svarbūs trys dalykai. Pirmasis: krikščioniškas menas šiandien turi būti ir dvidešimtojo amžiaus menas (straipsnis paimtas iš 1973 m. išleistos knygos - red. past.). Menas mainosi. Kalba kinta. Dvasininkas turi pamokslauti dvidešimtojo amžiaus kalba, kitaip atsiras kliūčių būti išgirstam. Ir jei krikščioniškas menas nėra dvidešimtojo amžiaus menas, bus sunkumų suprasti. Jis skirsis, nors nebus būtinybės tokiam būti. Taigi krikščioniui nebūtina stengtis kopijuoti Rembranto ar Brauningo.

Antrasis svarbus dalykas yra tai, kad skirtingų šalių krikščioniškas menas turėtų būti skirtingas. Kodėl turėtume versti afrikiečius kurti gotišką architektūrą? Tai beprasmiška. Mes jau daug nuveikėme paversdami krikščionybę Afrikoje svetimšalių mokymu. Jei krikščionis yra japonas, jo tapyba bus japoniška, jei indėnas - indėniška.

Trečia - krikščionio menininko kūryba turėtų atspindėti krikščionišką pasaulėžiūrą. Trumpiau tariant, jei esate jaunas menininkas krikščionis, turėtumėte kurti meną, atitinkantį dvidešimtąjį amžių, nebijodami parodyti kultūros, iš kurios esate kilęs, atspindėdami savo šalį ir savo amžių ir bandydami kūryboje išreikšti krikščioniškąją pasaulio sampratą.

Modernios meno formos ir krikščionybė

Savo kūryba stengdamiesi būti šiuolaikiški, krikščionys menininkai gali susidurti su sunkumais. Pirma, reikia griežtai atskirti stilių nuo turinio. Galiu garantuoti, kad nėra tokio dalyko kaip Dievui tinkamas stilius. Kuo labiau stengsimės tokį stilių surasti, tuo daugiau suklysime.

Atmenu, būdamas Kembridže viename krikščionių simpoziume, skirtame krikščioniškam menui bei jo formoms, kalbėjausi su vienu iš krikščionių menininkų, labai geru vargonininku, atkakliai tvirtinusiu, jog muzikoje buvo tam tikras krikščioniškas stilius. Mes kurį laiką diskutavome, ir aš vis bandžiau jo išklausti, kuo krikščioniškas stilius skiriasi nuo kitų. Galiausiai jis pasakė: „Krikščioniška muzika tai tokia, kuriai gali pritarti trepsėdamas.“ Tai beprasmiška.

Ir nors nėra tokio dalyko kaip Dievui tinkamas ar netinkamas stilius, neturėtume būti naivūs ir galvoti, kad įvairūs stiliai neturi ryšio su kūrinio turiniu. Stiliai išsivystė kaip simbolių sistemos ar būdai tam tikroms pasaulėžiūroms išreikšti. Pavyzdžiui, renesanso stiliai smarkiai skiriasi nuo viduramžių stilių. Ir nereikia didelio išsilavinimo meno istorijoje, kad suprastume tai, ką Filipas Lipis (Lippi) sakė apie skirtingą Mergelės Marijos vaizdavimo būdą tapybos darbuose iki renesanso. Menas, renesanso laikotarpiu darydamasis vis natūralesnis, atsisakė ikonografiškumo. O tokie modernieji menininkai kaip Pikasas ar T. S. Eliotas išvystė naują stilių perteikti naujam supratimui.

Galima rasti paralelių ir mąstant apie kalbas. Sanskritas tapo puikia priemone induizmo filosofijai perteikti. Bet, kiek supratau, sanskritas netinka krikščioniškam supratimui išreikšti. Iš tiesų kai kurie sanskrito tyrinėtojai mano, kad krikščionybė negalėtų būti skelbiama sanskrito kalba. Nesu čia autoritetas, bet jie gali būti teisūs. Įdomu tai, kad ir anglų, ir vokiečių kalbas padėjo susisteminti krikščionybė. Dabartinė vokiečių kalba buvo sudaryta iš įvairių dialektų Liuteriui verčiant Bibliją. Tuomet vokiečių kalba buvo sunorminta. Liuterio vokiečių kalba tapo literatūrine kalba. Iš pirmųjų Biblijos vertimų Anglijoje geriausia buvo Karaliaus Jokūbo versija ir iš tiesų ji tą patį padarė su anglų kalba. Tai reiškė, kad krikščioniškas mokymas galėjo būti lengvai perteikiamas, nes visuotinai priimtos žodžių reikšmės atitiko krikščionišką supratimą.

Japonijoje, kita vertus, labai sunku vartoti žodį „kaltė“ be ilgiausio paaiškinimo, nes Japonijoje šio žodžio reikšmė susiformavo apeiginio nešvarumo požiūriu. Jei, imdami žodį, reiškiantį apeiginį nešvarumą, bandytume išaiškinti, kad tai yra tikra moralinė kaltė akivaizdoje švento Dievo, kuris yra Asmuo, gali susidaryti tikra problema. Gal mums teks pavartoti šį žodį, bet tada reikės pakeisti jo paskirtį ir įsitikinti, ar žmonės, kuriems kalbame, tikrai supranta, kokia reikšme jį vartojame. Jis turi reikšti kitką negu toje simbolių sistemoje, iš kurios yra kilęs.

Tokia pati dilema yra su meno stiliais ir formomis. Imkime, pavyzdžiui, T. S. Elioto poezijos kūrinį „Bevaisė žemė“. Padrika forma atskleidžia padriko žmogaus viziją. Labai intriguoja tai, kad po to, kai T. S. Eliotas tapo krikščioniu, jis beveik nebekūrė ta pačia forma; veikiau pritaikė ją krikščioniškam turiniui perteikti, pavyzdžiui, „Mago kelionėje“. Bet visiškai savo sukurtos formos neatsisakė, - „Bevaisėje žemėje“ vartotą formą jis pritaikė taip, kad ji atskleistų tai, ką jis nori perteikti dabar. Kitaip tariant, T. S. Eliotas krikščionis kalbėjo kiek kitaip negu T. S. Eliotas modernistas.

Nors mums nėra reikalo atsisakyti dvidešimtojo amžiaus stilių, vis dėlto turime juos vartoti taip, kad jų išreikšta pasaulėžiūra mūsų nepavergtų. Krikščionybė nėra vien religinių tiesų rinkinys - jos prasmė kur kas gilesnė. Svarbus yra visas žmogus: jo protas, emocijos, estetinis jautrumas. Tačiau jei meno forma ar stilius nebeišgali perteikti turinio, jis nebetinka ir krikščioniškai žiniai skelbti. Nesakau, kad stilius blogas pats savaime, bet tai, kad jis yra ribotas. Sutrūkinėjusi proza ar poezija negali būti vartojama krikščioniškai tiesai skelbti dėl labai paprastos priežasties - ji negali perteikti intelektinio turinio, o be turinio skelbti krikščionybės neįmanoma. Biblijos žinia, arba Geroji Naujiena yra turininga naujiena.

Menininko pasirinktas stilius suponuoja grįžtamąjį ryšį. Tarkime, jūs grojate krikščioniškoje roko grupėje, kuriate meno formą - roko muziką. Įsivaizduokime toliau: jūs lankotės tam tikrose kavinėse ir grojate roką Evangelijai skelbti, tai puiku, bet turėtumėte būti atidūs stebėdami grįžtamąjį ryšį. Baigę pasirodymą, turite klausti, ar žmonės suprato, ką grojote. Ar jie aiškiai girdėjo tai, ką norėjote jiems pasakyti, nes jūs vartojote šiuolaikinę kalbą; gal jie tik dar kartą išgirdo tai, ką buvo pratę girdėti visad? Prasmė kartais prasiveržia, kartais ne. Visos situacijos nebus vienodos; tačiau kiekvienos betarpiškos situacijos patirtį ir tai, ką bandėte padaryti, verta palaikyti galvoje.

Ši problema vyrauja ir kantri muzikoje, ir roke. Džona Baz (Joan Baez) dainuoja taip puikiai: „Tu gali vadinti Jį Jėzumi, bet aš vadinu Jį Gelbėtoju.“. Ir nors Džoną Baz ir daugumą jos klausytojų jaudina žodžiai „...bet aš vadinu jį Gelbėtoju“, dainininkė nevadina jo Gelbėtoju ta prasme, kokia jį vadiname mes, krikščionys. Lygiai taip pat gerai ji galėtų atlikti pietų kraštų liaudies dainas, kantri, vesterno kūrinius ar induizmo lyriką. Tačiau kai sakome „mano tikslas atlikti liaudies muziką, kad būčiau suprastas“, privalome kūrinį ne vien atlikti liaudies stiliumi, mūsų tikslas išreikšti juo savąjį pasaulio supratimą.

Forma, kuria perteikiamas pasaulėvaizdis, gali susilpninti ar sustiprinti turinio poveikį, net jei žiūrovas ar skaitytojas jo viso kiekvienąkart ir neanalizuoja. Kitaip kalbant, jūsų poveikis auditorijai priklausys nuo to, kokias menines priemones vartosite. Gali nutikti taip, kad auditorija, pati to nepastebėdama, bus kreipiama jūsų pasaulio supratimo linkme arba atvirkščiai. Galime kalbėti su savo žiūrovu ar skaitytoju per atstumą. Ir kaip krikščionys, priimdami ir pritaikydami įvairias šiuolaikines technikas, labai rimtai turime prašyti Šventosios Dvasios pagalbos, kad žinotume, kada mums ką nors naujo sugalvoti, kada panaudoti tai, kas jau yra, kada pritaikyti ir kada kurio nors stiliaus galbūt iš viso nevartoti. Šių dalykų menininkai siekia visą gyvenimą, jie neatsiranda iškart ir, tuo labiau, amžiams.

Baigdamas noriu pasakyti, kad dažnai vartodami dvidešimtojo amžiaus meno formas, vis tik turime būti atsargūs, kad nesuardytume savojo krikščioniško pasaulio supratimo. Viena, stiliai yra visiškai neutralūs, antra, jie neturėtų būti vartojami nepagrįstai ir naiviai.

Krikščioniškas pasaulio supratimas

Krikščioniškas pasaulio supratimas gali apimti tai, ką aš vadinu „didžiąja tema“ ir „mažąja tema“.

Pirma, mažoji tema yra apie šio pasaulio nenormalumą ir maištingumą. Ji skyla į dvi dalis: 1. Žmonės, kurie yra sukilę prieš Dievą, nebegali grįžti pas Kristų ir yra prarasti amžinai; jie mato savo padėties beprasmiškumą ir yra iš jų požiūrio taško teisūs. Nyčė gali sakyti, kad Dievas miręs, Sartras tai patvirtina ir dar parodo, kad žmogus miręs. 2. Pralaimėjusi ir nuodėmingoji krikščioniško gyvenimo pusė. Jei esame sąžiningi, turime sutikti, kad šiame pasaulyje nėra tokio dalyko kaip absoliučiai pergalingas gyvenimas. Kiekvienas iš mūsų daro nuodėmių ir klaidų, ir nors regime esminį pasveikimą, šiame gyvenime tobulumo nepasieksime.

Didžioji tema yra priešinga mažajai: tai gyvenimo prasmingumas ir tikslingumas. Krikščionišku požiūriu ji dalijama į dvi kryptis - metafizikos ir moralės. Metafizinėje plotmėje (egzistencijos, būties, įskaitant kiekvieno atskiro žmogaus egzistenciją) Dievas yra, Dievas egzistuoja. Maža to - būtis nėra beprasmė. Be to, žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o tai reiškia, kad žmogus yra svarbus. Iš to kyla supratimas apie meilę, kuri yra ne tik seksas. Egzistuoja tikra moralė, o ne trumpalaikis gėris. Egzistuoja kūrybiškumas, kaip negyvo konstravimo opozicija. Taigi didžioji tema tai mūsų būties optimizmas; nieko nėra absurdiško, viskas turi prasmę. Svarbiausia yra tai, kad šis optimizmas turi tikrą pagrindą. Tai nėra trumpalaikė užgaida, visa tai turi tvirtą pagrindą begaliniame asmeniniame Dieve, kuris egzistuoja, kuris turi charakterį ir kuris viską sukūrė, ypač žmogų, pagal savo paveikslą.

Su morale yra susijusi dar viena didžioji tema. Krikščionybės moralinis pagrindas yra tai, kad Dievas egzistuoja, turi charakterį, iš kurio kyla visatos tvarka. Taigi egzistuoja tam tikras absoliutus moralės matmuo. Tai nereiškia, kad iš Dievo kylantis moralinis įstatymas tarytum suriša Dievą ir žmogų; tai reiškia, kad Dievas turi savo charakterį, ir šis charakteris atsispindi pasaulio moraliniame įstatyme. Todėl kai žmogus suvokia, kad jo ryšys su Dievu yra nedarnus, ir pajunta kaltę, jis išgyvena ne šiaip paprastą jausmą, bet tikrą kaltę. Žmogaus dilema yra ne tik tai, kad jis yra ribotas, o Dievas begalinis, bet ir tai, kad prieš šventąjį Dievą jis yra nusidėjėlis. Bet vėliau žmogus pripažįsta šiame gyvenime Dievo jam duotą išeitį - Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Žmogus yra puolęs ir ydingas, bet išpirktas Kristaus auka. Tai puiku. Čia ir slypi optimizmas. Ir šis optimizmas yra pagrįstas.

Reikia pastebėti, kad krikščioniui ir jo menui yra vietos mažojoje temoje, nes žmogus yra pražuvęs ir sugedęs, o krikščionis irgi turi savų trūkumų. Mano gyvenimas - tai ne vien pergalės ir nesibaigianti daina. Tačiau mažoji tema neapima viso krikščionio gyvenimo ir jo meno. Jis tučtuojau pereina į didžiąją temą, nes joje randa optimistinį atsakymą. Tai svarbu kuriant krikščionišką meną. Bet krikščioniškas menas pirmiausia turi pripažinti pirmąją temą, ydingąjį krikščioniško gyvenimo aspektą. Jei krikščionis mene akcentuoja tik didžiąją temą, tai nėra krikščioniškas, bet paprasčiausias romantinis menas. Belieka apgailestauti, kad metų metus sekmadieninių mokyklų literatūra buvo romantinė ir nedaug ką bendra turėjo su genialiuoju krikščionišku menu. Vyresnio amžiaus krikščionims gal įdomu, ką šis menas turi negero, ir kodėl jis taip traukia jų vaikus, bet atsakymas paprastas. Jis romantinis. Jis pagrįstas supratimu, kad krikščionybė gali skambėti tik optimistine gaida.

Kita vertus, kai kurie krikščionys mėgsta pabrėžti žmogaus pasimetimą, pasaulio iškrypimą, o tai yra visai nebibliška. Gali būti išimčių, kai menininkas krikščionis jaučia paraginimą kurti tik negatyvų paveikslą, bet apskritai krikščionims didžioji tema turėtų dominuoti, nors ji tegalėtų egzistuoti tik papildydama mažąją.

Modernusis menas, kuris savo turiniu neatskleidžia krikščioniškųjų vertybių, galų gale vis vien pakrypsta į mažąją temą. Paveikslai, kabantys šiuolaikinio meno galerijose, savo pesimistine dabartinio žmogaus analize daro mums didelį įspūdį. Pasitaiko, žinoma, ir optimistinių modernių darbų. Bet šis menas, lygiai kaip ir tokio pobūdžio krikščioniškasis, nepakankamai akcentuoja tai, kas priskiriama mažajai temai, yra pernelyg lengvabūdiškai optimistinis ir romantinis. Šio amžiaus gyvenimo faktų akivaizdoje toks kūrinys atrodo nesąžiningas.

Pagaliau menininkas krikščionis šiame linkusiame į destrukciją pasaulyje niekuomet neturi pamiršti meilės įstatymo. Vienu metu jis gali kurti pabrėždamas mažąją temą, o kitu metu susikoncentruoti ties didžiąja. Bet mūsų pasaulis XX a. pabaigoje, kai menininkas krikščionis nustojo kurti, yra taip paveiktas destrukcijos, kad mažosios temos išryškinimas kūryboje tik padidintų jau ir taip pairusios mūsų kartos skurdą. Verslininkas krikščionis, kuris nėra gailestingas, nesilaiko Biblijos normų ekonomikoje, ir menininkas krikščionis, kuris koncentruojasi tik į nenormalius dalykus, prilygsta tiems, kurie negyvena pagal meilės įstatymą.

Tai galima palyginti su mūsų kalba. Mes turime pristatyti abu dalykus - ir Įstatymą, ir Evangeliją; bet neturėtume kalbos pabaigti Teismu. Nors galbūt mes praleidžiame daug daugiau laiko samprotaudami apie Įstatymą, meilė diktuoja, kad kokiu nors būdu atsidurtume Evangelijoje. Ir man regis, kad savo kūryboje menininkas turėtų vienaip ar kitaip surasti vietos didžiajai temai.

Krikščioniškojo meno objektas

Krikščioniškasis menas, be abejonės, visados yra religinis menas, t. y. toks, kuriam būdingos religinės temos. Pasvarstykite apie Dievą Kūrėją. Ar Dievo kūryba yra absoliučiai religinis dalykas? O kaip pasaulis? Paukščiai? Medžiai? Kalnai? Paukščio giesmė? Vėjo šnaresys medžiuose? Dievas, savo žodžiu kurdamas iš nieko, sukūrė ne tik "religinius" dalykus. Ir Biblijoje, kaip matėme, Dievas įsakė menininkui, dirbančiam su paties Dievo kūryba, sukurti jaučių ir liūtų statulas ir išraižyti maldyklai migdolų žiedus.

Prisiminkime, kad Biblijoje yra Saliamono „Giesmių giesmė“, vyro ir moters meilės giesmė, joje yra Dovydo giesmė Izraelio tautos didvyriams. Tai nėra religiniai dalykai. Bet Dievo kūryba - kalnai, medžiai, paukščiai bei jų giesmės taip pat yra nereliginis menas. Pagalvokite apie tai. Jei Dievas sukūrė gėles, jos vertos būti nutapytos ir aprašytos. Jei Dievas sukūrė dangų, jis vertas būti nutapytas. Jei Dievas sukūrė vandenyną, kaip jis yra vertas poemos! Išties verta žmogui kurti remiantis nuostabiais Dievo darbais.

Ši mintis grindžiama supratimu, jog krikščionybė ne tik įsitraukusi į išgelbėjimo planą, bet priima žmogų ir pasaulį tokius, kokie jie yra. Krikščioniškoji žinia prasideda Dievo egzistencijos amžinumu ir pasaulio sukūrimu. Šventasis Raštas neprasideda išgelbėjimu. Mes turime būti dėkingi už išgelbėjimą, bet krikščioniškoji žinia apima daugiau.

Žmogus, sukurtas panašus į Dievą, yra vertingas ir dėl to svarbus krikščioniškojo meno objektas. Žmogus tik kaip žmogus su savo jausmais, kūnu, protu koks svarbus poezijos ir romanų objektas! Nekalbu apie žmogaus pasimetimą, bet apie jo žmogiškumą. Individualybė Dievo pasaulyje yra labai svarbi. Todėl krikščioniškas menas turi gerbti individualumą.

Modernusis menas žmogų dažnai iš viso sulygina su žemės paviršiumi ir kalba didingomis abstrakcijomis - kartais net sunku pasakyti, vyras vaizduojamas ar moteris. Mūsų karta individualybei paliko mažai vietos. Liko minia. Kaip krikščionys mes dalykus matome kitaip. Kadangi Dievas pagal savo paveikslą sukūrė individualų žmogų, todėl individualumą jis pažįsta ir palaiko, o žmogaus asmenybė verta, kad ją tapytume ir aprašytume.

Krikščioniškasis menas yra visapusis krikščionio gyvenimo ir jo asmenybės išreiškimas. Gyvenimo pilnatvė - štai kas turėtų būti krikščioniškojo meno tikslas. Menas negali būti tik savos rūšies evangelizacijos priemonė.

Bet jei krikščionybė turi tiek daug pasakyti apie menus ir menininkus, kas nutiko, jog paskutiniuoju metu tiek mažai krikščioniško meno? Tikiuosi, kad mano atsakymas bus aiškus. Mes nekūrėme krikščioniško meno, nes pamiršome, ką krikščionybė apie jį sako.

Krikščionys neturėtų bijoti fantazijos bei vaizduotės proveržių. Gera tapyba nėra fotografiška prastąja šio žodžio prasme. Senajame Testamente menas, kurį įsakė sukurti Dievas, ne visad buvo fotografiškas. Eidamas į Šventų Švenčiausiąją, kunigas apsirengdavo drabužius, kuriuos puošdavo mėlyni granatai. Gamtoje mėlynų granatų nebūna. Menininkai krikščionys neturėtų bijoti fantazijos ir vaizduotės, nes jie žino, kuo skiriasi realusis pasaulis nuo išmonės. Savo knygoje „Jis yra čia ir Jis netyli“ (He Is There And He Is Not Silent) aš nurodžiau, kad krikščionys turi pagrindą atskirti subjektą nuo objekto. Krikščionis iš tiesų yra laisvas žmogus - jis turi vaizduotės laisvę. Tai mūsų turtas. Krikščionis - tai tas, kurio vaizduotei duota nuskristi toliau žvaigždžių.

Krikščioniui visai nebūtina susikoncentruoti tik į religiją išreiškiančius objektus. Pagaliau religinės temos gali būti visiškai nekrikščioniškos. Draudžiamos spaudos antikultūrinis menas drauge vaizduodavo Kristų ir Krišną - tai puikus religinio meno pavyzdys, bet jis absoliučiai antikrikščioniškas. Religinio objekto buvimas kūrinyje negarantuoja jo krikščioniškumo. Kita vertus, autoriaus, nė sykio netapiusio Kristaus galvos ar atviro kapo, darbas gali būti neprilygstamas krikščioniškas menas. Kai kurie menininkai savo kūryboje privalėtų rasti vietos religinei temai, bet neturėtų krimstis, jei šia tema netapo. Kai kurie krikščionys menininkai visai nekuria religinėmis temomis. Tai laisvė, kurią menininkas turi Kristuje, vedamas Šventosios Dvasios.

Atskiras darbas ir visa menininko kūryba

Kurdamas tiek atskirą kūrinį, tiek savo kūrybos visumą, kiekvienas menininkas susiduria su panašiomis problemomis. Nėra menininko, galinčio pasakyti viską, ką norėtų, vienu atskiru darbu. Tiesa, kai kuriais žanrais, pavyzdžiui, epo ar romano, galima daryti platesnes apžvalgas ir sudėtingesnius apibendrinimus, bet ir šiuo atveju ne viskas, ko autorius norėtų, atskleidžiama vienu kūriniu. Taigi negalime įvertinti menininko kūrybos iš vieno darbo. Nė vienas meno kritikas ar istorikas negalėtų to padaryti. Menininko meistriškumą ir jo pasaulėžiūrą turime vertinti remdamiesi visa jo kūryba.

Su visu tuo galima palyginti pamokslą. Vienu pamokslu jokiu būdu neįmanoma visko pasakyti. Niekas negali įvertinti visos dvasininko teologijos ir jo tikėjimo iš vieno pamokslo. Žmogus, bandantis sudėti viską į vieną kalbą, būtų prastas pamokslininkas. Net ir Biblija yra knyga, sudėta iš daugelio knygų; jų negalima skaityti taip, tarsi kuri viena knyga ar vienas skyrius išreikštų viską. Bibliją reikia skaityti nuo pradžios iki galo. Ir jei tokia nuostata tinka Dievo žodžiui, tai juo labiau menininko kūrybai.

Jei esate krikščionis menininkas, jums nereiktų nusiminti, kad negalite vienu ypu visko padaryti. Jei nepavyksta sukurti kūrinio, talpinančio visą krikščionišką žinią, geriau rašykite meilės poemą. Tačiau visgi jei žmogus svajoja tapti menininku, jis turėtų visomis jėgomis stengtis, kad per savo gyvenimą sukurtų tikrai gilų meną.

Krikščioniškas gyvenimas taip pat meno kūrinys

Tikiuosi, jog kurdami prisiminsite šias mano išdėstytas perspektyvas ir nutarsite, kokią reikšmę jos turi krikščioniškam gyvenimui. Turbūt būtų gera mintis perskaityti šią mano esė antrą kartą, ypač jei norėtumėte pritaikyti ją krikščioniškam gyvenimui. Ir nėra meno kūrinio, kuris nebūtų toks svarbus kaip mūsų asmeninis krikščioniškas gyvenimas, nes kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti menininku. Galima neturėti dovanos rašyti, neturėti dovanos komponuoti ar dainuoti, tačiau kūrybingumo dovaną, pasireiškiančią pačiu gyvenimu, turi kiekvienas žmogus. Šia prasme krikščionio gyvenimas turėtų būti meno kūrinys. Šiame pasimetusiame ir nusivylusiame pasaulyje krikščionio gyvenimas turi byloti tiesą ir grožį.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.

Iliustracijoje - tekste minimos skuptūros Alberto Giacometti „Trois homme qui marchent“

http://www.prizme.lt

Bendrinti: