Priešas - apie tai, kas nepaprasta

„Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą" ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas" (Mt 5, 43-48).

Ir štai čia pirmą kartą Kalno pamoksle nuskamba žodis, apibendrinantis visą jo esmę. Tas žodis - „mylėkite". Meilė be jokių kompromisų apibūdinama kaip mūsų priešų meilė. Jeigu Jėzus būtų liepęs mums mylėti tik savo brolius, mes nebūtume teisingai supratę, ką Jis turi omenyje, sakydamas „meilė". Tačiau dabar Jis nepalieka nė lašelio abejonės, ką, Jo supratimu, reiškia meilė.

Priešas mokiniams nebuvo tik šiaip abstrakti sąvoka. Jie pažinojo jį gal net pernelyg gerai. Mokiniai susidurdavo su juo kiekvieną dieną. Visuomet atsirasdavo tų, kurie keikdavo mokinius už tai, kad jie griauna tikėjimą ir laužo Įstatymą. Buvo ir tokių, kurie neapkęsdavo jų dėl to, kad šie viską paliko dėl Jėzaus. Dar kiti įžeidinėdavo, išjuokdavo mokinius dėl jų silpnumo ir nuolankumo. Buvo ir tų, kurie persekiojo Jėzaus sekėjus kaip potencialiai pavojingus maištininkus ir stengėsi pražudyti. Kai kurie jų priešai buvo populiariosios religijos lyderiai - tie, kurie piktinosi išskirtiniais Jėzaus tvirtinimais apie save. Pastarieji mėgavosi didele valdžia ir tautos pagarba. Buvo ir dar vienas priešas - ne tik mokinių, bet ir kiekvieno žydo - tai politinis priešas Romoje. Be to, mokiniams tekdavo iškęsti priešiškumą, kurio susilaukia kiekvienas prieš srovę plaukiantis žmogus. Jie kasdien susilaukdavo patyčių, pajuokos ir įvairių grasinimų.

Iš tiesų Senajame Testamente niekur atvirai neraginama nekęsti savo priešų. Priešingai, jame ne kartą pasakyta, jog mes turime juos mylėti (Iš 23, 4; Pat 25, 21; Pr 45, 1; 1 Sam 24, 7; 2 Kar 6, 22 ir t. t.). Tačiau Jėzus čia kalba ne apie įprastą priešiškumą, o apie tokį, kuris egzistuoja tarp Dievo tautos ir pasaulio. Izraelio karai buvo vieninteliai „šventieji karai" per visą žmonijos istoriją, nes tai buvo Dievo karai prieš stabų pasaulį. Ne tokį priešiškumą Jėzus pasmerkia, nes tokiu atveju Jis būtų pasmerkęs visą Dievo Jo tautoje atliktų darbų istoriją. Priešingai, Jis patvirtina Senąją sandorą. Jėzui (kaip ir Senojo Testamento naratyve), rūpi priešo įveikimas ir Dievo tautos pergalė. Tikroji Jo pasakymo prasmė yra ta, kad mokiniai nebeturi politiškai tapatintis su senuoju Izraeliu. Nuo šiol nebegali būti jokių tikėjimo karų. Vienintelis būdas nugalėti savo priešą - jį mylėti.

Natūraliai žmogui jau vien pati mintis apie meilę savo priešui yra visiškai nepriimtina, papiktinanti ir neįvykdoma;  ji griauna jo įprastą supratimą apie gėrį ir blogį. O žmogui, kuris stengiasi paklusti Įstatymui, priešų meilės idėja yra visiškai priešinga Dievo įstatymui, kuris reikalauja nutraukti bet kokius ryšius su priešais ir juos pasmerkti. Laimei Jėzus ima Dievo įstatymą į savo rankas ir išsamiai išaiškina jo tikrąją prasmę. Dievo valia - kurios išraiška ir yra Įstatymas - kad žmonės nugalėtų savo priešus juos mylėdami.

Mūsų priešai Naujojo Testamento metu - tai tie, kurie nusiteikę priešiškai mūsų atžvilgiu, o ne tie, kuriems mes jaučiame priešiškus jausmus (tokią galimybę Jėzus apskritai atmeta kaip neįmanomą). Krikščionis į savo priešą turi žiūrėti kaip į brolį, o už jo priešiškumą - atsilyginti meile. Krikščionio elgesį lemia ne tai, kaip su juo elgiasi kiti, o tai, kaip su juo elgiasi Jėzus, - toks yra vienintelis jo elgesio šaltinis, ir tokia yra Jėzaus valia.

Mūsų priešais Jėzus laiko tuos, kurie yra kieti ir visiškai abejingi mūsų meilei, kurie mums neatleidžia nieko, kai mes jiems atleidžiame viską, tuos, kurie už mūsų meilę atsimoka neapykanta, o už mūsų patarnavimą - pajuoka. „Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi" (Ps 109, 4). Meilė nieko neprašo mainais, bet ieško tų, kuriems jos reikia. O kam mūsų meilės reikia labiau negu tiems, kurie yra kupini neapykantos ir neturi nė lašo meilės? Kitaip tariant, kam gi meilės reikia labiau nei mūsų priešui? Ir kur meilė gali labiau triumfuoti, jeigu ne jos priešų apsupty?

Krikščioniškoji meilė neskirsto priešų į blogus ir blogesnius - tiesiog kuo didesnė mūsų priešo neapykanta, tuo labiau jam reikia meilės. Nesvarbu, ar jo preišiškumas politinis, ar religinis; iš Jėzaus pasekėjo jis gali sulaukti tik vieno - besąlygiškos meilės. Tokioje meilėje nėra vidinio prieštaravimo tarp žmogaus asmeninio gyvenimo ir jo oficialios padėties. Tiek vienu, tiek kitu atveju mes esame Kristaus mokiniai arba iš viso nesame krikščionys. Galbūt jūs norite paklausti, kaip tokia meilė turėtų elgtis? Jėzus atsako į šį klausimą: laiminkite, darykite gera ir melskitės už savo priešus be jokių išlygų ir neatsižvelgdami į asmenis.

Mylėkite savo priešus. Ankstesnis įsakymas bylojo tik apie pasyvų pakantumą blogio atžvilgiu. O dabar Jėzus žengia dar toliau, liepdamas ne tik kantriai pakęsti blogį ir blogą žmogų, ne tik susilaikyti ir nesielgti taip, kaip jis elgiasi su mumis, bet ir aktyviai parodyti jam savo meilę iš visos širdies. Mes turime patarnauti savo priešui visame kame be menkiausios veidmainystės, visiškai nuoširdžiai. Jokia auka, kurią mylimasis padarytų dėl savo mylimosios, nėra per didelė ir mums padaryti dėl savo priešo. Jeigu iš meilės broliui mes pasirengę aukoti materialines gėrybes, garbę ir gyvybę, turime būti pasirengę tą patį padaryti ir dėl savo priešo. Neturėtume manyti, jog taip elgdamiesi toleruosime jo blogį. Anaiptol, tokia meilė kyla iš stiprybės, o ne silpnumo, iš tiesos, o ne baimės, todėl ji negali būti kalta dėl kito asmens neapykantos. Kas gali būti tokios meilės objektas, jei ne tas, kurio širdį smaugia neapykanta?

Laiminkite jus keikiančius. Jeigu mūsų priešas, nebegalėdamas su mumis daugiau apsikęsti, pradeda mus keikti, mes turime nedelsdami iškelti savo rankas į dangų ir pradėti laiminti jį. Mūsų priešai yra Viešpaties palaimintieji. Jų prakeiksmai negali padaryti mums nieko blogo. Tegul jų skurdas būna praturtintas Dievo turtais, palaiminimais To, kuriam jie veltui priešinasi. Mes pasirengę kentėti jų prakeiksmus tol, kol jie sugrįš jiems atgal palaiminimu.

Darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų. Mes turime mylėti ne tik mintimis ar žodžiais, bet ir darbais, o galimybių patarnauti kasdieniame gyvenime apstu. „Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį" (Rom 12, 20). Kaip brolis stovi greta brolio nelaimės metu, aprišdamas jo žaizdas ir palengvindamas jo skausmą, taip mes turime parodyti meilę savo priešui. Nėra didesnio vargo pasaulyje, nėra baisesnio skausmo už tą, kurį patiria mūsų priešas, - jam mūsų patarnavimas labiausiai reikalingas. „Labiau palaiminta duoti negu imti."

Melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus. Tai svarbiausias reikalavimas. Melsdamiesi mes einame pas savo priešą, atsistojame greta jo ir užtariame jį Dievo akivaizdoje. Jėzus nepažada, jog mums laiminant savo priešus ir darant jiems gera pastarieji liausis mus skriaudę ar persekioję. Greičiausiai ne. Tačiau tol, kol mes už juos meldžiamės, jie negali mums pakenkti ar mūsų palaužti. Melsdamiesi už juos, mes paimame jų kančią ir vargą, jų kaltę ir pražūtį ir užsidedame ant savo pečių, užtardami juos Dievo akivaizdoje. Mes už juos atliekame tai, ko jie patys negali padaryti. Kiekvienas jų ištartas įžeidimas tik pasitarnauja tam, kad priartintų mus prie Dievo bei jų pačių. Kai jie mus persekioja, artėja jų susitaikymas su Dievu ir meilės pergalė.

Kaip meilė nugali? Neklausdama, kaip priešas elgiasi su ja, bet tik žiūrėdama, kaip su ja elgėsi Jėzus. Meilė mūsų priešams veda mus kryžiaus keliu į bendrystę su Nukryžiuotuoju. Kuo ilgiau esame vedami šiuo keliu, tuo tvirtesnė yra meilės pergalė prieš priešo neapykantą, nes tuomet ji yra jau ne tik mokinio meilė, bet meilė paties Jėzaus Kristaus, kuris dėl savo priešų ėjo ant kryžiaus ir meldėsi už juos ten kabodamas. Kryžiaus akivaizdoje ir mokiniai suprato buvę Jo priešais ir kad Jis nugalėjo juos savo meile. Būtent tai atveria mokinio akis ir leidžia jam į savo priešą žiūrėti kaip į brolį. Jis žino, kad pats yra skolingas savo gyvybę Tam, kuris, nepaisydamas to, kad šis buvo Jo priešas, su juo elgėsi kaip su broliu, priimdamas jį ir padarydamas jį savo artimu, leisdamas jam užmegzti bendrystę su Juo. Dabar mokinys gali suvokti, kad net ir jo priešas yra Dievo meilės objektas, kad priešas, kaip ir jis pats, stovi Kristaus kryžiaus papėdėje. Dievas nieko neklausinėjo nei apie mūsų dorybes, nei apie mūsų ydas, nes netgi ir mūsų dorybės Jo akyse tebuvo bedievystė. Dievo meilė pati susiieškojo Jo priešus, kuriems jos taip reikėjo ir kuriuos Jis palaikė vertais. Dievas myli savo priešus - čia slypi Jo meilės šlovė, kaip žino kiekvienas Jėzaus pasekėjas, per Jėzų pats tapęs tos meilės dalininku. Dievas leidžia, kad saulė šviestų tiek teisiesiems, tiek neteisiesiems, tačiau tai ne tik žemiška saulė ir žemiškas lietus - tai „teisumo saulė" ir Dievo žodžio lietus, kurie pasiekia nusidėjėlį ir apreiškia dangiškojo Tėvo malonę. Tobula, visa apimanti meilė - taip mylėdamas elgiasi Tėvas, turėtų elgtis ir Dievo sūnūs, kaip kad elgėsi ir viengimis Sūnus.

„Įsakymas, teigiantis, kad mes turime mylėti savo priešus ir atsisakyti keršto, taps dar svarbesnis šventoje kovoje, kuri mūsų laukia prieš akis ir kurioje mes jau iš dalies daugelį metų dalyvaujame. Šioje mirtinoje kovoje susiremia meilė ir neapykanta. Ruoštis jai yra neatidėliotina kiekvieno krikščionio pareiga. Ateis laikas, kai gyvojo Dievo išpažinimas sukels ne tik pasaulio neapykantą ir įtūžį (nors, tiesą skant, tai jau vyksta), bet ir visišką krikščionių ostrakizmą iš „žmonių visuomenės". Jie bus vejami iš vienos vietos į kitą, patirs patyčias, fizinį smurtą, bus siunčiami myriop. Netrukus įžengsime į plataus masto persekiojimų amžių. Čia slypi tikroji visų mūsų amžiaus judėjimų ir konfliktų esmė. Mūsų priešai nori su šaknimis išrauti krikščionių Bažnyčią ir krikščioniškąjį tikėjimą, nes jie tiesiog negali gyventi greta mūsų, kadangi kiekviename mūsų ištartame žodyje ir kiekviename mūsų atliktame darbe (net jei tie žodžiai ir darbai nėra nukreipti tiesiogiai prieš juos) jie mato savo žodžių ir savo darbų pasmerkimą.  Ir jie beveik neklysta. Reikia pasakyti, jog jie įtaria, kad mes esame visiškai abejingi jų smerkimui. Ir iš tiesų jiems tenka pripažinti, jog smerkti mus - visiškai bergždžias reikalas. Už jų neapykantą ir išpuolius mes neatsilyginame tuo pačiu, nors jie norėtų, kad taip būtų ir kad mes nusileistume į jų lygį. Kaip vis dėlto reikia kovoti? Ateina laikas, kai mes melsimės ne izoliuotai ir pavieniui, bet kaip vienas kūnas, visa kongregacija, visa Bažnyčia: mes melsimės miniomis (nors palyginus nedidelėmis miniomis) ir nesuskaičiuojamų tūkstančių apostatų apsuptyje garsiai šlovinsime ir išpažinsime Viešpatį, kuris buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir vėl sugrįš. Kokia tai bus malda, koks tai bus išpažinimas, koks pašlovinimo himnas? Tai bus malda, kupina nuoširdžios meilės tiems pražūties sūnums, kurie stovi aplink ir žiūri į mus neapykanta degančiomis akimis, kurie galbūt jau laiko pakėlę prieš mus ranką, taikydamiesi nužudyti. Toje maldoje mes prašysime ramybės jų paklydusioms, suniokotoms ir sumišusioms sieloms. Mes melsime jiems tos meilės ir ramybės, kuria patys džiaugiamės. Tai bus malda, kuri prasiskverbs iki pat jų sielų gelmių ir draskys jų širdis smarkiau negu jų priešiškumas žeidžia mus. Taip, Bažnyčia, kuri iš tikrųjų laukia savo Viešpaties ir kuri geba atpažinti apsisprendimo laikų ženklus, turi visa įmanoma jėga atsiduoti šiai meilės maldai, vilkėdama puošnų švento gyvenimo rūbą." (A. F. C. Vilmar, 1880)

Kokia yra tikra meilė? Tai meilė, kuri nerodo ypatingo palankumo tiems, kurie ir mums atsilygina meile. Kai mes mylime tuos, kurie myli mus, - savo brolius, savo tautą, draugus, net ir savo kongregaciją, - mes niekuo negeresni už pagonis ir muitininkus. Tokia meilė yra paprasta ir natūrali, ji nėra būdinga tik krikščionims. Mes galime mylėti savo pažįstamus ir gimines, savo kraštiečius ir savo draugus net ir nebūdami krikščionys - Jėzui visai nereikia mus šito mokyti. Tokia meilė Jam - savaime suprantamas dalykas, o visiškai kas kita - mylėti savo priešus; to Jis mus ir moko. Taip Jėzus mums atskleidžia, ką Jis turi omenyje kalbėdamas apie meilę ir kaip ją suprasti turėtume mes.

Tad kuo mokiniai skiriasi nuo pagonių? Ką iš tiesų reiškia būti krikščionimi? Atsakymas slypi žodyje, kuris yra esminis ir reziumuojantis šiame skyriuje. Tai, kuo krikščionis skiriasi nuo kitų žmonių, yra nepaprasta, περισσόv, ypatinga, neįprasta - tai, kas nėra savaime suprantama. Tai ir yra toji savybė, kuria tobulesnis teisumas pranoksta fariziejų ir Rašto žinovų teisumą. Tai yra daugiau, tai pranoksta natūralų lygmenį. Natūralus lygmuo yra τò αύτό (vienas ir tas pats) ir pagonims, ir krikščionims, o išskirtinė krikščionio gyvenimo savybė prasideda nuo περισσόv. Tai savybė, kuri visų pirma leidžia mums išvysti natūralų lygmenį tikrojoje šviesoje. Jei šios savybės nėra, nėra ir išskirtinių krikščionybės malonių. Šio savybės nerasite natūralių galimybių sferoje, ji yra už jos ribų. Περισσόv niekuomet nevirsta į τò αύτό. Krikščioniškosios meilės sumenkinimas iki patriotizmo, ištikimybės draugams ir darbštumo buvo lemtinga neteisingo protestantiškojo etikos mokymo klaida. Trumpai tariant, toks mokymas iškreipė supratimą apie tobulesnįjį teisumą, sumenkindamas jį iki justitia civilis lygio. Jėzus kalba visai kitokiais terminais. Jam skiriamasis krikščionio ženklas yra tas nepaprasta. Krikščionis negali gyventi pasaulio lygmenyje, nes jis visuomet turi atminti περισσόv.

Kokia yra περισσόv esmė? Tai gyvenimas, aprašomas Kalno pamoksle, Jėzaus pasekėjų gyvenimas, šviesa, kuri apšviečia pasaulį, miestas, pastatytas ant kalno, visiško savęs atsižadėjimo, absoliučios meilės, absoliutaus skaistumo, teisingumo ir romumo kelias. Tai besąlygiška meilė mūsų priešams, nemylintiems ir nemylimiems, meilė mūsų religiniams, politiniams ir asmeniniams priešams. Visais šiais aspektais tai meilė, kuri buvo išlieta ant Kristaus kryžiaus. Kas yra περισσόv? Tai meilė paties Jėzaus Kristaus, kuris kantriai ir klusniai nuėjo ant kryžiaus, - iš tiesų tai pats kryžius. Kryžius yra skiriamasis krikščioniškosios religijos bruožas, jėga, įgalinanti krikščionį pranokti pasaulio lygmenį ir nugalėti. Pasija Nukryžiuotojo meilėje yra pati svarbiausia tos nepaprastos krikščionio gyvenimo savybės išraiška.

Ta nepaprastoji savybė neabejotinai yra tapati šviesai, kuri šviečia žmonių akivazdoje ir už kurią jie dėkoja Tėvui, esančiam danguje. Jos nevalia užvožti indu - žmonės turi ją matyti. Jėzaus sekėjų bendruomenė, tobulesnio teisumo bendruomenė, yra matoma bendruomenė: ji paliko pasaulį ir visuomenę, visa palaikydama nuostoliu dėl Kristaus kryžiaus.

Kaip toji savybė pasireiškia praktiškai? Nepaprasta - o tai jau tikras skandalas - yra tai, ką  Jėzaus sekėjai daro. Turi būti daroma taip, kad būtų vykdomas tobulesnis teisumas, - ir daroma taip, kad visi žmonės tai matytų. Ir tai ne koks nors griežtas puritonizmas ar ekscentriškas krikščioniškas gyvenimo būdas - tai tiesiog paprastas, nesvyruojantis paklusnumas Kristaus valiai. Jei nepaprastoji savybė bus mūsų gyvenimo standartas, mes tapsime Kristaus pasijos dalininkais, ir tuomet toji savybė atsiskleis. Toks gyvenimas - tai nesiliaujanti kančia. Taip gyvendamas mokinys kenčia Kristaus kančią. Jei taip nėra, vadinasi, tai nėra toks gyvenimas, apie kurį kalba Jėzus.

Taigi περισσόv yra Įstatymo išpildymas, įsakymų laikymasis. Nukryžiuotame Kristuje ir Jo žmonėse nepaprastoji savybė virsta realybe.

Šitie žmonės yra tobuli - žmonės, kuriuose tikra dangiškojo Tėvo meilė tampa tobula. Būtent ši meilė atidavė Sūnų mirti už mus ant kryžiaus, o kentėdami kryžiaus bendrystėje Jėzaus sekėjai yra ištobulinami. Tobuli yra ne kurie nors kiti, bet tik Kalno pamokslo palaimintieji.

Ištrauka iš knygos „Mokinystės kaina"

Bendrinti: