.jpg)
Aš raginu tave, prieik arčiau,
Prie tos didybės, nenusakomo tyrumo.
Atrask jėgų ištart žodžius maldos drąsiau,
paskirtus Viešpačiui apglėbtas nuoširdumo.
Lai šis dialogas atvers širdies duris,
Kurias lig šiol, gal nebuvai atvėręs.
Kalbėk drąsiau, geriausias draugas, Jis,
Parklupdęs mirtį, tai – mūsų Atpirkėjas.
Ir nesigėdyk, jei akys ašarose skęs,
Jos plaudamos akis nuplauna širdį.
Ištiesk rankas, ir Viešpats už jų ves,
Padovanojęs mums nesibaigiančią viltį.
Ateik prie tekančios versmės,
Kurioj gyvybė tekėti nesustoja,
Užmiršk visas klaidas ir kelią nuodėmės,
Juk Jėzus už Tave per kančią gyvybę paaukojo...
Ateik ir savo žingsnių nebijok ,
Kiekvienas žengtas jis lai bus labai prasmingas.
Kasdiena Viešpačiui priklaupęs padėkok,
Už viską ką gavai ir kuo esi turtingas.
*****
Žmogau,
Ar sustabdyti gali vėją?
Ar gali saulę užgesint?
Ar tu matai, kas lietų lieja?
Ar gali audrą nuramint?
Ar gali keisti žvaigždžių šviesą,
Nors vieną iš dangaus ištrint?
Žiūrėk, kaip daužo bangos krantą,
Ar joms įsakyt gali nurimt?
Tu neuždrausi saulei šviesti
Mėnulio nenubrauksi nuo dangaus.
Viskuo gėrėkis, giedok Kūrėjo šlovei,
Už širdies dūžius krūtinėje žmogaus.
Tu nepagausi vėjo šėlstant,
Nes per silpni tavo sparnai.
Gali stebėti žvaigždę krentant
Po šiuo dangum žmogum kadais gimei.
Viskas, kas supa, mums duota iš dangaus
Visa galybė galaktikoj bekraštėj.
Žmogau, esi dalelė šio grožio nuostabaus
Tad pasilik per amžius Dievo meilėj.
*****
Žinau, kad daug ko nežinau,
Esu dar paieškų kely išėjęs.
Buvo klaidų ir jas pripažinau,
Aš supratau, buvau kur nusidėjęs.
Gyvenimo tėkmė srauni,
Lyg upės sekluma klastinga.
Nesupranti grėsmės ir pasroviui plauki,
Kol nesėkmėj, kelionė ta sustingsta.
Plaukiau ir aš,
Seklios tėkmės tos akmenuotos nepabūgęs.
Maniau, tie posūkiai ir greitis nebaisu.
Bet sustabdytas aš buvau, skausmingai, nors nežuvęs,
Į skaudžią seklumą tėkmės ir akmenų aštrių.
Pakilt, reikėjo laiko,
Apmąstymų, analizės veiksmų.
Taip pamažu, žingsneliais mažo vaiko,
Į išminties ir atradimų kraštą su Viešpačiu einu.
Sparnai stiprėja, drąsos kaskart daugiau,
Ir ta giesmė drąsesnė, nei lig šiolei.
Aš nežinau kiek liko, kiek kilsiu dar aukščiau,
aš nieko nebijau, esu ramus Aukščiausiojo malonėj.
*****
Turiu viską, ko reikia– gyventi.
Žmoną mylimą, darbą, vaikus.
Dar ne laikas nutilti, susenti,
Juk dabar slenka grožis brandus.
Aš laimingas, ramus ir turtingas,
Mano turtas – brangiausia šeima.
Žmogaus kelias tada ypatingas,
Kada meilė gyva širdyje.
Slenka laikas lyg tekanti upė,
Ten, su žydinčiais sodais šlaituos.
Lyg praskleidusi žiedlapius tulpė,
Gal lelijų žiedais ežeruos...
*****
Dieve, mes vis skubam kažkur išsiblaškę,
O to laiko nėra ir nėra...
Ir ne sau, bet kitiems jaučiam kaltę,
Jei nebūna sėkminga diena.
Juk nerandame laiko prisėsti
Ir ramybėj užkalbint Tave.
Skubam, lekiame lyg užkerėti,
Kol sustoti priverčia bėda.
Tik tada susimąstome dažnas,
Patys plakėm ir baudėm save.
Tu be Dievo lyg žiedlapis gležnas,
Lyg smiltelė bejėgė krante.
