.jpg)
Jai užteko pavalgyti ir dar liko.
Rūtos 2,14
Kai valgome duoną, kurią Jėzus duoda, esame pasitenkinę sočiu maistu lyg Rūta. Kai šeimininkauja Jėzus, visi svečiai pamaitinti. Mūsų mintys užpildomos nuostabiomis Kristaus atvertomis tiesomis, mūsų širdys laimingos, būdamos su Jėzumi, nes Jis yra nuostabus mūsų meilės objektas, mūsų viltys skaidrios, nes kas mūsų laukia danguje, jei ne Jėzus? Ir mūsų troškimai išpildomi, nes ar įmanoma norėti daugiau, nei „pažinti Kristų ir būti atrastiems Jame“? Jėzus pripildo mūsų sąžinę tobula ramybe, mūsų suvokimą – savo mokymo tikrumu, mūsų atmintį – prisiminimais to, ką Jis dėl mūsų padarė, ir mūsų vaizduotę – mintimis, ką Jis atliks greitu laiku. Mes esame pasotinti kaip Rūta ir dar lieka nuo mūsų stalo.
Mes gėrėme dideliais gurkšniais, manėme, kad išsemsime viską, kas yra Kristuje, bet vis dėlto dar liko. Sėdėjome prie Viešpaties meilės stalo ir mąstėme: „Niekas be tobulybės negali manęs patenkinti . Esu toks didelis nusidėjėlis, kad tik begalinė malonė gali nuplauti mano nuodėmes“. Net ir nuplovus mūsų nuodėmes, apsčiai liko kitų malonės privalumų, alkį numalšinome šventos meilės puotoje ir pamatėme, kad ir po to liko gausybė dvasinio maisto.
Dievo Žodyje yra tam tikrų dalykų, kurių nesuprantame, turime juos kuriam laikui palikti, nes esame lyg tie mokiniai, kuriems Jėzus sakė: „Turiu dar daug ką jums pasakyti, bet šiuo metu dar negalite to pakelti“. Taip, yra malonės, kurios mūsų dar nepasiekė, bendravimo su Kristumi artuma, į kurią dar nesame patekę, bendravimo aukštumos, į kurias dar neįkopėme. Po kiekvieno meilės pokylio lieka daug pintinių likučių. Garbinkime mūsų šventojo Boazo dosnumą.
C. H. Spurgeon
