Jus aš draugais vadinu… (Jn 15,15).
Aukojimosi džiaugsmo nepažinsime, kol visiškai neatiduosime savo gyvenimo. Tačiau keliame sąlygas, sakydami: „Pasiduosiu, jeigu...!“ Arba tariame: „Manau, kad turiu savo gyvenimą pašvęsti Dievui“. Aukojimosi džiaugsmo nė vienu šių būdų nerasime. Bet vos tik visiškai pasiduodame, apleisdami save dėl Jėzaus, Šventoji Dvasia mums duoda paragauti savojo džiaugsmo. Didžiausias pasiaukojimo tikslas - savo gyvybę atiduoti už draugą (žr. Jn15, 13-14). Kai Šventoji Dvasia ateina į mūsų gyvenimą, didžiausias mūsų troškimas – atiduoti savo gyvybę už Jėzų. Tačiau mintis apie aukojimąsi nė nešmėkšteli mūsų galvose, nes auka – Šventosios Dvasios didžiausia meilės išraiška.
Mūsų pasiaukojamo gyvenimo pavyzdys yra mūsų Viešpats, o Jis tobulam pavyzdžiui pasitelkia Psalmę 40,8: „...mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, mano Dieve...“. Jis ištvėrė didžiausią asmeninę auką, bet tryško džiaugsmu. Ar kada pasidaviau Jėzui, visiškai Jam paklusdamas? Jeigu Jis nėra Tas, kurio ieškau, tada iš mano aukos nėra naudos. Tačiau kai aukojuosi savo žvilgsnį sutelkęs į Jį, lėtai, bet užtikrintai, Jo įtaka mano gyvenime tampa matoma (žr. Hbr 12,1-2).
Žiūrėk, kad savo įgimtiems troškimams neleistum sukliudyti tau vaikščioti Dievo meilėje. Vienas žiauriausių būdų sunaikinti prigimtinę meilę yra per atmetimą, kuris kyla iš to, kad ši meilė rėmėsi įgimtais troškimais. Tačiau vienas tikras šventojo troškimas yra Viešpats Jėzus. Mylėti Dievą nėra kažkas sentimentalaus ar emocingo – šventajam mylėti taip, kaip myli Dievas, pats praktiškiausias dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti.
„Jus aš draugais vadinu...“. Mūsų draugystė su Jėzumi remiasi Jo mumyse sukurtu gyvenimu, kuris niekuo neprimena mūsų senojo gyvenimo, o yra panašus tik į Dievo gyvenimą. Tai visiškai nuolankus, tyras ir Dievui pašvęstas gyvenimas.
Oswald Chambers
_64x64_9de.jpg)
