Gyvieji vandenys

... taip bus vasarą ir žiemą.
Zacharijo 14,8

Gyvųjų vandenų, tekančių iš Jeruzalės, neišdžiovina deginantys vidurvasario karščiai ir neužšaldo šalti speiguoti žiemos vėjai. Džiaukis, mano siela, kad gyveni tam, kad liudytum Viešpaties ištikimybę.

Keičiasi metų laikai, keitiesi ir tu pats, bet tavo Viešpats visuomet išlieka toks pat. Jo meilės vandenys visada gilūs, platūs ir sraunūs. Darbo rūpesčių ir kankinamų išbandymų sukelti karščiai veda mane prie Jo malonės upės vėsumos. Ten galiu iki soties atsigerti iš neišsenkančio šaltinio, trykštančio tiek žiemą, tiek vasarą. Ši srovė niekada nesusiaurėja ir, tebūna palaimintas Viešpaties vardas, niekada neišdžiūva. Elijas matė, kaip išdžiūvo Karito upelis, bet Jechova išliko Dievas, kuris rūpinasi savo tarnais. Jobas sakė, kad jo broliai buvo lyg apgaulingi šaltiniai, kurie nepagirdo, bet jis pažino savo Dievą kaip kupiną paguodos upę. Egiptas didžiavosi Nilu, jo srovės kinta. Mūsų Viešpats nesikeičia. Pakeitęs Eufrato upės kryptį, Kiras užkariavo Babiloną, bet jokia jėga – nei žmogaus, nei šėtono jėga – negali pakeisti dieviškos malonės krypties. Senovės upių vagos išdžiūvusios ir apleistos, bet srovės, kurios teka iš dieviškosios visagalybės ir beribės meilės kalnų, visuomet pripildys upę iki pat kraštų. Kartos praeina, bet malonės kryptis nesikeičia. Dievo upė gali trykšti didesne tiesa, nei šiame eilėraštyje aprašyta srovė:
Žmonės ateina, žmonės išeina
O mano srovė – amžina.

Kokia laiminga esi, mano siela, ganoma prie tokių vandenų! Neklajok, ieškodamas kitų šaltinių, kad neišgirstum Viešpaties priekaišto: „Kodėl eini į Egiptą gerti drumzlino vandens?“

C. H. Spurgeon