Du požiūriai į sunkumus

Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys. (Iz. 43-2).

Brisdami per gilius sunkių situacijų vandenis kartkartėmis jaučiame savigailą ar nepasitenkinimą, susierzinimą ar kartėlį.
Tai taip būdinga mūsų žmogiškajai prigimčiai! Tačiau kita vertus, negebėjimas nuolankiai priimti tokios situacijos maitina puikybę, o savigaila augina depresiją. Tai tarsi skelbia nuostatą, jog privalau gauti tik geriausius dalykus ir man nieko blogo neturi nutikti. Kitaip tariant, mano „aš“ toks didelis, jog ima atrodyti, kad visa turėtų tarnauti tik šiam „aš“ ir jo malonumams. Ir jau „aš“ tikrai nenusipelnė sielos skausmo...

Tačiau Dievo žodis sako, kad Viešpats valdo visas mūsų gyvenimo aplinkybes. Tai reiškia, kad Jis leido atsitikti vienam ar kitam skausmingam įvykiui. Ir jis įvyko ne tuščiai, o tam, kad parklupdytų mano didį netobulą „aš“ ir darytų panašų į Kristų. Šis mokinio požiūris - nuolankiai priimti patiriamą sunkią situaciją - suteikia ramybę sielai.

Tačiau kaip kantriai Viešpačiui tenka laukti, kol išmoksiu teisingai pasirinkti!

Daiva Širkaitė