Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių (Lk 24,49)
Mokiniai turėjo palūkėti ir pasilikti Jeruzalėje iki Sekminių ne vien tam, kad pasirengtų patys, bet ir dėl to, kad turėjo sulaukti, kol Viešpats bus iš tiesų pašlovintas. O kas nutiko iškart, kai tik Jis buvo pašlovintas? „Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite“ (Apd 2,33). Jono paaiškinimas: „Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7,39) mums netaikomas. Šventoji Dvasia jau yra nužengusi. Viešpats yra pašlovintas – mūsų laukimas priklauso nuo ne nuo Dievo apvaizdos, bet nuo dvasios stiprybės.
Šventosios Dvasios įtaka ir galia reiškėsi ir iki Sekminių, bet Jos dar nebuvo čia. Kai mūsų Viešpats buvo pašlovintas įžengimu į dangų, Šventoji Dvasia atėjo į pasaulį ir nuo tada visą laiką yra čia. Turime priimti apreikštąją tiesą, kad Ji yra čia. Nuostata priimti ir pasveikinti Šventąją Dvasią savo gyvenime turėtų būti nuolatinė tikinčiojo nuostata. Gaudami Šventąją Dvasią, iš mūsų į dangų įžengusio Viešpaties gauname atnaujintą gyvenimą.
Žmones pakeičia ne Šventosios Dvasios krikštas, bet per Šventąją Dvasią į jų gyvenimą ateinanti į dangų įžengusio Kristaus galia. Mes pernelyg dažnai atskiriame tai, ko Naujasis Testamentas neatskiria. Šventosios Dvasios krikštas nėra nuo Jėzaus Kristaus atsieta patirtis, tai į dangų įžengusio Kristaus ženklas.
Šventosios Dvasios krikštas neverčia tavęs mąstyti apie laiką ar amžinybę – visa tai yra vienas nuostabus šlovingas dabar. „O amžinasis gyvenimas - tai pažinti Tave...“ (Jn 17,3). Pradėk Jį pažinti dabar ir niekuomet nebaik.
Oswald Chambers
_64x64_9de.jpg)
