„Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prsikėlimo“ (Rom 6,5)
Prisikėlimas kartu. Įrodymas, jog buvau nukryžiuotas su Jėzumi yra visiškas panašumas į Jį. Į mano asmeninį gyvenimą įžengusi Jėzaus Dvasia pertvarko jį Dievo akivaizdoje. Jėzaus prisikėlimas suteikė Jam valdžią duoti man Dievo gyvybę, o mano gyvenimo patirtys nuo šiol turės remtis Jo gyvenimu. Prisikėlusio Jėzaus gyvenimą galiu turėti čia ir dabar ir jis išsilies manyje šventumu.
Visuose apaštalo Pauliaus raštuose gyvena mintis, kad priėmus sprendimą būti su Jėzumi Jo mirtyje, prisikėlusio Jėzaus gyvenimas persmelks kiekvieną mano žmogiškosios prigimties dalelę. Kad gyventum Dievo Sūnaus žmogaus kūne gyvenimą, reikalinga Dievo visagalybė – Jo išbaigtas ir paveikus dieviškumas. Šventosios Dvasios negalima priimti tarsi svečio atskirame mažame kambarėlyje – Ji užima visą namą. Kai tik nusprendžiu, kad mano „senasis aš“ (t. y. mano nuodėminga prigimtis) turėtų mirti kartu su Jėzumi, mane užplūsta Šventoji Dvasia. Ji pradeda viskam vadovauti. Man belieka vaikščioti šviesoje ir paklusti viskam, ką Ji man apreiškia. Man priėmus tą svarbų sprendimą dėl nuodėmės, yra lengva „laikyti“, kad esu „miręs nuodėmei“, nes savyje visą laiką randu Jėzaus gyvybę (Rom 6,11). Lygiai kaip esama tik vieno žmogiškumo, taip esama tik vieno šventumo – Jėzaus šventumo. Ir šis Jo šventumas duodamas man. Dievas į mane įdeda savo Sūnaus šventumą ir aš tampu dvasiškai nauju žmogumi.
Oswald Chambers
_64x64_9de.jpg)
