.jpg)
„Jis yra <…>, mano išlaisvintojas“.(Ps 144, 2)
Ar ne per dažnai, būdami tikinčiaisiais, pamirštame mūsų didįjį Išlaisvintoją ir bandome savo menkomis pastangomis krapštytis iš įvairių rūpesčių bei problemų kalėjimo, gelbėtis iš klampios pelkės?
Greičiausiai net nepastebime, kai siela atsiduria įkalinta rūpesčių ir nevilties tamsiame drėgname rūsyje arba yra užrakinta savo išdidumo bokšte. Ar kartais netenka nusivilti ir savimi, ir kitais, kai norime viską greitai išspręsti bei patirti pergalingo triumfo akimirką. Biblijos Patarlių išmintis byloja, kad kas skuba, nusideda. Juk kaip dažnai neišlaukę visai šalia esančios Dievo pagalbos, atsitraukiame nuo Viešpaties dovanojamos sėkmės, kuri buvo vos per žingsnį.
Dievas visada yra šalia. Jis eina pirma mūsų į skirtingas mūsų gyvenimo situacijas, lygiai taip pat, kaip Kristus po prisikėlimo pirma savo mokinių ėjo į Galilėją, į tą vietą, kur užgimė visų apaštalų pašaukimas – į pašaukimo lopšį. Ten jų pašaukimai, po suklupimo Kristaus Kryžiaus valandą, vėl buvo atnaujinti Dievo jėga.
Kadangi Dievas yra šalia žmogaus, todėl ir sprendimai, situacijų pokyčiai, pergalės ir išsipildę lūkesčiai būna šalia. Tik neskubėkime karštakošiškai kažką spręsti, kai būname nuėję jau nemažą kelio atkarpos dalį. IŠLAISVINTOJAS yra čia pat, sprendimas visai šalia. Sukaupkime dar šiek tiek kantrybės, vidinės jėgos ir Jo malonė taps akivaizdi. Deja, mes, žmonės, dažnai nusiviliame ir atsitraukiame, sprendimui būnant visai šalia. Prašykime Dievo malonės sulaukti Jo sprendimo ir išlaisvinančios galios! Sulaukime, kai Jis praskiria kelią per jūrą, kad praeitume jūros dugnu ir liktume gyvi bei sausi!..
