Statyti amžinybei

„Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?“ (Lk 14,28).

Mūsų Viešpats čia kalbėjo ne apie išlaidas, kurias turime suskaičiuoti, bet apie išlaidas, kurias Jis jau yra suskaičiavęs. Jas sudaro trisdešimt metų Nazarete, treji populiarumo, skandalo ir neapykantos metai, Getsemanėje patirta nenusakoma kančia ir paniekinimas Golgotoje – esminis viso laiko ir amžinybės momentas. Jėzus Kristus suskaičiavo išlaidas. Galiausiai viską išnagrinėję žmonės nebesijuoks iš Jo ir apie Jį nesakys: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“ (Lk 14,30).

Mokinystės sąlygos, kurias mūsų Viešpats mums pateikia 26, 27 ir 33 eilutėse, reiškia, kad vyrai ir moterys, kuriuos Jis ketina pasitelkti savo galingose statybose, yra tie, kuriuose Jis viską padarė. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ar net savo gyvybės, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Ši eilutė mus moko, kad mūsų Viešpats savo statybose pasitelks tik tuos vyrus ir moteris, kurie myli Jį asmeniškai, karštai ir su didžiuliu pasišventimu, - tuos, kuriems meilė Jam svarbiau už pačius artimiausius žemiškus ryšius. Sąlygos griežtos, tačiau garbingos.

Dievas patikrins viską, ką statome. Kai Dievas tikrins mus savo ištiriančia ir apvalančia ugnimi, ar Jis neišsiaiškins, kad ant Jėzaus pamatų statėme savo statinius? (žr. 1 Kor 3, 10-15). Gyvename didžiulių statybų laikais, tai metas, kai stengiamės dirbti Dievui. Būtent čia glūdi spąstai. Išmintingai kalbant, Dievui dirbti negalime. Jėzus, Vyriausiasis Statybininkas, mus perima, kad galėtų mums vadovauti ir visiškai mus valdyti dėl savo projektų ir savo statybos planų; ir niekas neturi teisės nurodinėti, kur norėtų darbuotis.

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“